Akivaizdu, nepasiklydome, atvykome ten, kur ir važiavome, - į ūkininkės Viktorijos Jovarienės sodybą, konkurso „Lietuvos kaimo spindulys 2008“ laureatės, laimėjusios nominacijoje „Sporto ir kultūrinių renginių puoselėtojas kaime“.
„Noriu parodyti savo ekspoziciją, - atvykėlius ūkininkė pirmiausia vedasi į daržinę, kurioje prikaupta įvairaus žirgininkystės inventoriaus. Pakinktai, vežimaičiai, važiai... Kokių tik nėra! „Čia, galima sakyti, surinkti trijų epochų kinkiniai. Kai kuriuos eksponatus gaudavome labai prastus, juos restauruodavome. Per ilgus naudojimo metus kai kas susidėvi, vėl reikia tvarkyti. Nespėjame visko tinkamai padaryti, nes vis trūksta laiko, o ir vietos muziejui daugiau reikėtų. Kai reikia kinkyti, pasitvarkome... Štai neseniai rudens lapais papuoštame vežimaityje pavėžinome vestuvininkus“, - pasakoja V.Jovarienė. Jos muziejuje, sako, yra daugiau negu tūkstantis eksponatų.
Ūkininkė patikina, kad rinkti žirgininkystės inventorių pradėjo prieš tris dešimtmečius, maždaug tuo pat metu, kai Anykščiuose kūrėsi Arklio muziejus, gal net kiek anksčiau. Tačiau su anykštėnais moteris nekonkuruojanti, priešingai – draugaujanti. Ji prisimena, kaip prieš penkerius metus į Arklio muziejaus įkūrimo 25-mečio šventę išsiruošė su savo žirgais: „Išvažiavome išvakarėse, ankstyvą rytą, dvikinkiu vežimu.
Vakarop buvome vietoje. Galėjome ir greičiau, bet pakeliui mus daug kur stabdė su duona ir sūriu, su muzika. Žirgininkystės mėgėjai žinojo, kad važiuosime. Tai buvo viena nuostabiausių kelionių.“
V. Jovarienė prasitaria, kad dabar ruošianti teminę ekspoziciją, skirtą ateinančiais metais minimam Lietuvos tūkstantmečiui. Ji vadinsis „Žemė ir arklys“. „Agronomui, profesoriui Petrui Vasinauskui, išgarsėjusiam kelione arkliu per Lietuvą, muziejaus Anykščiuose įkūrėjui, atminti statysime visų rūšių žaiginius, kokie kada nors buvo daromi mūsų krašte. Išrikiuosime visokius žemės ūkio padargus... Na, gal kaip nors pavyks viską padaryti savo jėgomis“, - viliasi ūkininkė.
Išėjus iš vieno pastato, V.Jovarienė veria kitas duris ir kviečia į vadinamąją „Ašvienių“ (arklių) fanų svetainę. Šiose patalpose, be žiemą laikomo ūkio inventoriaus, sukaupta gausybė daiktų, suvenyrų, kuriuose vienaip ar kitaip vaizduojami arkliai, jau nekalbant apie pasagų kolekciją. Ūkininkė pasakoja, kad šį rudenį čia buvo surengusi parodą: iškėlė viską pažiūrėti svečiams: drabužius, rankšluosčius, patalynę, suvenyrus, paveikslus, vaikiškus žaislus ir dar daugybę kitų daiktų. Visuose – arkliai. Šią neįtikėtiną kolekciją moteris surinko kartu su šeima, bičiuliais. „Ko ieškome, tą ir randame“, - į klausimą, kaip įmanoma tiek įvairių vienos temos daiktų sukaupti, atsako moteris.
Žirgininkystės tema toliau kartojasi ir klėtyje, kur įrengti senoviniai mergų ir bernų kambariai. Moteriškajame galima pamatyti daugybę skarelių su arkliais, o vyriškajame – tokių pat kaklaraiščių. Žirgai puošia ir patalynę. Ant senovinio stalo – V. Jovarienės per trisdešimt metų ristūnų žirgų lenktynėse laimėti apdovanojimai: medaliai, taurės. Moteris sako, kad varžybų metai bėgdavo ypač greitai: lenktynės po lenktynių. Kasmet tekdavo dalyvauti bent dvidešimtyje renginių. „Mes vien Užpaliuose per metus varžybas surengdavome bent penkis kartus“, - sako žirgų sporto entuziastė. Tačiau ji prasitaria nesijaučianti, kad gyvenime jau pasiekė viską, apie ką svajojusi. Norėtųsi padaryti dar daugiau.
„Mano dalyvavimo ristūnų žirgų varžybose etapas, trukęs daugiau negu 30 metų, jau pasibaigė. Dabar tik įsitaisau karietoje, žmones pavežioju“, - sako V. Jovarienė. Ji ne tik pati dalyvauja įvairiuose arklių sporto renginiuose, bet šventes rengia ir savo sodyboje. Šiemet rugsėjį čia šurmuliavo Mažoji Jievaro šventė. Daug metų tokios šventės vyksta, apie jas žino ne vien užpališkiai, bet ir tolesnių vietų žmonės, šalies žirgininkystės sporto puoselėtojai. Vasarą ūkyje vyksta naktigonės šventė: jaunimas išjoja naktį paganyti arklių, kūrena laužą, atvyksta meniniai kolektyvai, koncertuoja.
Pasak ūkininkės, vaikai noriai dalyvauja nesudėtingose jojimo, šuolių per kliūtis varžybose. Į jas susirenka užpališkiai moksleiviai, giminių atžalos. Ne tik varžosi, bet ir prizų pelno (rėmėjai dažniausiai būna vaikų tėveliai).
V. Jovarienė į ūkį įsileidžia ir kitokių renginių organizatorius. Sodybą prie Šventosios upės kranto pamėgo dailininkai, susirenkantys į meno plenerus: vieni tapo, kiti langines piešia, karpinius daro... „Nesame uždari, skelbiame apie renginius. Kas nori ateina, atvažiuoja. Be to, mūsų sodyba įrašyta į Utenos rajono lankytinų vietų sąrašą. Todėl daugelis turistų apie ją sužino“, - pasakoja užpališkė. Jos ūkis su žirgais iš tiesų traukia žmones.
Arklius Viktorija mėgo nuo pat mažų dienų. Į Užpalių kolūkį jauna specialistė daugiau nei prieš tris dešimtmečius buvo paskirta dirbti agronome, čia sukūrė šeimą, gyveno ir dirbo. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, viena pirmųjų rajone įsteigė savo ūkį. „Iširus kolūkiui, man pakliuvo arkliai. Daugiau niekam jų nereikėjo, - prisimena ūkininkė. – Džiaugėmės jais, auginome, grožėjomės, bet atėjo sunkūs metai, „blokada“, kai nebuvo kuro, trūko pašarų. Labai sunkiai tą žiemą vertėmės. Arkliai pasidarė labai pigūs. Skausmingai teko su jais išsiskirti, iš trisdešimties tada liko tik šeši.“
Dabar ūkininkė laiko dešimt sustambintų žemaitukų, tačiau žirgininkystė nėra V. Jovarienės pragyvenimo šaltinis, greičiau atvirkščiai – tai sritis, kurią nuolat tenka finansuoti iš kitų pajamų šaltinių. Nusipirkti ir išlaikyti sportinį žirgą neapsakomai brangu. Kainuoja ir dalyvavimas varžybose.
„Mes turime ekologinį ūkį, laikome 35 karves, iš jų ir gyvename“, - sako ūkininkė. Laikytų piendavių ir daugiau, bet riboja turimos žemės plotas. Kadaise buvo priešingai – ūkio pievose ganydavosi po trisdešimt žirgų ir tik dvi ar trys karvės. „Nebuvo pajamų iš žirgų, todėl dabar tiek ir nebėra“, - apgailestauja ūkininkė, tačiau blogu gyvenimu aukštaitė niekada nesiskundžia. „Nenorėčiau bėdoti. Kiekvienas pats pasirenka, kaip gyvens. Mes susikuriame ir švenčių, ir darbus padarome. Mūsų šeimoje tokių žodžių kaip tingiu, nenoriu ar nuobodu nėra“, - sako ūkininkė. Jos gyvenimo principas – su niekuo nesipykti, niekada nieko nekaltinti. Jei atsitinka kai kas blogiau, viską galima pataisyti, „užgyventi“. O dejonėmis žmonės naikina patys save. Moteris kupina optimizmo ir geros nuotaikos.
Net ir bėgantys metai negali numaldyti jos energijos. Paklausta, ar švenčia jubiliejus, Viktorija atsako, kad pamini, bet tik juokais... Ir papasakoja neseną nutikimą. „Važiuoju automobiliu ir viršiju greitį, nedaug, tik 6 km. Sustabdo mane kelių patrulis ir perspėja:
„Jūsų amžiuje jau nederėtų taip lakstyti“. Padėkojau už priminimą apie savo amžių ir draugiškai išsiskyrėme“, - šypsosi ūkininkė.
Žinia, kad jos kandidatūra pasiūlyta nominuoti konkurse „Lietuvos kaimo spindulys 2008“, Viktorijai buvo netikėta. Iš rajono Žemės ūkio rūmų atstovo išgirdusi, kad už ją balsavo, moteris tiesiai paklausė: „O kodėl mane pasirinkote? Gal yra geresnių „spindulių“, kurie labiau spindi? Aš gyvenu savo gyvenimą, ir tiek. Toks mano kelias. Nesijaučiu ypatinga“, - kuklinasi ūkininkė.
Nūnai didžiausia jos svajonė, kad ilgus metus puoselėjamas žirgininkystės ūkis, eksponatai ir visa, kas sukaupta, neprapultų, kad atsirastų šių tradicijų tęsėjų. Moteris viliasi, jog dukros Eglė ir Neringa neleis, kad taip nutiktų, o gal ir vaikaitė Šarūnė žirgininkystę pamils. Pasak močiutės, septynmetė jau moka joti!