Silpniausia tapo stipriausia
Žinia apie 51 metų panevėžietės mokytojos Laimutės Paberžienės mirtį juoda liūdesio skraiste apgaubė ne tik jos artimuosius.
Daugybė šią ištvermingą ir dvasiškai tvirtą moterį pažinojusių žmonių dar negali suvokti ir patikėti tuo praradimu.
„Gyventi be jos bus sunku ir pilka. Ji visada buvo tarsi balzamas mūsų sieloms“, - graudenasi velionės kolegės, Mykolo Karkos vidurinės mokyklos mokytojos.
L.Paberžienė daugeliui buvo atrama, paguoda, tvirtas petys išsiverkti. Nors iš tikrųjų tai ji buvo silpniausia iš visų - ilgus metus sirgusi sunkia liga, kentėjusi skausmus, patyrusi daugybę stresų ir išbandymų.
Organizmas inkstą atmetė
Kai moteris buvo 27 metų, ją ištiko sunki bėda. Peršalus sutriko, o paskui visai sustojo jos inkstų veikla.
Tuo metu ji jau buvo baigusi istorijos studijas, ištekėjusi už dabartinio Mykolo Karkos vidurinės mokyklos direktoriaus Alfredo Paberžio, augino 4 metų sūnų, dirbo ekskursijų vadove.
Po ilgų dializės mėnesių L.Paberžienei buvo persodintas donoro inkstas. Tik visaverčiam gyvenimui jo užteko mažiau nei 5 metams. Organizmas svetimą inkstą atmetė.
Gyventi moteris vėl galėjo tik nuolat dializuojama.
Motina išgelbėjo 7 metams
Dukrą tuomet išgelbėjo jos motina Elena Baltakienė. Dovanojusi savo inkstą, ji nutiesė kelią Laimutei vėl grįžti į pilnakraujį gyvenimą.
Persodinimo operacija buvo atlikta Norvegijoje. Ir, atrodė, tąsyk ji tikrai pasisekė.
Tačiau po 7 metų organizmas vėl atmetė inkstą. Ligonei liko vienintelė išeitis - peritoninė dializė. Kiekvieną naktį per lankstų kateterį, įvestą į pilvaplėvės ertmę, moteris prisijungdavo prie specialaus aparato ilgoms 9-10 valandų.
Taip atliekamas nebeveikiančių inkstų darbas - valomas žmogaus kraujas. Su tokia kas naktį atliekama procedūra L.Paberžienė išgyveno 8 metus.
Apie kančią - nė žodelio
Tik žinantys, kas tai yra dializė, gali suprasti, kaip kas naktį moteriai reikėjo kentėti. O paskui kartu su visais eiti į darbą, būti linksmai, neverkšlenti, netgi guosti kitus.
Nei artimieji, nei kolegos, draugai iš Laimutės niekada negirdėjo jokių nusiskundimų, dejonių. Ir net užuominų apie tai, kad jai sunku.
Atvirkščiai. Laimutę prisimins visada linksmą, visada pilną įvairiausių sumanymų, idėjų, kiekvienoje situacijoje randančią kuo pasidžiaugti, ką naujo sužinoti, išmokti.
„Ji mums buvo kaip stebuklas“, - sako Laimutės draugė nuo pradinės mokyklos suolo mokytoja Vaidilutė Nausėdienė.
Prasmingas paskutinis mėnuo
L.Paberžienės sveikata ypač pablogėjo šių metų vasarą. Prasidėjo įvairios komplikacijos, jai teko gydytis Panevėžio, vėliau Vilniaus Antakalnio ligoninėse. Rugsėjo 1-ąją anglų kabos mokytojos L.Paberžienės mokykloje nebebuvo.
Geriau pasijutusi mokytoja namo grįžo spalio 23 dieną. Ir iki lapkričio pabaigos ji išgyveno prasmingą, intensyvios veiklos kupiną paskutinį savo gyvenimo mėnesį: daug skaitė, aplankė keletą spektaklių, bendravo su draugais, dalyvavo susitikimuose, renginiuose.
Kaip tik tuo metu buvo paminėta M.Karkos vidurinės mokyklos 30-mečio sukaktis. L.Paberžienė buvo apdovanota miesto Švietimo skyriaus padėkos raštu.
Lapkričio pabaigoje pasijutusi itin blogai, moteris vėl pateko į ligoninę, o užvakar išėjo Amžinybėn.
Sulaužė visas taisykles
„Laimutė buvo žmogus, laužantis visus standartus, paneigianti taisykles. Tokių netipiškų žmonių pasaulyje labai nedaug“, - sakė mokytoja Virginija Kuriazovienė.
Sutriuškino L.Paberžienė ir medikų prognozes. Tiek, kiek su tokia sunkia liga ir jos komplikacijomis ji išgyveno, retai kam lemta.
Ir išgyveno mokytoja ne bet kaip. Nuobodžių, beprasmių valandų jos kelyje nebuvo. Domėjosi ji viskuo - nuo sriubų, kurias ji virdavo ypatingas, receptų iki sudėtingiausių filosofinių veikalų.
Ji labai mėgo darbuotis darže, augino įvairiausius retus augalus, domėjosi menu, ypač mėgo keliauti. Ir tai, kad į kelionę reikėdavo pasiimti didelę dėžę - priemonę dializei ir kas dieną atlikti sudėtingą, labai skausmingą procedūrą, jai nebuvo kliūtis.
Stiprybė - tik dvasinė
„Laimutės inteligencija sklisdavo iš vidaus. Niekas nebuvo perdėta ar apsimestina. O bendrą kalbą ji sugebėdavo rasti su visais“, - prisiminė mokytoja Loreta Švarlienė.
„Visos problemos išsprendžiamos“, - sakydavo L.Paberžienė. Dažnas net įtarti negalėdavo, kad šios moters stiprybė - tik dvasinė.
Jau su persodintu inkstu mokytoja įgijo antrąjį aukštąjį išsilavinimą - baigė anglų kalbos studijas. Ir iki šių metų rugsėjo dirbo anglų kalbos mokytoja.
Pirmą kartą ištarė pavargusi
Kolegės mena, kad Laimutė buvo užsibrėžusi svarbiausią savo asmeninio gyvenimo tikslą: sulaukti akimirkos, kai sūnus gaus atestatą.
Paskui L.Paberžienė tikino gyvensianti tol, kol sūnus Domas gaus architekto diplomą. Sulaukė ir to, ir sūnaus bei jo išrinktosios Rūtos vestuvių.
Gyvenimą mylinti moteris prieš pusmetį sulaukė ir išsvajotos anūkės Ulos.
Aplankiusios ligoninėje Laimutę, kolegės nustebo, jog šį kartą ji nebeatskleidė savo svajonių. Tik bene pirmą kartą liūdnai tarė: „Pavargau“.
„Ne vienas po tokių išbandymų būtų bemat palūžęs“, - laikotarpį po pirmosios Laimutės inkstų transplantacijos prisiminė L.Švarlienė.
Mama - kaip karalaitė
Po operacijos, gydymo hormonais L.Paberžienės išvaizda neatpažįstamai pasikeitė. Sutinęs ir neįprastą formą įgavęs veidas traukdavo smalsius ir pašaipius praeivių žvilgsnius.
Nesmagu būdavo matyti, kaip žmonės reaguoja į tokią neįprastą išvaizdą. Net vaikai darželyje pradėdavo juoktis iš Domo mamos.
Tačiau sūnui atrodė priešingai. Grįžęs iš darželio jis pareiškė: „Mama, tu man graži kaip karalaitė“.
Laukdavo naujo pavasario
L.Paberžienė visada labai laukdavo pavasario. Žinodama, jog jos gyvenimo siūlas toks plonas ir trapus, kiekvieną pavasarį ji pasitikdavo vis nauja viltimi.
„Sulaukiau“, - sakydavo ji ir skubėdavo į išsiilgtą daržą. Panerti į žemę rankų.
Dar vieno pavasario Laimutės gyvenime nebebus. Amžinybė iš-tvermingąją mokytoją pasišaukė antrąją žiemos dieną. Kai iki pavasario dar labai toli.
Laimutė Paberžienė pašarvota Kristaus Karaliaus Katedros kriptoje. Atsisveikinimas su velione šiandien.