Kai tailandiečiui S.Peerapenkului buvo vos 13 metų, savo motinai jis pareiškė, kad nori tapti vienuoliu, gilintis į budizmo filosofiją. Tuomet motina berniuką ragino pirmiausia baigti mokyklą ir tapti, pavyzdžiui, valdininku – esą tik taip jis galėjo ateityje išvengti skurdo.
Vėliau S.Peerapenkulo motina persigalvojo – berniukas nusiskuto plaukus, apsirengė geltonais vienuolio drabužiais.
„Kai man buvo 21, tapau tikru vienuoliu, šventyklose budizmo filosofijos, etikos mokiau naujus vienuolius. Teko atlikti misijas įvairiose šalyse“, – „Sostinei“ pasakojo S.Peerapenkulas.
Tačiau vienuolystė nebuvo tikrasis S.Peerapenkulo pašaukimas. Šeima ir verslas – tai pagrindinės priežastys, kodėl pernai tailandietis nusimetė vienuolio apsiaustą. Dabar vyriškiui – 37-eri, o naująjį gyvenimą jis kuria Vilniuje.
- Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, kai išsižadėjote vienuolystės?
- Vienuolis negali daryti daugelio dalykų, pavyzdžiui, valgyti vakarais, liesti moterų – iš viso daugiau nei 200 uždraustų dalykų. Kai mečiau vienuolystę, panorau pamatyti pasaulį, kurio anksčiau nepažinojau.
- Kodėl nusprendėte pažinti ir Vilnių?
- 1999-aisiais studijavau Indijoje, ten sutikau studentą iš Vilniaus universiteto. Ilgai palaikėme ryšius, o 2003-iaisiais atvykau paviešėti į jūsų šalį.
Sutikau vieną profesorių, kuris domėjosi Rytų filosofija, po kelerių metų jis mane pakvietė dėstyti Tailando kultūros Vilniaus universitete. Buvau pirmas nuolat Vilniuje apsigyventi nusprendęs tailandietis.
- Neseniai Senamiestyje įkūrėte tailandietiško masažo saloną. Kuo jis skiriasi nuo kitų, esančių Vilniuje?
- Norėčiau, kad mano salone žmonės ne tik būtų masažuojami, bet kartu tai būtų ir Tailando informacijos centras. Čia užsukę žmonės gali užduoti klausimus apie tailandietišką maistą, meną, mediciną, apie bet ką – visiems mielai atsakysiu.
Kai kurie žmonės apie masažo salonus turi neigiamą nuomonę – esą čia vieta erotikai ir seksui. Taip nėra, mano salone klientai sulauks tikro tailandietiško aptarnavimo, o meistrai atliks atpalaiduojančius masažus, pavaišins tradicine arbata.
- Ar sunku išmokti masažuoti žmones?
- Nesunku, tačiau tam reikia skirti nemažai laiko. Kai kurie masažuotojai dirba tik tam, kad gautų pinigų. Bet masažuoti reikia atsidavus – kad žmogus nusiramintų, atsipalaiduotų. Rankos ir širdis turi dirbti išvien.
- Tailande salonų daugybė, paslaugos pigios, turistai masažuojasi kone kasdien.
Ar daug klientų sulaukiate Vilniuje?
- Nuo tada, kai atidariau saloną, jau turėjau klientų, kurie atėjo po keletą kartų. Lietuviai turtingi. Jie gali lankytis dažnai. Į masažo saloną rekomenduojama eiti 2-3 kartus per savaitę.Galbūt lietuviai masažą mėgsta dėl orų temperatūros. Kai šalta, raumenys susitraukia - masažas gali juos atpalaiduoti.
Masažo salonai Tailande nėra skirti vien tik turistams. Masažuotis mėgsta ir patys tailandiečiai - populiariausias yra pėdų masažas.
- Sakoma, tailandiečių šypsenos net platesnės nei amerikiečių. Kaip nusiteikusius žmones sutikote Vilniuje?
- Tailande žmonės iš tikrųjų šypsosi labai daug ir visiems - ypač užsieniečiams, kurie atvyksta aplankyti jų šalies. Šypsena veide reiškia, kad žmogus yra atviraširdis, simpatizuoja. Vilniuje žmonės taip pat draugiški. Jie draugiškesni nei kitų Vakarų šalių gyventojai. Kai man prireikia pagalbos, čia gyvenančių draugų jos galiu paprašyti ir visada sulauksiu.Vienas mano draugas japonas čia buvo sumuštas, tačiau iš gyventojų sulaukiau tik teigiamų reakcijų. Kas žino, gal Vilniuje liksiu visam gyvenimui.
Gyvenimo pradžia Vilniuje man taip pat buvo gana sėkminga, lengvai prisitaikiau. Sunkumų turėjau tik pildydamas įvairius dokumentus, vis prašydavau, kad kas nors viską išverstų.
Kai pirmąkart čia atvykau, didžiulį įspūdį paliko tai, kad miestas - spalvotas ir madingas.Žmonės neseniai išsivadavę iš okupacijos, tad nori viską išmokti, pažinti įvairias kultūras. Dėl to miestas atrodo gyvas.