Tokie pokštai elektroniniais laiškais sklando po internetinę erdvę. Tačiau daugeliui kalbos apie ekonomikos krizę visai nekelia noro krizenti. Jų veidai tokie niūrūs, kad atrodo – artėja verslo, o gal net viso gyvenimo pabaiga.
„Šviesa tunelio gale visuomet yra, tik ją mato tie, kurie juda sprendimo link“, – krizės baimės išvargintiems žmonėms pataria psichologė Nomeda Marazienė. Vytauto Didžiojo universitete įgijusi psichologijos magistro laipsnį, o Anglijoje – neurolingvistinio programavimo (NLP) trenerės sertifikatą specialistė įsitikinusi – geresnių laikų laukimas niekur nenuves, galimybes būtina įžvelgti dabar.
***
– Karo laikmetį primenančių vaizdų gatvėse nematyti, tačiau žmonių pašnekesiai – itin niūrūs. Kodėl žmonėms taip baisu dėl ekonomikos krizės?
– Kai pasižvalgai aplink, išties matyti, kad dalis žmonių apie ekonomikos krizę mąsto kaip apie stichinę nelaimę, po kurios neliks gyvųjų. Jie nemato ilgalaikės perspektyvos, jiems atrodo, kad tai yra kelio pabaiga.
Bendraudama su tokiais žmonėmis prisimenu proto mechanikos teoriją. Kai ištari žodį „pokyčiai“, vieni reaguoja neigiamai, nes jiems beprotiškai baisu, kad reikės iš ramaus užutėkio eiti džiunglių link. Kiti žmonės į pokyčius žvelgia priešingai – tai jiems reiškia galimybes ir savęs atradimo džiaugsmą. Pažįstu verslininkų, kurie įžvelgia, kuo jų verslui gali būti naudinga ekonomikos krizė – pavyzdžiui, mato mažėjančias tarpbankines palūkanas.
Lietuvoje dabar populiaresnė neigiama emocinė reakcija. Jeigu žmogus mano, kad tėra mažas varžtelis ir nuo jo paties niekas nepriklauso, jis prisiima aukos vaidmenį. Klausimai, kas kaltas dėl prastos situacijos, savęs gailėjimas, teisinimasis veda į sustingusio neveiklumo būseną. Stebėdamas aplinką toks žmogus randa krūvą įrodymų, kurie iliustruoja jo įsitikinimus. Ne veltui sakoma, kad kiekvieno žmogaus galvoje yra dvi ministerijos – mąstytojo ir įrodinėtojo. Jei nori rasti kažką bauginančio globaliame piešinyje, tikrai rasi. Paprastai tokie žmonės ateityje linkę įžiūrėti daugiau pavojų negu galimybių.
Neigiamos mintys gali tiek įsisukti ir padidėti, kad jos taps realesnės negu pati realybė. Gali pasireikšti nerimo simptomai, ištikti panika, depresija. Iš kankinančios būsenos išsivaduoja tie žmonės, kurie sąmoningai nusprendžia neskatinti savo emocinės reakcijos ir nusprendžia veikti. Yra geras pasakymas – šviesa tunelio gale visada yra, tik ją mato žmogus, kuris juda sprendimo link.
– Anksčiau paskaitininkai seminaruose žmones ragino drąsiai žengti pirmyn ir tikėti neįtikėtinomis idėjomis. Ar tokie patarimai tinka dabar? Gal geriau nerizikuoti ir palaukti geresnių laikų?
– Teisingai, per seminarus daug kalbėta apie lyderystę, kūrybišką mąstymą, pokyčių skatinimą ir valdymą. Dabar atėjo laikas teorines žinias pritaikyti praktikoje. Nieko gero, jeigu organizacijos vadovas mano, kad geriausias sprendimas yra sustabdyti kūrybines paieškas ir laukti geresnių laikų. Būsena, kai „išjungiama“ daugelis gyvybinių funkcijų, tikrai neleis tamsoje išvysti švieselės.
Dirbu mokymų srityje ir matau, kad įmonių biudžetai dažnai „nurėžiami“ personalo mokymų sąskaita. Bendrovės atleidžia darbuotojus, tačiau neinvestuoja į tuos, kurie liko. Tai keista. Juk versle yra du svarbūs ištekliai – pinigai ir žmonės. Mano manymu, žmonės svarbesni. Krizės laikotarpiu ypač svarbu rasti dar neišnaudotus žmonių efektyvumo didinimo būdus, įtvirtinti teigiamas nuostatas, sukurti pasitikėjimo atmosferą, kurioje žmonės drąsiai išsakytų novatoriškas idėjas.
Kaip suvokti, ką keblioje situacijoje gali pakeisti? Pirmiausia būtina peržvelgti praeities sprendimus ir elgesio strategijas. Tai, ką mes turime šiandien, yra vakarykščių sprendimų rezultatas. Jei rezultatai neatitinka lūkesčių, vadinasi, sprendimui kažko pritrūko – nebuvo įvertinta rizika, nepaliktas atsarginis išėjimas.
– Tačiau ar praeities klaidų narstymas nesukels dar didesnės nevilties?
– Kaltė su atsakomybe neturi nieko bendro. Kaltinti save dėl nevykusių sprendimų yra klaida. Pirmas žingsnis į savivoką yra supratimas, kad klaidingi buvo sprendimai. „Susimauna“ ne žmonės, „susimauna“ strategijos. Pirmas žingsnis į savivoką yra supratimas, kad tavo rezultatus lemia tavo sprendimai.
Yra žmonių, kurie nesuvokia, kodėl nesiseka – juk jų norai buvo tokie geri. Jie nemoka mokytis iš klaidų, kitą kartą vėl kartoja tą patį elgesio modelį ir, žinoma, vėl gauna neigiamą rezultatą. Akivaizdu – jei strategija nesuveikė, ją reikia keisti. Pirmiausia būtina atrasti, kur glūdi problema. Antras klausimas – koks galėtų būti naujas elgesio modelis, kuris leistų gauti teigiamą grįžtamąjį ryšį. Paskutinis mokymosi ciklo etapas – išbandyti naują idėją. Jei vėl nepasisekė – dar sykį keisti, jei pasisekė – kartoti panašiose situacijose.
Svarbu dar kartą peržiūrėti tikslus – ar tas tikslas, kurio siekiau, tebėra man svarbus? Kuri strategijos grandis nesuveikė? Kas suveiktų? Kokių išteklių reikia, kiek jų turiu, jei neturiu, kur galėčiau gauti? Kas nuo manęs priklauso, jei ne nuo manęs, tai nuo ko? Koks galėtų būti pirmasis žingsnis iš keblios situacijos? Kada?
– Kokių klausimų geriau savęs neklausti? Turbūt būtų galima sudaryti ir tokį sąrašą?
– Visų, kurie įtvirtina neigiamas nuostatas ir skatina pasyvumą. Sukti galvą, kodėl būtent man taip atsitiko, kodėl buvau toks kvailas, kad taip nusprendžiau, – tai tėra „emocinė saviplaka“. Kuo greičiau žmogus gebės nukreipti savo mintis ir jausmus pozityvia kryptimi, tuo lengviau jis pastebės galimybes.
– Yra teorijų, kad nuo „urvinių“ žmonių laikų mūsų smegenys stipriau reaguoja į negatyvią informaciją, nes senovėje tai padėdavo išgyventi pavojaus akivaizdoje.
– Mūsų biologinis instinktas yra reaguoti į pavojaus signalus – garsus, signalines spalvas. Tačiau gyvendami mes kuriame ir išbandome daugybę elgesio strategijų. Kiekvienas mūsų judesys turi atskirą strategiją, tik daugybę veiksmų atliekame apie juos negalvodami. Apie 90 proc. mūsų elgesio organizuoja pasąmonė. Pavyzdžiui, rišdamiesi batų raištelius negalvojame, kad reikia būtent dabar dešine ranka padaryti kilputę.
Jei iš gyvenimo patirties išsigrynina strategija „aš nevertas meilės“, tai net puikų partnerį sutikęs žmogus nesąmoningai sukurs situaciją, kad išvengtų artumo. Vieni žmonės yra išmokę reaguoti tik į komplimentus ir ignoruoti net pagrįstą kritiką, kiti nepasitiki savimi net girdėdami pagyrimus, o į kritiką visada reaguoja perdėtai.
Gyvenimas pasikeičia, jei žmogus bent kartą pabando pakeisti savo nuostatas 180 laipsnių kampu. Per seminarus siūlau atlikti pratimą – pakeisti save ribojantį įsitikinimą visiškai priešingu. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kas nutiktų, jei manytumėte, kad esate labai kūrybiškas žmogus – ką tuomet darytumėte. Tiesa, įsivaizdavimo negana. Svarbiausia, kad ta būsena padėtų pasiekti konkretų rezultatą, kuris įtvirtintų naują įsitikinimą.
– Kaip atsikratyti neigiamų minčių? Juk būna, kad mes žinome, jog elgiamės blogai, bet neįstengiame atsispirti blogam įpročiui.
– Vienas iš kertinių NLP teiginių – tai, kad net ir neigiamas elgesys turi teigiamą ketinimą. Rūkyti nėra gerai, bet vieniems jis padeda sumažinti nerimą, kitiems suteikia pasitikėjimo savimi. Jei nori atsikratyti neigiamo elgesio, turi įžiūrėti pozityvų ketinimą, kuris slypi po tuo elgesiu, o tada ieškoti kitokios, konstruktyvios, veiklos, kuri leistų tą ketinimą pasiekti.
Atrodo, keista, kai atleistas iš darbo žmogus sėdi namuose ir spokso į televizoriaus ekraną, tačiau tas sėdėjimas saugo žmogų nuo nerimo. Jis bijo žengti į nežinomybę, nes ten niekas negarantuoja sėkmės. Tokiam žmogui galėtų padėti pozityvios mintys – aš galiu, aš sugebu, paieškosiu galimybių. Tada jis ims konstruktyviai elgtis.
Tai, kaip matyti pasaulį ir ką jame išskirti – pavojus ar galimybes,– pasirenkame mes patys. Pavyzdžiui, netekęs darbo žmogus gali pasirinkti sėdėti namuose ir valandų valandas spoksoti į televizoriaus ekraną. Toks elgesys padeda atsiriboti nuo realybės, tai yra gynybinė reakcija, sauganti nuo nerimo. Tačiau savigrauža ir dejavimas nepadeda, situacija tik blogėja. Kitoks sprendimas – ieškoti galimybių net pačioje sudėtingiausioje situacijoje. Pozityviai mąstantis žmogus suvokia būtinybę „išlipti“ iš savo komforto zonos ir žengti žingsnį į „laukines džiungles“. Geriausias receptas ekonominės krizės sąlygomis – veikti.
– Populiariose knygose, siūlančiose pakeisti gyvenimą per savaitę, yra patariama kartoti įvairias mantras, pavyzdžiui, tikinti save, kad jau esi tobulas. Ar tokie dalykai veiksmingi?
– Neseniai grįžau iš Kipre vykusių NLP mokymų. Ten vienas indas pasakojo apie tai, kad Indijoje labai populiaru naudotis guru paslaugomis. Sudėtingoje situacijoje atsidūrę žmonės eina pas guru prašyti patarimo. Šis pasako sprendimą, įduoda kokį nors daiktą ir liepia kartoti mantrą. Žmogus grįžęs namo turi medituoti ir meditacijos metu susijungti su Buda – neva taip sprendimas pradeda veikti.
Naudodamas NLP metodus ir technikas pats žmogus gali būti sau guru. Nėra vadovo, kuris gali kontroliuoti mūsų mintis, įsitikinimus ir įsakinėti, ką mes turime galvoti. Mes galime atsižvelgti į kito žmogaus siūlomą patarimą ar sprendimą, tačiau atsakomybę už sprendimą turime prisiimti patys. Atsakomybė prieš save tiesiogiai susijusi su vidine motyvacija siekti sau svarbių tikslų.
Tai nėra lengva. Asmeninė motyvacija reikalauja savęs įtikinimo, pergalėjimo ir pastangų. Tačiau ilgainiui tai tampa įpročiu.
– Ką daryti tiems, kurie patys geba mąstyti pozityviai, bet nuolat susiduria su dejuojančiais žmonėmis? Kaip padėti draugui, kuris nuolat verkšnoja: „Krizė, krizė, nieko čia nebus“?
– Pirmiausia, reikėtų kartu su draugais „nekudakuoti“, kad yra blogai ir bus dar blogiau. Gąsdinimai, kaltinimai, pasiteisinimai veda į pasyvų ar destruktyvų elgesį. Tačiau nereikėtų ir ignoruoti problemų, stengtis jas sumažinti, atidėlioti sprendimus geresniems laikams. Ekonomikos krizė su savo pasekmėmis yra objektyvi realybė, iliustruojama objektyviais faktais.
Bendraudami su draugais kelkite klausimus, kurie nukreiptų pokyčių link – o ką dabar tu gali padaryti, kas tau dabar svarbiausia, ko tau reikėtų, kad situacija pasikeistų? Rekomenduokite susitikti su žmogumi, kuris jau pajudėjo iš keblios situacijos – kartais nereikia išradinėti dviračio, užtenka pamėgdžioti sėkmingą kito žmogaus strategiją.
Mintys yra veiksmo pradžia. Kiekvieno žmogaus ribos glūdi jo galvoje. Sėkmės lydimi žmonės žino, kad tas ribas galima išplėsti. Tik nuo žmogaus valios priklauso, ar jis taps auka, ar sėkmingu verslininku. Napoleonas sakė: „Norėk neįmanomo, gausi maksimumą“.
Ekonomikos krizė gali tapti keliu į daug laimingesnį gyvenimą. Dažnai būna, kad žmonės dirba nemielą darbą, siekia ne savo, o kažkieno kito tikslų. Atleidimas iš darbo gali būti gera galimybė peržiūrėti savo vertybes ir įsigilinti, ką išties nori gyvenime veikti.