Ūkininkams pensija — per toli

Absoliuti dauguma jų, teisindamiesi amžinais nepritekliais, net nemoka minimalią pensiją garantuojančių „Sodros“ įmokų. Tačiau ūkininkai tikina, kad pasenę neis pas valdžią atkišta ranka — atseit gyvens iš to vargano ūkio.

Naujoji, dar nepatvirtinta Lietuvos Vyriausybė tokiais ūkininkų tikinimais, regis, nelabai tiki. Todėl užsimojo juos apmokestinti lygiai su visais — pelno, pajamų ir privalomuoju socialinio draudimo mokesčiu, kurį penkerius pastaruosius metus mokėjo tik tie ūkininkai, kurie norėjo. Kitaip tariant, mokėta savanoriškai.

Išgirdę apie planus užkrauti jiems pelno ir gyventojų pajamų mokesčių naštą, žemdirbiai, kaip jau įpratę, visuotinai suaimanavo: bus blogai. Koks pajamų mokestis, jei išlaidos viršija pajamas. Tad apie pelną ir kalbos nėra.

Bet į užmojus priversti juos mokėti socialinio draudimo įmokas reagavo ramiau. „Gal ir reikėtų“, — pripažino ne vienas, tačiau tuoj pat padejavo: pinigų toms įmokoms katastrofiškai trūktų. Tie, kurie sukrapšto, jas ir dabar moka. Bet tokių Lietuvoje mažuma.

Alytaus rajono Punios kaime ūkininkaujantis Albertas Jusas — vienas iš tos mažumos. 52 metų vyras, turintis 180 hektarų žemės ir 110 karvių bandą, šiemet kas ketvirtį „Sodrai“ sumokėdavo apie 500 litų įmokų. Norint senatvėje gauti bent minimalią pensiją, kas mėnesį jam reikia „Sodrai“ sumokėti 50 procentų bazinės pensijos. Šiuo metu ji — 360 litų.

„Šiandien surinksiu visus dokumentus ir važiuosiu į „Sodrą“, kad suskaičiuotų visą mano darbo stažą ir įmokas. Jei bus gana, daugiau nebemokėsiu — reikia taupyti“, — kalbėjo A.Jusas.

Sumokėti net ir nedidelę įmoką jam šiandien nėra lengva. Tie 500 litų ūkininkui ir kitur būtų labai reikalingi. „Per visus ūkininkavimo metus taip sunku dar nebuvo“, — atsiduso A.Jusas.

Ūkininkauti jis pradėjo 1989 metais. Buvo vienas iš 200 pirmųjų Lietuvos ūkininkų. Zooinžinieriaus specialybę turintis vyras gavo leidimą išsipirkti 30 hektarų žemės ir įsikūrė tėviškėje.

Pradėdamas ūkininkauti, jis jau turėjo nemažai darbo keliose įmonėse stažo. Nenorėdamas, kad jis nutrūktų, A.Jusas ir toliau mokėjo įmokas „Sodrai“. Tai darė ir tuomet, kai jos ūkininkams buvo privalomos, ir kai tapo savanoriškos.

„Kurie ūkininkai geriau verčiasi, tie susimoka įmokas, kurie prasčiau — nemoka. Tai kiekvieno žmogaus sprendimas. Man tas mokestis atrodo reikalingas, o kitam gal ne. Daugelis ūkininkų jo nemoka, nes neišgali.

Tad gal reikėtų jį įvesti laipsniškai, pradedant nuo mažesnių įmokų, nes dabar, krizės fone, net tas, atrodo, nedideles įmokas ūkininkai labai pajus. Ir taip daugelis gali bankrutuoti.

Aš pats jau gal esu prie bankroto ribos — kas mėnesį patiriu 25 tūkstančių litų nuostolio, nes pieno supirkimo kaina vis mažėja, nuo gruodžio 1 dienos — jau tik 65 centai už litrą. O yra pastatytos fermos, joms paimtos milijoninės paskolos. Su šeima gyvename susispaudę“, — apie nesmagią ūkininko kasdienybę kalbėjo A.Jusas.

Purkštaujantiems, kad ūkininkai Lietuvoje jau seniai lyg šventa karvė, išskirtiniai, jis patarė atvažiuoti ir padirbėti ūkyje nuo penkių ryto kone iki vidurnakčio. Be poilsio ir švenčių dienų, nes karvės kasdien nori ėsti ir jas reikia kasdien melžti.

„Kam kliūva ūkininkų išskirtinumas, tegu padirba tokiomis sąlygomis be jokio pelno“, — siūlė A.Jusas.

Vyras įsitikinęs: jo penkių asmenų šeima vien iš ūkio nepragyventų. Šeimos biudžetą gelbėja vadovaujamą darbą policijoje dirbančios A.Juso žmonos gaunamas atlyginimas.

Iš ūkio gaunamų pajamų užtenka tik paskoloms, einamiesiems mokesčiams ir trijų ūkyje dirbančių žmonių atlyginimams išmokėti.

„Šiuo metu dirbu vien todėl, kad išlaikyčiau ūkį. Jokios naudos iš mano darbo nėra. Ūkininkavimas dabar — tarsi brangus laisvalaikio pomėgis“, — nusivylimo neslėpė A.Jusas.

O jeigu šis „pomėgis“ dar bus apkrautas naujais mokesčiais, teks mesti ūkininkavimą — tokios mintys A.Jusui galvoje sukasi vis dažniau.

Tačiau vyrą nuramina žinojimas, kad sulaukęs reikiamo amžiaus gali tikėtis bent nedidelės pensijos, nes visą gyvenimą jis mokėjo mokesčius.

„Aš todėl ir moku tuos mokesčius, kad kai jau nieko nepajėgsiu, sveikatos nebebus, galėčiau nedirbti, o ką nors gauti“, — paaiškino ūkininkas.

Tačiau jis nesmerkia ūkininkų, kurie, turėdami teisę rinktis, nusprendė tų įmokų nebemokėti.

„Jie visi manė, kad dirbdami ūkyje sukaups pakankamai pinigų ir senatvėje turės iš ko gyventi. Bet žemės ūkyje taip nebus. Bent šiuo metu žemdirbiai tiek turto nesukaups, nes Lietuvos ūkis, dar tik pradėjęs stotis ant kojų, jau vėl stumiamas į kampą“, — kalbėjo A.Jusas turėdamas galvoje ir mažėjančias produktų supirkimo kainas, ir naujos valdžios užmojus vienu metu sumažinti paramą žemdirbiams ir padidinti mokesčius.

Lietuvos ūkininkams 2003 m. buvo leista rinktis — mokėti įmokas „Sodrai“ ar ne. Iki tol nuo 1995 metų jos buvo privalomos su tam tikromis išimtimis. Ekonomiškai silpniems ūkininkams dalį privalomo mokėti 50 procentų bazinės pensijos dydžio dengė valstybė.

Tačiau nemažai ūkininkų vis tiek neįstengdavo sumokėti įmokų, likdavo skolingi „Sodrai“ ir burbėjo, kad tos privalomosios įmokos jiems — didelė našta.

Ko gero, tai nebuvo iš piršto laužta dejonė: padėtis kaime buvo sunki ir ūkininkai brangino kiekvieną litą. Jie rašydavo prašymus įvairioms institucijoms maldaudami sumažinti tuo laiku iki 70 litų per metus siekusias įmokas.

Todėl pagaliau iškovotą įstatymo pataisą, leidžiančią ūkininkams pasirinkti mokėti įmokas „Sodrai“ ar ne, jie sutiko plojimais ir labai greitai liovėsi mokėti.

„Sodra“ padejavo dėl patirtų nuostolių, o ūkininkai vijo tolyn mintis apie pensiją iš pradžių gal net gerai nesuvokdami, kad nieko nemokėdami senatvėje nieko ir negaus. Ne vieną guodė ir mintis apie kitur sukauptą darbo stažą — juk ūkininkauti daugelis pradėjo jau ne jaunikliai.

Tiesa, politikai ar mokesčių rinkėjai nepamiršdavo papriekaištauti, kad ūkininkai, naudodamiesi įvairiomis lengvatomis, patys nė kiek neprisideda prie šiandienos pensininkų išlaikymo ir savo senatve palieka rūpintis kitiems.

Bet žemdirbių atstovai tikino ir tebetikina, kad tikrieji ūkininkai našta valstybei niekada nebuvo ir nebus.

„Esu įsitikinęs, kad ūkininkai pragyventų ir be pensijos — jie savo senatvei sukaups tam tikro turto“, — neabejojo Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas.

Anot jo, šiandien ūkininkai net ir neprieštarautų privalomojo „Sodros“ mokesčio įvedimui, tik reikia pasiūlyti jiems patrauklų mokėjimo modelį, kad įmokų našta užgriūtų ne iš karto ir visiems vienoda — įmokos turėtų būti diferencijuojamos.

Tačiau Lietuvoje iki šiol neaišku, ką vadiname ūkininku. „Šalyje yra 12,4 tūkstančio ūkių, mokančių pridėtinės vertės mokestį. Tai galbūt juos, vykdančius prekinę gamybą, ir galima vadinti ūkininkais.

Bet Ūkininkų ūkio registre įregistruota daugiau kaip 100 tūkstančių ūkių. Vadinasi, apie 90 procentų jų turi pusiau natūrinį ūkį: patys suvalgo tai, ką užsiaugina, ir tik kažkiek parduoda, kad gautų pajamų kitoms būtinoms prekėms pirkti.

Tikėtis, kad jie mokės „Sodros“ įmokas, beviltiška, nes paprasčiausiai neturės iš ko“, — kalbėjo B.Markauskas.

Jis pripažino, kad būtent ši ūkininkų kategorija kelia stipriausią galvos skausmą. Stambieji, prakutę ūkininkai pasiryžę dalyvauti socialinio draudimo sistemoje, kai kurie jau ir dalyvauja, jie ir be to sugebės pasirūpinti savo senatve. Bet kas bus mažažemiams, kurie irgi laikomi ūkininkais?

Atsakymo į šį klausimą nežino niekas, greičiausiai — ir juos apmokestinti norinti Vyriausybė, ir ūkininkų pinigų ištuštėjusiame biudžete laukianti „Sodra“.

Beveik neabejojama, kad ūkininkų apmokestinimas šio biudžeto skylių neužlopys, o netrukus gali atsisukti ir kitu galu, kai už savo kuklias įmokas žemdirbiai ims reikalauti ne tokių kuklių išmokų.

„Sodros“ biudžeto ūkininkai tikrai neišgelbės. Pajėgių sumokėti įmokas ūkininkų šalyje yra apie 10—12 tūkstančių. Daugelis jų ir dabar turbūt moka savanorišką draudimą“, — kalbėjo B.Markauskas ir prisipažino nežinantis, kiek konkrečiai šalies ūkininkų yra pasirūpinę savanorišku draudimu.

Bet to nežino niekas, net pati „Sodra“. Ji tesuskaičiavo, kad per pirmąjį šių metų ketvirtį apsidraudusių valstybiniu savanoriškuoju socialiniu draudimu Lietuvoje buvo 2,3 tūkstančio. Kiek tarp jų ūkininkų — neaišku.

Tad ar reikia pensijos Lietuvos ūkininkui? Kam jos nereikia — beveik girdžiu atsakymą. Ir įsivaizduoju, kaip tarsi jį patvirtindamas nedidelio ūkio šeimininkas kasryt išskuba į darbą — ne savo ūkyje, o valdiškoje įstaigoje ar svetimoje privačioje bendrovėje.

Dieną padirbėjęs vairuotoju, kūriku ar gaisrininku, vakare ir ankstų kitos dienos rytą jis suspės sužiūrėti savo ūkį ir vėl išlėks į darbą, garantuojantį stabilias pajamas ir duodantį socialines garantijas.

Ir kas galėtų paneigti, kad dažnam iš tų 100 tūkstančių žmonių ūkininkavimas — tik tam tikrų lengvatų suteikiantis pomėgis ar būdas prisidurti pragyvenimui, bet anaiptol ne vienintelis pragyvenimo šaltinis. O už pomėgį pensijos juk niekas nemoka.