Mano manymu, visų pirma, reikėtų atskirti du dalykus - patį planą ir jo pristatymą visuomenei. Pastarasis veiksmas buvo labai nevykęs ir priminė politines technologijas taikomas į Rytus nuo Lietuvos. Prisimenate tuos procesus, kai ekonominius ir politinius sprendimus bandoma be atvirų debatų priimti pagal tam tikrą modelį - dirbtinai sukeliama panika, o po to ateina gelbėtojas ar gelbėtoja ir visuomenės bei politinių vadovų veiksmai yra dėliojami per to gelbėtojo reiškiamą nuomonę?
Man kelia nuostabą tas faktas, kad mūsų šalyje net Europos Komisijos pozicija pateikiama kaip sovietiniais laikais – Briuselis (suprask, Maskva) liepė, Briuselis (suprask, Maskva) neleis. Keista, nes Briuselyje sprendimus priima ne Komisija, o šalys narės, arba, paprasčiau tariant, jų vadovai, bendru sutarimu, svarbiais klausimais pritariant Europos Parlamentui.
Europos Komisijai tiesiog pavesta parengti ir prižiūrėti tų susitarimų vykdymą. Už ekonominės bei finansų politikos vykdymą Europos Sąjungoje atsako komisarai iš Ispanijos ir iš Airijos, jie abu turi didelę politinio darbo demokratinėse institucijose patirtį, tad sunku net įsivaizduoti juos besižarstančius nurodymais it kokie komunistų partijos politrukai.
Tagi, galima manyti, kad bandymas priimti sprendimus nepasitarus su visuomene nepavyko (vis dar kalbu apie naujosios Lietuvos Vyriausybės planą)?
Taip. Lietuva, nors mes save ir linkę vertinti kritiškai, jau turi tvirtai įsišaknijusias demokratines nuostatas, todėl įvairių grupių atstovai ir specialistai aktyviai pradėjo reikšti savo nuomonę dėl naujos Vyriausybės teikiamų pasiūlymų. Nereikia bijoti reiškiamų nuomonių skirtumų.
Visose ES šalyse vyksta karšti debatai dėl to, kaip geriau tvarkyti ūkį ir tokie pasiūlymai sulaukia prieštaringų vertinimų, todėl Lietuva nėra jokia išimtis. Manau, kad naujųjų šalies vadovų geranoriškas siekimas išgirsti jiems išsakomus priekaištus yra geras ženklas, rodantis, kad mes palaipsniui grįžtame prie Sąjūdžio laikų tradicijų, kai svarbūs šaliai sprendimai buvo aptariami viešai, o ne kažkokio namo rūsio pirtelėje.
Bet nuomonių įvairovė yra tokia, kad sunku net suprasti ką reikia daryti, o gyventojai ir verslo atstovai yra bauginami kalbomis apie artėjančią krizę ir net Lietuvos bankrotą.
Kažkodėl tapo įprasta, jog tereikia prisistatyti analitiku ar ekonomistu ir jau gali komentuoti ekonominius procesus. Natūralu, kad tokioje terpėje, tas kas daugiau ir garsiau kalba arba ką dažniau rodo televizijai, tas ir teisus.
Tačiau realiame gyvenime ekonominiams sprendimams paruošti turi būti naudojami ekonometriniai modeliai, kuriais nustatoma, ar yra priežastinis ryšys tarp ekonominių veiksnių ir kokio jis stiprumo. Tik atlikus tokius tyrimus galima pasakyti, padidinus ar sumažinus mokesčius turėsime daugiau pinigų mokytojų atlyginimams, sveikatos apsaugai ir kitoms socialinėms reikmėms. Tačiau tokių ekonometrinių tyrimų Lietuvoje nėra daug, arba, apie juos niekas nekalba bent jau mėgindamas pagrįsti savo siūlymus.
Remiantis kitų šalių mokslininkų atliktais skaičiavimais galima teigti, kad pelno mokestis turi būti mažesnis negu fizinių asmenų pajamų mokestis, nes verslininkas turi gauti tam tikrą premiją už riziką, kurią jis patiria pradėdamas verslą. Ta pati nuostata galioja ir dividendų apmokestinimui.
Autorinių honorarų apmokestinimas turi būti mažesnis negu fizinių asmenų pajamų mokestis, nes autorius dalį lėšų turi skirti savo darbo vietos įrengimui, o samdomas darbuotojas naudojasi jau įrengta darbo vieta.
Paprastai kalbant, keičiant mokesčių tarifus, taikant mokestines lengvatas arba jų kompensavimo tvarką, administravimo išlaidos neturi viršyti gaunamos biudžeto naudos.
Rengdama savo daktaro disertaciją nagrinėjau tuos faktorius, kurie nulėmė Lietuvos ekonomikos augimą ir, atsižvelgdama į tyrimo rezultatus, galiu teigti, kad pelno mokesčio lengvatos naujų technologijų įsigijimui (Lietuvoje anksčiau tokia apmokestinimo tvarka galiojo) turėjo neigiamos įtakos darbo našumo ir ekonomikos augimui. Dauguma įmonių pirko įrengimus nepaisydamos realių poreikių ir vien siekdamos pasinaudoti mokestine lengvata. Tokiu būdu jos apsikrovė nereikalingu turtu, kuriuo negalėjo ar nemokėjo tinkamai pasinaudoti.
Reikia pastebėti, kad ir užsienio investicijų vaidmuo Lietuvos ekonomikoje sureikšminamas, nes tyrimo rezultatai parodė, kad lemiamos įtakos šalies ūkio raidai jos neturėjo.
Pažangą nulėmė ne kas kitas, o pasiektas makroekonominis šalies stabilumas. Tai reiškia, kad svarbiausias uždavinys dabar - valstybės finansų stabilizavimo programa?
Taip, bet nereikia pamiršti, jog ekonomika vystosi ciklais, o po augimo laikotarpio ateina nuosmukio laikotarpis. Ekonomika pergyvena nuosmukį, jei du ketvirčius paeiliui bendrasis vidaus produktas (BVP) mažėja. Kol kas Lietuvos BVP didėja, tad mes tik įžengiame į nuosmukio laikotarpį. Tai yra ekonomikos dėsnis ir kuo didesnis buvo augimo tempas tuo, potencialiai gali būti didesnis nuosmukis.
Paprastai tariant, po karštos vasaros visada ateina šaltesnės rudens dienos, tačiau panikuoti dėl to tikrai neverta. Nesvarbu ar būtų įvykusi pasaulinė ekonomikos krizė ar ne, mums vis tiek tektų pergyventi šį laikotarpį, tik gal jis būtų trumpesnis ir švelnesnis.
Jei nebūtų globalių problemų, tai makroekonominio stabilumo užtikrinimui nuosmukio metu didelių pokyčių ekonominėje politikoje daryti nerekomenduojama, nes tuomet pradeda veikti taip vadinami automatiniai ekonomikos stabilizatoriai.
Tarkime, visi bijo didelio šalies einamosios sąskaitos deficito, nes tai esą rodo, kad neužteks pinigų prekėms įsigyti. Bet nuosmukio metu vartojimas automatiškai mažėja, tad atitinkamai mažėja ir einamosios sąskaitos deficitas. Įmonės visuomet turi vidinių rezervų taupiau dirbti.
Nereikia bijoti ir bankrotų bangos, nes, visų pirma, bankrutuoja tie, kurie nesugeba efektyviai tvarkytis, o tie, kurie nuolat mokosi, atnaujina technologijas - išsilaiko. Kaip ir kitos ES šalis, Lietuva yra sukūrusi socialinį tinklą, kuris gali išspręsti laikino nedarbo problemas, sudaryti galimybes žmonėms persikvalifikuoti.
Vis dėlto, daugelis ekspertų prognozuoja, kad dėl pasaulio finansų rinkų problemų ūkio nuosmukis gali būti globalaus pobūdžio ir trukti ilgiau negu įprastai. Gaila, bet taip ir bus. Ir tai yra pavojinga. Todėl dabar manoma, kad Vyriausybės turėtų imtis radikalesnių priemonių užtikrinti savo šalies ekonomikos stabilumą. Ar bus įgyvendinamos ekonomikos skatinimo priemonės ES mastu ir kokios, bus nuspręsta šalių narių vadovų susitikime gruodžio mėnesį.
Lietuvai būtų naudinga, jei daugiau dėmesio savo ekonomikų palaikymui skirtų didžiosios valstybės tokios kaip Vokietija ar Prancūzija ir Skandinavijos šalys, nes mūsų mažos ir atviros šalies ekonomika yra stipriai integruota į ES bendrą rinką.
Todėl naivu tikėtis, kad mes savo stabilumą galime užtikrinti tik įgyvendindami nacionalinę programą. Tačiau dabar sunku prognozuoti kaip plėtosis pasaulio ekonomika artimiausiu metu, sunku įvertinti ir kitų ES šalių sprendimų įtaką mūsų ekonomikai, todėl geriau būtų, jei naujosios Vyriausybės programa būtų bendresnio pobūdžio, trumpa ir lengvai suprantama visuomenei.
Jau dabar akivaizdu, kad jos nuostatas reikės tikslinti ir ES tai paprastai daroma per taip vadinamas programos įgyvendinimo priemones, kurios paruošiamos vėliau ir operatyviai atspindi vykstančius pokyčius.
Beje, tai padėtų greičiau pasiekti ir politinį susitarimą. Delsti ilgiau negalima, nes Vyriausybės neveiksnumas jau turi neigiamos įtakos ekonomikai ir tikrai nėra gerai, kai visi sėdi sugniaužę saujoje pinigus ir nežino ką toliau daryti. Reikia tik daugiau pasikliauti savo jėgomis, savo specialistais ir veikti ryžtingai. Dirbdama Briuselyje dažnai susitinku su kitų šalių, ES institucijų specialistais ir tikrai žinau, kad mes turime neįkainuojamą patirtį dirbti sudėtingomis ekonominėmis sąlygomis. Paradoksalu, tačiau Europos Komisija mums tikrai nieko patarti negali. Tik pagalvokime, kiek įvairių krizių jau pergyveno Lietuva?
Vyriausybei normaliai dirbti trukto trukdo politiniai nesutarimai dėl ministrų kandidatūrų. Na, ir amžina Lietuvos problema - kokią politiką vykdyti Rusijos atžvilgiu?
Manau, kad mes dažnai perdėm jautriai reaguojame į kitų išsakomas pastabas. Tai natūralu ir savaime suprantama ES šalių sostinėse, kai Lietuva užima griežtesnę poziciją Rusijos atžvilgiu ir jautriau reaguoja į jos veiksmus regione, nei toliau nuo Rytų sienos esančios šalys. Taip ir turi būti.
Man irgi kartais atrodo, kad Pietų Europos šalių noras ir pozicija , jog ES aktyviau ir daugiau dalyvautų sprendžiant jų kaimyninio regiono problemas nėra pakankamai pagrįstas. Tačiau palaikau jų pasiūlymus, nes pasikliauju jų darbo tame regione patirtimi ir jų gebėjimų geriau suprasti tai, kas ten vyksta.
Todėl kalbėti apie tai, kad Lietuva išsišoka formuojant bendrą ES politiką Rusijos atžvilgiu net neverta, nes niekas taip negalvoja. Nesusipratimų atsiranda, nes mes dažnai nesugebame savo rūpesčius tinkamai išaiškinti ir tam reikėtų skirti daugiau dėmesio URM veikloje.
Apskritai, kalbant apie pragmatizmą santykiuose su Rusija, nemanau, kad jei Lietuva pasuktų taip vadinamo pragmatiško dialogo keliu, mūsų santykiai su Rusija labai pasikeistų. Lenkijos URM jau seniai vykdo tokią politiką, bet ar Rusija pakeitė savo politiką Lenkijos atžvilgiu? Bijau, kad ne.
***
Dr. Margarita Starkevičiūtė yra Europos Parlamento narė