Pirmadienį po pokalbio su prezidentu Valdu Adamkumi ambasadorius išgirdo
ne vieną nemalonų žurnalistų klausimą - apie savo jau beveik liga
tapusį siekį tapti ministru, apie arogantiškus pareiškimus, dažniausiai
prieštaraujančius oficialiai šalies užsienio politikai, apie galimus
ryšius su Rusijos specialiųjų tarnybų bei nusikalstamo pasaulio
atstovais ir apie Lietuvos ambasados JAV rekonstrukciją.
Pastarasis klausimas diplomatijos liūtą visiškai išvedė iš pusiausvyros.
Tačiau bandydamas išlaikyti orią laikyseną V.Ušackas tvirtino, kad visi
darbai Vašingtone vyko skaidriai. Jis taip pat teigė nieko nežinąs apie
tai, kad prieš porą metų Užsienio reikalų ministeriją iš JAV būtų galėję
pasiekti kokie nors skundai dėl ambasados remonto.
Norėdamas, kad jo atsakymai būtų svaresni, ambasadorius ministerijoje užkūrė tikrą pirtį.
Išėjus V.Ušackui iš Prezidentūros, vos po keliolikos minučių paskambino
ministerijos viešųjų ryšių skyriaus darbuotoja.
„Kada jūs norėtumėte su valstybės sekretoriumi Deividu Matulioniu
susitikti ir pasikalbėti?“, - išgirdau kitame laido gale.
„Tai kad neplanavau su D.Matulioniu jokio interviu“, - nustebau ir
pasimetusiai merginai bandžiau paaiškinti, kad valstybės
sekretoriui jokių klausimų lyg ir neturiu. Ši kelis kartus atsiprašė už neva įvykusį
nesusipratimą.
Dar po pusvalandžio vėl sulaukiau skambučio iš ministerijos. Šį kartą
jau skambino paties D.Matulionio sekretorė.
„Atsiprašome už nesusipratimą. Ne jūs norėjote kalbėtis su valstybės
sekretoriumi, o jis labai norėtų su jumis susitikti. Kada galėtumėte
atvykti į ministeriją?“, - nuolankiai kalbėjo pareigūnė.
Padėkojusi už tokį išskirtinį dėmesį ir mano galimų darbų suplanavimą,
ėmiau teirautis, kodėl turėčiau susitikti su D.Matulioniu.
Man buvo paaiškinta, kad jis norėtų pasikalbėti apie Lietuvos ambasados
Vašingtone statybos reikalus.
Ką gi, keičiasi vyriausybės, keičiasi ir biurokratų tonas. Matyt, nori
savo gerai apmokamus postus išsaugoti? Bet netrukus supratau, kad
greičiausiai ne vyriausybių kaita lėmė tokį perdėtą diplomatų kalvės
mandagumą su žurnalistais. Ko gero, joje jau įsivyravo kažkoks baimės
virusas? Bet negi jį parvežė V.Ušackas iš tokių šalių, kaip Amerika ar
Jungtinė Karalystė? Juk baimė ir keliaklupsčiavimas labiau būdingas
vienai šaliai rytiniame Lietuvos pasienyje...
Vakarop, po dar keturių pretendentų į ministrų postus susitikimų su
prezidentu, nusprendžiau pasikalbėti su D.Matulioniu.
„Kiek supratau, kažkoks nesusipratimėlis Prezidentūroje išėjo dėl
ambasados Vašingtone. V.Ušackas prašė suorganizuoti kokį nors pranešimą
spaudai, bet aš nusprendžiau jums tiesiog paskambinti, - kalbėjo
valstybės sekretorius. - Mums iš tikrųjų keistai atrodo tie kaltinimai
V.Ušackui. Ministerijos žiniomis, remontuojant ambasadą JAV, jokių
pažeidimų nebuvo, viskas vyko skaidriai. Be to, ministerija tą objektą
nuolat kontroliuoja. Remontas po savaitės bus baigtas. Kiekvieną
sąskaitą pasirašo rangovas ir ambasadorius, prižiūrimi teisininkų“.
„Tačiau keistai atrodo tai, kad V.Ušackas - dar ne ministras, o
jau duoda jums kažkokius nurodymus“, - garsiai svarsčiau.
„Mes su V.Ušacku kolegos, dirbame kartu nuo 1991 m. Paprasčiausiai
susiskambinome, ir tiek. Aš pats jo klausiau, kodėl jis taip žurnalistų
puolamas. Iš pradžių nieko nedarėme, bet, kai jūs apie ambasados remontą
dar kartą paklausėte, nusprendėme kažką daryti“, - atsakė.