Medinių angelų po Mielagėnų šv. Jono Krikštytojo bažnyčios skliautais – ne vienas. Net keturi auksasparniai sergsti didįjį bažnyčios altorių. Du rubuiliukai įsitaisę ant neobarokinio šedevro – medinės sakyklos. Dar pora auksuotais bareljefiniais sparneliais plazda ant Dievo stalo...
Bet jei paklaustum Palaimintojo Jurgio Matulaičio globos namų gyventojų, kas jų senatvės ir negalios tikrasis Angelas Sargas, dėkingumu švytintys veidai atsisuktų į kunigą Marijoną.
Per pusnis - lankyti vienišų senelių
Pirmąsyk apsilankusiam Mielagėnuose sunku patikėti savo akimis - Lietuvos pakraštyje, atokiai nuo didžiųjų kelių, tarp Švenčionių ir Tverečiaus, visai prie Gudijos pasienio, netikėtai pamatai Vilniaus Arkikatedrą primenančią bažnyčią!
Klasicistinės kolonos, portiką puošia didingos šv. Petro ir Povilo skulptūros. Architektūrinis ansamblis lyg vakar būtų pastatytas – fasadai ir interjeras šviečia naujumu. Išpuoselėta aplinka – daili gyvatvorė, reto grožio akmenų kompozicijos. Jaukų XIX a. dvariuką primenanti klebonija, kaip vėliau paaiškėja, perplanuota ir paaukštinta klebono rūpesčiu.
Už bažnyčios – globos namai, apsupti gėlynų, alpinariumų, su fontanėliais ir tilteliu. Galima įsivaizduoti, kokį grožį vasarą pro pietinės pusės langus mato čia dienas leidžiantys globotiniai. Jei ne klebono žodžiai, kad tai buvęs tarybinių laikų vaikų darželis, tokia mintis nė nešautų į galvą. Atnaujinus, pristačius antrą aukštą, išplėtus, neatpažįstamai pasikeitęs pastatas šiandien talpina jau 52 globos reikalaujančiuosius.
Galima įžvelgti Aukščiausiojo planą ar laisvamaniškai manyti, kad taip susiklostė aplinkybės, bet kunigui M.Savickui 1996 m. buvo lemta susipažinti su katalikais verslininkais iš Vokietijos, Oldenburgo srities, Klopenburgo – Tomu Bernholtu, Georgu Kiotleriu ir Gotfrydu Weislingu, norinčiais paremti Lietuvoje vaikų namų ar senelių prieglaudos steigimą.
Siaučiant kovo pūgai, per pusnis iki juosmens, spaudžiant 15 OC šalčiui, kunigas vedė vokiečius pas suvargusius parapijiečius. Vienas žmogus svečius pasitiko... basas ant sniego ir nors pareiškė gerai gyvenąs, priėmė dovanų vokiško muilo kojoms nusimazgoti.
Pamatę sniege paskendusią trobelę, o joje – be elektros gyvenančią senutę, pasiruošusią „sulig ta diena“ kraustytis į šiltesnį būstą, būsimieji mecenatai nesuabejojo, kad globos namai turės perspektyvą. Vokiečiams skyrus 4000 markių projektavimo darbams, prisidėjo mero Bronio Ropės vadovaujama Ignalinos r. savivaldybė ir
Mielagėnų parapijos žmonės.
1997 m. rudenį Mielagėnuose apsigyveno pirmieji seneliai. Geradariai iš Vokietijos dešimtmetį rėmė globos namus inventoriumi, medikamentais, dovanojo mikroautobusą.
Kleboniją saugo už išgelbėtą gyvybę
Ne tik žmonės, stokojantys artimųjų meilės, globojami Mielagėnuose.
Klebonijos kieme nemenka erdvė skirta voljerui. Kilmingo kraujo šunys praneša šeimininkui apie atvykėlius, bet loja daugiau iš pareigos, vizgindami uodegas. Pakalbinti smalsiai uostinėja rankas ir žiūri protingomis akimis. Viduje pasitinka „klebonijos panaitė“, narsiai ginanti teritoriją kalaitė Barbė.
Susipažinus pasireiškia neišpasakytas jos meilumas. Klebono numylėtinė išgelbėta nuo mirties, mat kaimiečių jau buvo pasmerkta nuskandinti, kam šuniukus pasislėpusi veda ir veda...
Paprašytas kunigas suskaičiuoja, kad šiuo metu jo ūkyje, be Barbės yra dar aštuonetas sargių. Būna ožkelių, avelių, nuolat – pulkas katinų. Maisto likučių iš globos namų virtuvės užtenka visiems.
Gyvulėliai kaip žmonės, su savais likimais – priklydę, pasiligoję ar su vienišais seneliais iš senų sodybų atkraustyti, vienatvę jiems lengvinantys. Kai kurių šeimininkai jau smėlio kalnelin nulydėti.
Pasak kunigo, derėtų tarnauti vien Dievui ir neturėti žemiškų rūpesčių dėl beglobių šunų. Bet juk legendinis svėdasiškis Juozas Tumas-Vaižgantas irgi turėjo numylėtinį taksiuką Kauką, o kunigas buvęs tikras, ryškus...
Iš Anykščių krašto, Traupio parapijos kilusio Marijono Savicko širdis gailestinga, kaip daugelio aukštaičių.
Kaimo gyvenimas ne svetimas: teko karvę melžti, burokus ravėti ir jaunystės miestan – Panevėžin į turgų su tėvuku vežti bulves parduoti. Klebonijos žemėje ir šiandien užauginama savų daržovių. Jei pristinga, klebonas nesivaržo prašyti pagalbos iš ūkininkų.
Užklupus skoloms, rasdavo po lobį
Jau ketvirtį amžiaus trunkančią tarnystę prie altoriaus Mielagėnų ir Ceikinių bažnyčiose, plačiai pradėtus nepabaigiamus remontus ir Dievo namų gražinimą 58 metų kunigas priima kaip likimą. „Atsidūriau laiku ir vietoje“, - filosofiškai sako M.Savickas.
Šv.Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1790 m. Livonijos bajoro, karaliaus Stanislovo Augusto vėliavininko Jono von Graffo, savo klestėjimo laikais iki baudžiavos žlugimo buvo išlaikoma Mielagėnų didikų - Livonijos kunigaikštystės didikų Kazimiero ir Justinos Kublickų bei jų palikuonių. Išpuošta vertingais paveikslais, tapytais Kublickų žento Vinco Smakausko (1797-1876). Išlikusios žvakidės su karališką kraują liudijančiais didikų giminės herbais. Prabangus J.Fražė rankų darbo barokinis tabernakulis.
Kai 1983 m. M.Savickas pradėjo klebonauti Mielagėnuose, šventovė buvo neremontuota tris dešimtmečius. Aštrūs laiko dantys, pelėsiai ir kerpės, anot kunigo, jau darė savo juodus darbus.
Šiandien stebintis tuo, kas nuveikta klebono pastangomis, nejučia kyla klausimas, kodėl analogiškoms statinių rekonstrukcijoms šalies didmiesčiuose prireikia dešimčių milijonų?
Tarsi juokais kunigas prisipažįsta, kad, užklupus finansinėms problemoms, vis atrasdavęs... lobį! Ir ne vieną! Kaip psalmėje, kur „vargšas šaukės, Viešpats išgirdo ir iš vargų išvadavo“. Sidabrinių ir auksinių pinigėlių darbininkai rado perklodami vienos administruojamos bažnyčios grindis – radybos panaudotos šventovės reikmėms. 8 tūkst. popierinių rublių aptiko pats M. Savickas, bažnyčios palėpėje ieškodamas pabirusių krištolinio sietyno karoliukų. Ankstesnis klebonas, pedantiškai suregistravęs kelerių metų atlaidų rinkliavas, jas laikė skardinėse dėžutėse. Rastais pinigais atiduota skola už vargonus.
Kai skolos dėl remonto mastų išaugo iki 50 tūkst.rublių, kiti kunigai griebėsi už galvų. Tuomet M. Savickas dalį skolos dengė parduotos tėviškės pinigais, o su broliais ir seserimis atsiskaitė vėliau. Santaupas bažnyčiai skyrė ir kai kurie globojami seneliai.
Bažnyčiai - maždaug po dvi karves
Tačiau, pasak esteto klebono, jei ne kasdienis paprastų parapijiečių triūsas, tokių didelių darbų čia niekas nebūtų nuveikęs. Net kolūkių laikais į talkas prie bažnyčios susirinkdavo po pusantro šimto žmonių! Paribio kraštas, nepriklausomos Lietuvos laikais buvęs lenkų okupuotas, todėl čia žmonės daugiau kentėję, nuoširdesni, patriotiškesni, labiau klausantys kunigo, teigia M. Savickas.
„Kai žmonės mato, kad dirbi, tai ir prisideda“, - savo organizacinių gabumų nesureikšmina pašnekovas, kiekvienos mielagėniškių šeimos paramą bažnyčiai įvertindamas „maždaug dviem karvėmis“.
Nuoširdūs mielagėniškių darbai lieka ainiams. Laiku suskubta. Jei prieš keliolika metų į šv. Mišias susirinkdavo pusšimtis tikinčiųjų, tai dabar tik trys keturi. Išsilaikyti bažnyčiai ir globos namams padeda 2 proc. pajamų mokesčio pervedantys geradariai ir savivaldybė. Dievo namai prisipildo tik per atlaidus.
Didžiulė šventė buvo šiemet, kai Mielagėnai šventė 240–ąjį gimtadienį. Naujasis miestelio herbas ir vėliava - garbingiausioje bažnyčios vietoje.
Paprašytas kalėdinio palinkėjimo mūsų skaitytojams, M.Savickas prašo pasitikėti Aukščiausiuoju – jeigu Jis neapleis, tai ir kiaulės nesuės, - primena tautos išmintį, dar bylojančią ir kitaip – kai bus bėda, bus ir roda.
„Sunkumų mūsų tauta patyrė nuolat, bet iš visų krizių atsirasdavo išeitys. Nebus mums sunkiau negu mūsų tėvams“, - užtikrina kunigas.