Sinoptikai numato gilią žiemą. Todėl, rengiantis į automobilių turgų, vertėtų sugalvoti ir konkretų norą. Norėtumėte „parketinio“ visureigio? Ar bent jau keturiais ratais varomo universalo? Tokio, kuris be vargo įveiktų pusnis ar pavasario bekelę užmiestyje?
Tai ne galvosūkis. Tai paprasčiausias eksperimentas: kokį keturiais ratais varomą automobilį galima nusipirkti šiuo metu banke paėmus, tarkime, 15—20 tūkst. litų paskolą?
„Dabar vis dažniau pasitaiko, kai pirkėjas rezervuoja automobilį, sumoka užstatą, bet neįstengia jo pasiimti, nes nė viename bankų nebegali gauti paskolos“, — sakė į Utenos turgų naudotas mašinas vežančios bendrovės „Bleiras“ vadovas Paulius Šinkūnas.
Patarimų — nors vežimu vežk
„Automobiliai pinga: derėkis“, — rengiantis į Utenos automobilių turgų patarimai liejosi iš visų pusių.
„Tik nesidairyk į jokius „Land Rover“! Prapulsi, kai prireiks detalių, — mokė kai kurie ir pridūrė: — Šiukštu, jokių „Peugeot“ ar kitokio plauko prancūziškų visureigių!“
Jokių amerikietiškų, jokių retų markių automobilių. Jokių „Jeep Cherokee“, — patarė treti.
O gal vertėtų užmesti akį į „Audi“ ar „Volkswagen“, vadinamuosius tautos automobilius, kuriuos remontuoti įsimiklinę kiekvieno rajono servisai?
Keturiais ratais varoma „Audi“? „Jos vagiamos!“ — nukirto vienas pašnekovų.
„Tik ne „Audi“, nes jų detalės — brangios, o pačių automobilių kainos — išpūstos“, — protino automobilių meistrai.
Interneto tinklalapis www.auto.plius.lt — šioks toks situacijos naudotų automobilių rinkoje sufleris. Rengiantis į turgų pasiknaisioti ir jame pravartu.
„Toyota RAV4“? Japoniškų automobilių detalių ir kaina — japoniška. Be to, dvejų durų „Toyota“ — maža, o ketverių — gerokai brangesnė. Už 16 000 litų galima nusipirkti nebent 12 metų senumo tokios markės automobilį. Kiek dar reikėtų investuoti į jo remontą, automobilio nepačiupinėjus — mįslė.
„Honda CR-V“? Situacija panaši. Už 1998—1999 metais gamintus šios markės automobilius, kurių variklio darbo tūris — 2 litrai, prašoma ir 15 500, ir 19 000 litų.
Koks tuomet pasirinkimas? Vertėtų paieškoti kontrabandininkų šlovinamo „Subaru“: visureigio „Forester“ arba bekelę be vargo įveikiančio „Legacy Outback“? Automobilio, kuriam pavasarį užmiesčio keliuose einantis pašalas — buvęs nebuvęs?
Bet ir šiuos pavadinimus ištarus, automobilių kaprizus perkandę vyrai suraukia kaktą. Viena, tokius automobilius paprastai perka žmonės, kuriems tenka nuolat važinėti žvyrkeliais ar duobėtais keliais. Per dešimt metų iš jų pakabos nieko nelieka. „Brangi eksploatacija“, — nulydi kiti.
Taigi paieškos ratas pamažu užsidaro. Bet vis tiek nenumalšinamai smalsu — ką gi galima rasti automobilių turguje?
Pirkėjų mažėja kasdien
Lapkričio 23-ioji, sekmadienis. Savaitės diena, kai Utenos automobilių turguje pa-prastai būna didžiausiais sujudimas. Bet tądien kelio Vilnius—Utena kelkraštyje, kur paprastai prie automobilių prekybos aikštelių netelpa pirkėjų mašinos, bemaž tuščia. Pirkėjų nebuvo ir kitame miesto pakraštyje įrengtose aikštelėse. Atrodė, kad Lietuvoje įsisiautėjusi pūga galutinai sustingdė prekybą naudotais automobiliais.
„Dabar pats laikas pirkti keturiais ratais varomą automobilį“, — šyptelėjo užpustytame turguje ratą po rato savąja „Aidi“ sukantis Saulius, šio eksperimento gidas. Vienas tų, kurio šeimą maitina važinėtų automobilių verslas. Ir vienas tų, kuriam dabar tenka spręsti galvosūkį, kaip ištverti krizę.
Vienoje aikštelių vis dėlto šį tą radome. Atkapstėme apšalusio „Subaru Forester“ priekinį stiklą. Už jo užkištame lapelyje šmėžavo vos įskaitoma kaina — 4800 eurų (16 560 litų). Pavarų dėžė — mechaninė, benzininio variklio darbo tūris — 2 litrai. Ar tai tik nebus automobilis, kurio buvau linkusi ieškoti? Nes galvoje nuolat sukosi bičiulių patarimai, kurių vienas: 2,5 l darbo tūrio variklis — JAV gaminto „Forester“ ženklas. O nuo amerikietiškų naudotų automobilių verčiau atsiriboti.
Pastarasis buvo iš daužtųjų. Priekinio sparno dažai šiek tiek skyrėsi nuo kėbulo. Tai net šioks toks privalumas. Nes nenorėčiau, kad į rankas būtų įbruktas variklio gedimų paralyžiuotas automobilis.
„Forester“ pardavėjas Antanas smarkiai nė nesiderėjo. Šaltis spaudė ne tik turgų, bet ir prekeivio kišenes. Gal todėl kainą jis netruko nuleisti iki 4100 eurų (14 145 litų). O gal dar labiau?
Bet būtina apsižvalgyti plačiau. Vos už kelių mašinų — 2003-iųjų „Honda CR-V“. Graži, bet kodėl atsidūrusi greta apmirusių automobilių? „Amerikietė, — telefonu atsišaukė jos pardavėjas. — Tikrai šis automobilis jums bus neįdomus. Dėl remonto turėtumėte per daug problemų“.
Telefonas vos neiškrito iš rankų: nuo kada pardavėjai atidengia visas kortas? Jei jie visi tokie sąžiningi, kas tuomet nupirks šį 12 000 JAV dolerių (32 867 litus) kainuojantį visureigį?
„Kazachai, — sušnabždėjo balsas už nugaros. — Arba rusai“.
Su Sauliumi toliau ėmėme sukti ratus po automobilių prekybos aikšteles. Japoniškų automobilių tarp gausybės vokiškų „Audi“, „Volkswagen“, „Opel“, prancūziškųjų „Renault“ ar ispaniškų „Seat“ buvo vos vienas kitas.
Tačiau mums reikėjo ištirti visureigių pasiūlą. Pagaliau prie pat turgaus tvoros žvilgsnį prikaustė tamsiai mėlyna, nikeliuotais veidrodėliais akinanti 1992-ųjų „Toyota 4Runner“. Gražuolė 2,5 l variklio turbodyzelinė japoniška darbininkė, regis, gimusi Amerikoje, o į Uteną atgabenta iš Italijos. Bent jau tai sufleravo automobilio registracijos numerio likučiai. Pradinė kaina? Vos 16 795 litai. Tačiau jei ir atsirastų koks darbščiųjų rankų būrelis, kuris šią „Toyota“ prikeltų iš letargo, vargu ar ji, sukiodamasi mieste, srėbtų mažiau nei 15 l degalų 100 kilometrų.
Palikime ją. Vos už kelių automobilių eilių stūkso „Land Rover“ išlinguoti dvyniai „Range Rover“. Du beveik tapatūs visureigiai. Už vieną jų, gamintą 1999-aisiais, prašoma 31 000 litų: vos ne 3000 litų mažiau, nei nurodyta pirminė jo kaina. Matyt, šio džipuko Utenoje būta ilgam įstrigusio.
„Tik nežiūrėk į jį. Žlugsi“, — nuo „anglo“ atitraukti akis privertė Saulius. Tuomet į ką žiūrėti, jei net ir už kelių žingsnių švariai nuvalyta 2003-iųjų „Hyundai Terracan“ tėra važiuojanti šiukšliadėžė, o ne mašina?
Automobilius keičia rečiau
Krizė. Automobilių nei kazachai, nei baltarusiai, nei juo labiau — lietuviai nebeperka. Nusiderėti be vargo galima iki 20 proc. kainos. Tai vieno uteniškių pardavėjų žodžiai, kuriems paantrinti linkę ir Utenoje įsikūrusios transporto bendrovės „Bleiras“, valdančios apie 6 ha automobilių prekybos aikštelę, darbuotojai.
„Situacija pas mus šiuo metu nepavydėtina. Gal tik pirkėjai iš Azijos šiek tiek suaktyvėjo. Jiems, ko gero, nerimą kelia gandai, kad kitąmet gali keistis muitų sistema, tad sukruto pirkti automobilių“, — sakė UAB „Bleiras“ vadovas P.Šinkūnas.
Bendrovės teikiama pastarųjų poros metų gabentų naujų ir naudotų automobilių statistika buvo gana optimistiška. 2006-aisiais tokių automobilių skaičius siekė 24 000, pernai — 140 000. Tačiau šie metai sumaišė visas kortas. „Kovą prasidėjo mažėjimas, ir viskas“, — atsiduso P.Šinkūnas.
Vokietijoje, kurioje jau paskelbta recesija, supirkti automobilius vis sunkiau. Anot pa-šnekovo, vokiečiai nebekeičia automobilių naujais taip dažnai kaip anksčiau.
„Pasirinkimas ir ten mažas. Mūsiškiai pirkėjai skundžiasi, kad negali naudotų automobilių pripirkti tiek, kad pripildytų automobilvežį“, — pasakojo „Bleiro“ vadovas.
Kita vertus, ir čia, Lietuvoje, padėtis pasikeitusi. Anot P.Šinkūno, bemaž visi pardavėjai turi didelius neparduotų automobilių likučius. Prekeiviams trūksta apyvartos lėšų, kainos krinta ir naujų atvežti nebėra kaip. Tie neparduoti likučiai ir įstūmė naudotų automobilių rinką į sąstingį: mašinų kaita labai maža.
Vietos pirkėjų įpročiai irgi pasikeitę. Anot Pauliaus, dabar jie renkasi ne tą automobilį, kurį rado, bet ieško to, kurio nori. Mados niekas nebesivaiko. Sustojo net Lietuvoje populiarių vokiškų automobilių prekyba.
„Žmonės ieško ne išskirtinių, bet kompaktiškesnių automobilių, todėl dažniau perka prancūziškus „Peugeot“ ar „CitroĎn“. Jie, lyginant pagal pagaminimo metus, ir pigesni nei „Audi“ ar „Mercedes“, ir ekonomiškesni“, — patirtimi dalijosi P.Šinkūnas.
Dabar pardavėjams tenka taikstytis su visais pirkėjų įgeidžiais. Jei pirkėjas pageidauja, jie kartu keliauja ir į servisą patikrinti automobilio būklės.
Marijampolės pardavėjams — skaistesnė saulė?
„Krizė dantis parodė jau pernai, baigiantis vasarai, kai krito JAV dolerio kursas. Tuomet ypač sumažėjo pirkėjų iš Kazachijos ir netrukome pajusti, kad prekyba lėtėja. Pernai žiemą buvo apėmęs visiškas sąstingis ir tik pavasarį rinka ėmė kvėpuoti“, — sakė Marijampolės automobilių turgų valdančios įmonių grupės „GNG“ savininkas Gintautas Navikas.
Jis sakė galįs pasidžiaugti, kad Marijampolės automobilių turguje padėtis šiuo metu geresnė nei kituose.
„Jau antras mėnuo jaučiame prekybos pagyvėjimą. Bet ar tai ne laikina, dar nežinia, — nuogąstavo G.Navikas. — Pastebėjome, kad pardavėjai vis dažniau su automobilvežiais ėmė traukti į užsienį. Pagaliau vėl suaktyvėjo pirkėjai iš Kazachijos ar kitų Azijos valstybių. Ir iš Rusijos pirkėjų ėmė daugėti“.
Anot G.Naviko, prekybą, tikėtina, paskatino žinios, kad kitąmet Rusijoje bus didinamas automobilių amžiaus cenzas. Manoma, kad Rusijoje, draudžiamaisiais muitais ribojant senesnių automobilių įvežimą, bus uždraustas senesnių nei 5 metų automobilių importas.
Šiuo metu Rusijoje galioja muitų lengvata ne senesniems nei 7 metų ir mažesnio galingumo (ne didesnio nei 2,5 l variklio darbo tūrio) automobiliams. Dėl palankesnės muitų sistemos iki šiol rusai pirkdavo nedidelio galingumo, maždaug 3—7 metų automobilius. Populiariausi tarp jų buvo „Volkswagen Golf“, „Ford Focus“ ar „Opel“.
O lietuviai? Ar jie vis dar perka automobilius turguje?
„Gauti paskolą mūsų šalies bankuose dabar sunku. Tai viena priežasčių, kodėl prekyba naudotais automobiliais tarp lietuvių smarkiai sulėtėjo“, — atsakė G.Navikas.
Didžiausias naudotų automobilių srautas Marijampolės turgų pasiekia iš JAV, Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Belgijos.
Rinkoje — ir nacionalinės ypatybės
Tiems, kurie automobilių turguje nesijaučia kaip žuvis vandenyje, galbūt praverstų šilta ir šalta mačiusių pardavėjų pamokos.
„Daužti“, „nudrožti“, „forsuoti“ ir „skenduoliai“ — keturios turginių automobilių rūšys.
Pirmieji — automobiliai po avarijų. Antrieji — vadybininkų automobiliai, per metus įveikiantys keliasdešimt tūkstančių kilometrų. Tretieji — automobiliai pažeistu, dažniausiai perkaitintu, varikliu.
Skenduoliai — Amerikos uraganų ar Europos potvynių ragavę automobiliai. Kurį — pargabentą iš Italijos ar iš Vokietijos automobilį rinktis, apsispręsti neturėtų būti sunku.
„Italai — tarsi čigonai. Jais negalima pasitikėti“. Automobilius ar žmones taip linkęs apibūdinti Saulius? Matyt, ir vienus, ir kitus. Taisyklė paprasta: jei jau visureigis atgabentas iš Italijos, kalnų keliuose jis bus rimtai padirbėjęs.
Be to, vokiečio pedantiškumo ir italo plevėsiškumo nėra nė ko lyginti. Vokiečiai apskritai į savo automobilių rinką neįsileidžia bet kokių svetimšalių. O sugedusių ar avarijas patyrusių automobilių neskuba taisyti. Viena, jų remontas — ypač brangus. Antra, remontuoti daužtų automobilių apskritai neverta. Jie tampa draudimo bendrovių nuosavybe, o jos suinteresuotos tokį „paveldą“ parduoti nors už tokią kainą, kokia yra likutinė vertė.
Kas tuos automobilius perka, atsakymą be vargo galima rasti ir Lietuvoje: kone visi tokie automobiliai atsiduria Utenos, Marijampolės ar kitų miestų automobilių turguje.
Vokietijos vidaus rinkoje parduoti automobilį nėra paprasta. Lietuvoje pirkėjas su pardavėju sukerta rankomis ir „viso gero“, Vokietijoje anaiptol taip nėra. Vokiečiai visada pasirašo pirkimo ir pardavimo sutartį („Kauflist“). Ir jei pirkėjas aptinka paslėptų automobilio defektų, dėl kurių sutartyje nebuvo nė užuominos, nepasivargina susigrąžinti pinigų.