Kažkodėl įsivyravo įsitikinimas, esą nusitaikyta prieš žodžio laisvę -
kuriama speciali erdvė prastą kvapą skleidžiančiai politikų veikai.
Todėl liko nepastebėta tikroji, ypač humanišką užtaisą turinti, šio
sprendimo prasmė.
Vienu vieninteliu tiksliu mostu pavyko apsaugoti mažiausiai penktadalį
krizės laukimo ir taip jau nukankintų lietuvių nuo dar vieno streso ir
nusivylimo.
Tiek žmonių savo namuose neturi tualeto.
Visiškai aišku, jog kokios filmuotos medžiagos iš intymios valdžios
vietelės rodymas tik dar labiau padidintų socialinę atskirtį ar net
priešpriešą visuomenėje.
Įvertinus, jog šilta, nutekamuoju vandeniu aprūpinta tupykla yra
nepasiekiama svajonė ir prabangos viršūnė vienam iš dviejų XXI amžiaus Lietuvos kaimo gyventojų, šį sprendimą vertėtų laikyti strateginiu.
Juk patenkintas žmogus būna tada, kai nežino, kad būna ir geriau.
Paprasta ir tobula.
Svarbiausia, problema išspręsta be jokių papildomų išlaidų. Antikrizinės fiskalinės (nepainioti su fekalinės) politikos požiūriu - genialiai.
Nė kiek ne mažiau vertingas visuomenės sveikatai bei santarvei yra
draudimas įžengti į Seimo restoranus su vaizdo, foto kameromis ar
diktofonais.
Na, pagalvokite patys. Ar reikia matyti prabangų tautos atstovų
organizmo funkcijų atkūrimo procesą tiems, kurie ant savo stalo ne tik
peilio, bet ir šakutės dažnai nededa?
Septyniolikai nuošimčių lietuvių bent kas antrą dieną valgyti mėsos ir
žuvies yra per didelė prabanga. Tai nėra ko ir žiūrėti. Iš pavydo ar
nevilties kylantis pyktis kenkia.
Vienu taikliu šūviu, paleistu iš karto po inauguracijos valdžios
viršūnėje, Arūnui Valinskui pavyko užtikrinti pavojų, kurie kyla iš
socialinių skirtumų, prevenciją.
Pavojai yra pakankamai rimti. Bet kuris visavertę gerovę patyręs asmuo žino: turtas yra nelaimė, jeigu aplinkui minia alkanų ir basų zuja.
Arba ta laimė brangiai kainuoja. Apsauga, aklinos tvoros, kelią per
minią skinantys švyturėliai ant juodų limuzinų.
Bet prevencija ir yra tik prevencija. Paslėpti nuo eilinių akių
valdžios tualetai, restoranai ar specialios rūkyklos šiek tiek sumažins
skurdo jautrumą.
Tačiau yra kitų akivaizdžių dalykų. Antai vos 4 tūkstančiai iš trijų
milijonų valdo nekilnojamąjį turtą, kuri vertė - pusseptinto milijardo.
Tuo tarpu 60 procentų negali sau leisti savaitės atostogų ne namie. Per
brangu. Penktadalis lietuvių per mėnesį gauna vos po 500 litų pajamų.
Vienas iš trijų gyvena iš valstybės teikiamos socialinės paramos.
Viršūnėlė labai turtingų ir didelė minia pusiau basų. Šito fakto jokia
rimties išvietėse ar kitose vietose strategija nei paslėps, nei ištrins.
Juokai juokais, bet visuomenės modernumas matuojamas pagal žmonių
gyvenimo lygio skirtumus. Atvirkštinę jų proporciją.
Kuo jie didesni, tuo mažiau vakarietiškos civilizacijos požymių
priskiriama valstybei. Tuo didesnis socialinių neramumų arba
autokratijos, gelbėtojų poreikis.
Lietuvoje daugiau nei 5,5 tūkst. litų per mėnesį gauna vos keli nuošimčiai žmonių. 10 tūkstančių - mažiau nei vienas nuošimtis gyventojų.
Šie žmonės turėtų sudaryti valstybės atrama laikomą viduriniąją klasę.
Lietuvoje jie patenka į turčių kategoriją.
Beje, tarp turčių atsiduria ir Seimo bei Vyriausybės nariai. Ne tik milijonieriai, bet ir tie, kurių vienintelis pajamų šaltinis - alga. Vakarų šalyse tokie dažniausiai atstovauja viduriniajai klasei.
Didžioji lietuvių dalis - daugiau nei 70 procentų - per mėnesį uždirba
iki 2,5 tūkst. litų. Skurdo ribą peržengia, bet verčiasi sunkiai arba labai sunkiai. Tai tie patys, kuriems savaitė atostogų ne namie - prabanga.
Jų padėtis tarytum veidrodis atspindi svarbiausią šalies problemą ir
iššūkį. Kai 70 proc. žmonių galės gyventi taip, kaip dabar gyvena
vos keli tūkstančiai, bus galima teigti, kad valstybė turi tvirtą pamatą.
Kol kas iki gerove visiems garsėjančių Skandinavijos kraštų, kur
parlamentarai ne tik į tualetą, bet ir parduotuvę ar darbą pėsti
vaikšto, mums kaip iki mėnulio.
Vis dar esame šalis, kurioje rimtu veidu galima pateikti rimties
valdžios tupyklose strategiją.
* * *
Šis „Lietuvos ryto“ apžvalgininkės R.Sotvarienės komentaras skaitytas per Lietuvos radiją.