Turėsite pasitikėti mano garbės žodžiu, kad parašyčiau lygiai tokį patį tekstą bet kuriuo atveju: esu iš tų, kurie be skaitymo neįsivaizduoja savo gyvenimo. Iš tų, kurie, iš bėdos, galėtų perskaityti ir telefonų knygą. Esu iš tų, kurie mano, kad jei ne knygos – šiandien jie nebūtų tokie, kokie yra. Patys savimi.
Naująjį antikrizinį planą, kuris šnekamojoje kalboje jau atvirai yra vadinamas „kilpa leidėjams ir autoriams“, derėtų vadinti jo tikruoju vardu – netiesioginiu lietuviškos spaudos draudimu. Lietuvos raštijos genocidu. Grįžimu į knygnešių laikus. Smūgiu Lietuvos kultūrai ir tautinei tapatybei, kurią savo rinkiminėje programoje taip aistringai puoselėti žadėjo konservatoriai ir Tautos prisikėlimo partija, savo simboliu ciniškai pasirinkusi folklorinės kaltinės saulelės motyvą. Nors ne – gal pastarieji nieko tuo ir nežadėjo – juk baudžiauninkas kalvis gali būti ir beraštis.
Bet grįžkime prie lietuviškų knygų. Mane pažįstantieji patvirtins – visuomet jomis didžiavausi. Ar girdama Lietuvą britams, ar aimanuodama lietuviams bičiuliams dėl to, kad ne viskas tobulėja taip greitai, kaip norėtųsi. Visuomet pabrėždavau – ačiū Dievui, vis dar skaitome, verčiame, knygos Lietuvoje yra aukšto lygio, knygų grafika – solidi ir elegantiška.
Kaskart skrendant iš Vilniaus į Londoną, lagaminuose – vis šioks toks viršsvoris. Matote, paprastai lauktuvių į Londoną vežu ne dešrų ar degtinės, bet anglų kalba išleistų lietuviškų knygų: lietuvių poezijos antologiją, T.Venclovos „Vilniaus gidą“, L.Briedžio „Vilnius, City of Strangers“, meno ir senųjų žemėlapių, fotografijų albumų.
Pergabenau jų jau ne vieną dešimtį – jų niekada negėda ištraukti lauktuvių žmonėms, kurių nenustebinsi lietuviška mėsyte, nes jiems ne problema nusipirkti visą keturiolika mėnesių oloje brandintą Serrano kumpį, ar šokoladukais – nes jie gali smaližiauti „Prestat“, o ir degtinėlės yra ragavę kur kas geriau distiliuotos nei lietuviškoji.
Na, o štai Lietuvoje leistomis knygomis britai visuomet lieka maloniai nustebinti ir pradžiuginti. Be to, tai ir vizitinė kortelė – kad Rytų Europoje gyvena ne aštriadančiai skustagalviai laukiniai, o kažkas, kas gali išleisti tokių puikių knygų.
Britai vis dar tebeskaito. Ne tik todėl, kad tai – Shakespeare'o, J.Miltono, J.Swifto, Byrono, Ch.Dickenso, Virginios Woolf, C.S.Lewiso, Agathos Christie, George'o Orwello palikuonys, net visuotinės kompiuterizacijos laikais vis dar tebemylintys laisvą spausdintą žodį ir suteikiantys jam prieglobstį net tada, kai jam gresia fundamentalistų fatva.
Jauni žmonės, kurių gyslomis teka ne alkoholis ir nusivylimo kartėlis, o raudonas kraujas ir aistra, Britanijoje vis dar svajoja būti rašytojais. Jie rašo apie viską: fantazijas, tikras istorijas, pasąmonės srautus. Todėl rimtesni literatūros agentai kiekvieną savaitę į popieriaus smulkintuvus sukiša ne vieną tūkstantį viltingų puslapių – vis ieškodami to vieno vienintelio bestselerio, kuris bus apdovanotas „Man Booker“ prizu.
Leidybos rinka ir sėkmingi rašytojai čia klesti – Hario Poterio nuotykiai uždirbo ne vieną milijoną ne tik jo leidėjams, bet ir autorei J.K.Rowling – nelaimingai išsiskyrusiai moteriai, akiniuoto stebukladario nuotykius už stalelio kavinėje pradėjusiai aprašinėti vien iš nevilties, kad atsidūrė finansinėje aklavietėje.
Yanno Martellio „Pi gyvenimas“ ne tik autorių, bet ir mažytę privačią „Canongate“ leidyklą padarė turtingais žmonėmis. Dar turtingesnė minėtoji leidykla taps dėl to, kad prieš kurį laiką fantastiško instinkto vedina nusipirko leidybos teises visiems Barracko Obamos raštams – ir dabar dvi išleistos naujojo JAV prezidento knygos Britanijoje yra nuperkamos kas kelios minutės, mušdamos visus negrožinės literatūros rekordus.
Ir vis dėl to, nors leidėjų pelnai čia milijoniniai, geri rašytojai taip pat neskursta, o ekonominės krizės mastas, realumas ir liūdnos pasekmės yra suvokiamos kur kas rimčiau nei Lietuvoje, čia niekas net nežada karpyti lengvatų leidėjams ir autoriams, ar naikinti subsidijas leidybai.
Taip, jūs nesuklydote – net ir milijoninius pelnus nešanti britų leidyba turi nulinį mokesčių tarifą ir yra valstybės subsidijuojama. Kodėl?
Štai jums glaustas atsakymas iš Britų leidėjų asociacijos preambulės: „Leidyba atlieka svarbų ir esminį vaidmenį tautos gyvenime visomis prasmėmis – ekonomine, kultūrine, moksline, švietimo, visuomenine. Kalbant griežtai ekonominiais terminais, leidyba yra pati didžiausia kūrybinė šalies pramonė, įdarbinanti daugiausia žmonių ir turinti didžiausią įnašą valstybei.
Leidybos eksporto prasme Jungtinė Karalystė (JK) yra pasaulinė lyderė (ir buvo ja net iki Hario Poterio). Ypatingas JK literatūrinis paveldas ir aktyvi dabarties kūrybinė atmosfera skatina ne tik pelningą knygų prekybą, bet ir kitus kūrybinius sektorius – kiną, televiziją ir teatrą“.
Kaip ten rašė Mikalojus Daukša? „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą“.
O štai kito gerbiamo lietuvių klasiko – Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Palaiminta ranka, glostanti vaiko galvą, laikanti knygą arba tiesianti ją – kaip duoną – kitam“.
Ir truputį stebina, kad garbus klasikas šiandien, kai reikia apginti šią palaimintą ranką – kad jos pirštų nenukapotų antikrizinis kirvis, tyli. Ir visiškai gėdinga yra tai, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, garbioji Valstybinė lietuvių kalbos komisija, taip uoliai besirūpinanti lietuvių kalbos išsaugojimu, taip kepanti visokius juokingus naujadarus, taip noriai skalpuojanti ir baudžianti televizijos žurnalistus už ne vietoje sukirčiuotą žodį, visi gelbėtojai, dar taip neseniai šaukę apie „didžiąsias lietuvių kalbos išdavystes“ irgi apgailėtinai tyli – būtent dabar, šiandien, kai iš tiesų reikia apginti mūsų kalbos gyvavimą ir išsaugojimą spausdintu, knygos pavidalu.
Tarsi daug kur pasaulyje knygos išnykimui negrasina daugybė kitų nepalankių faktorių, tarsi tai būtų vien „pelno ištroškusių“ leidėjų reikalas. Įdomu, kaipgi reikės lietuvių kalbą išlaikyti įgyvendinus antikrizinį planą ir beveik sužlugdžius knygų leidybą – iš lūpų į lūpas perduodant, pasakojant žodinius epus prie rūkstančio laužo pamiškėje, tarsi aštriadančių klajoklių tautelei?
Išvados peršasi dvi. Arba, kad Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadas ir paskirtasis Lietuvos premjeras ponas A.Kubilius pats nėra skaitęs savo partijos programos XIV skyriaus, kuriame išdėstyta jo partijos kultūros politika, arba, jo galva, tai tėra ciniški skiedalai, kurie pamirštami vos rinkėjams pabalsavus.
Abiem atvejais – tai daugiau negu apgailėtina. O bet kurioje civilizuotoje valstybėje – dar ir protu būtų nesuvokiama.
Cinikai sako: kai mūsiškis Seimas išleidžia protu nesuvokiamą įstatymą, pažiūrėk, kam tai naudinga. Sužlugdyta šalies knygų leidyba, atimtas vienas iš nedaugelio kultūrinio pasididžiavimo elementų, sumurkdyta tautinė savimonė tegali būti naudinga priešiškoms tai šaliai jėgoms.
Ir dar – komercinėms televizijoms. Juk smarkiai pabrangus knygoms, žurnalams ir laikraščiams, šaltais, nejaukiais ekonominės krizės vakarais telieka viena alternatyva – tik televizorius su kvailais rusiškais ir meksikietiškais serialais, idiotiškais „tikrovės šou“ ir pasenusiais, už grašius pirktais veiksmo „snukiadaužiais“.
O žodingiesiems mūsų kalbos klasikams ir visiems aršiems puoselėtojams, taip garsiai visada deklaruojantiems meilę gimtajai kalbai, norėtųsi priminti vienos dabar nepopuliarios poetės žodžius: „Žygiais, o ne žodžiais mes tėvynę mylim“.
Juk jūsų žygiai ir yra jūsų žodžiai, brangieji. Ir tai, kad jūs dabar tylite, kai reikia iš tiesų gelbėti lietuvių raštiją – yra tiesiog gėdinga. O gal bijote būti piktavalių nepelnytai apkaltinti suinteresuotumu? Patikėkite, tai nedidelė kaina už tai, kad turėtum švarią sąžinę