Apsitaisęs tamsiu kostiumu, pasirišęs mėlyną ornamentuotą kaklaraištį jis linkčiojo ir spaudė rankas tiems, kurie sveikinosi su juo „Sveiki, ministre“.
***
– Ką tik sužinojote, kad esate kultūros ministras. Kaip jaučiatės?
– Normaliai. Gerai. Be abejo, daug visokių uždavinių. Man bus sunku. Bet tai priklauso ir nuo komandos. Tikiu, kad mes pajėgsime. Ministerijoje daug dirbančių žmonių nepažįstu, bet jie savo sritį išmano, kai kurie yra pradirbę ilgus metus – nemanau, kad ten kažkokie kenkėjai sėdi.
Gaila, kad tokius dalykus, apie kuriuos daug galvota, reikia į ateitį nukelti. Daug svajota, kaip turėtų vaikas augti kultūrinėje erdvėje saugus, užimtas įdomiais dalykas, kad jam nebeliktų laiko nesąmonėms. Kalbu apie mažą Lietuvos pilietį. Tenka tai šiek tiek atidėti.
– Nemanote, kad užimdamas aukštas pareigas galėsite kaip tik labiau pasirūpinti mažais Lietuvos piliečiais?
– Na, kol kas man tos pareigos neatrodo labai aukštos, nes pats esu neaukštas. Elementarus darbas, mažai pažintas. O galimybės... Matot, dar prieš pusmetį niekas nesitikėjo tokių ekonominių iššūkių. Sunkmečiu visada gaivalai pabunda ir teigiami, ir neigiami.
– Ką turite galvoje?
– Tamsų gaivalą, kuris visada labiau pasireiškia tokiais sunkiais laikais. Gink Dieve, nenoriu nieko prognozuoti, norisi nepasiduoti pesimizmui.
– Tačiau daugelis menininkų į ateitį žvelgia pesimistiškai. Štai rašytojai išplatino pranešimą, kad mokesčių didinimu politikai užsmaugs rašytojus. Padidės mokesčiai ir dailininkams, ir aktoriams - visiems, už autorinius honorarus dirbantiems.
– Man kultūrininkai vos ne patikimiausias sluoksnis atrodo iš visų socialinių grupių. Jie ir taip visada sunkmečiu gyveno. Jų atlyginimai juokingi, bet jie visada kažkaip laikosi. Na, pasigeria kažkas. Bet ne daugiau. Jie neplėšia, nežudo.
Tikiu, kad jie ištvers. Tie, kurie turi milijonus, dėl sunkmečio labiausiai išgyvena. Šiandien su muziejininkais susitikome, vakar – su bibliotekininkais, kiekvieną dieną su kuo nors susitinkame. Ir visada matau žmones, iš kurių niekada neišgirsi – jeigu jūs mums neduosite, tai mes čia plėšysimės, daužysime. Ateina žmonės, truputį net kalti kažkuo jausdamiesi, kad jie dar prašo, nedrąsiai pasako – žinote, mums jau prieš tai buvo atlyginimai mažiausi, o dabar dar norite mažinti.
– Ir ką jūs jiems sakote? Turbūt neaiškinate, kad kultūros srityje besidarbuojantys yra žmonės, kurie viską ištveria.
– Taip nesakau. Dabar yra taip – kuo daugiau kultūros, tuo mažiau pinigų. Kur nasrai išžioti, ten ir eina. Tai čia va ir yra kultūrinė tokia problema. Tai yra pasekmės, suprantat, tų visų okupacijų, kai interesai sutapo, kai visi naikino pačius šviesiausius žmones, tamsus gaivalas būdavo saugomas visada.
Norisi su tuo nesusitaikyt.
– O kaip yra dabar? Gerai pažįstate teatro pasaulį ir tikrai girdėjote, kad daug režisierių nepatenkinti valstybinių teatrų politika. Esą, valstybiniuose teatruose nieko verti spektakliai statomi. Štai režisierius Gintaras Varnas daug karčių žodžių apie tai yra pasakęs.
– Jis teisus. Ne šimtu procentų, bet didžiąja dalimi jis teisus. Bet, matot, mene nėra griežtų kriterijų. Aš, kaip šiek tiek išmanantis teatrą, galiu pamatyti spektaklį ir susidaryti nuomonę, o kitą dieną skaityti laikraštyje, koks tai vos ne pasaulinis stebuklas, kaip tai subtilu ir unikalu. O galiu matyti tiktai burbulą.
– Tai kaip tuos dalykus įvertinti, kam skirti lėšų? Jūsų manymu, padėti reikia tiems, kurie elitinį meną kuria, ar tiems, kurie į plačiąsias žiūrovų mases orientuojasi.
– Nenorėčiau taip skirstyti. Tai, kas neša pelną, irgi gali būti pozityvus dalykas. Gerai, jeigu žmogui negaila praleisto vakaro, jei jis atsipalaiduoja, jam nekyla niūrių minčių. Na ir kas, kad nėra gilios prasmės – ar mes politikų plepaluose daug prasmės matome, ar laikraščiuose. Kokią dalį gera informacija sudaro – juk labai nedidelę. Taip yra.
Manyčiau, kad teisingiausias principas, kuris egzistuoja išsivysčiusiose šalyse, yra skirstyti daugmaž po lygiai. Jei yra festivalis, jo organizatorių reikalas, ką jie atsiveš – tegu veža ir menkavertį kūrinį, pelno gaus, jų reikalas. Tada savaime šitie dalykai susitvarko, nė vienas nenuskriaustas. Elitinis menas irgi gali pritraukti žiūrovų ir gali duoti dividendus kita prasme, nebūtinai pinigine išraiška. Umberto Eco romanai vieniems be galo įdomūs, kiti jau penkioliktame puslapyje pameta visas gijas ir jiems tai kaip telefonų knygą atrodo skaityti. Lygiai taip pat ir čia. Turi būti laisvė gerąja prasme.
Mūsų mažutėje valstybėje yra be galo daug talentingų žmonių. Problema, kad tas procentas mažėja. Pats matau menininkų, kurie vaidina menininkus. Šitas santykis labai keičiasi ir genda netgi žiūrovas. „Pigesnius“ renginius mėgsta, anksčiau nebūtų teatre tokie „pigūs“ spektakliai ilgai išsilaikę. Užauginti gerą žiūrovą teatre reikia vienos kartos mažiausiai. Čia ne mano mintis. Ir paskui tas žiūrovas su vertybių skale užaugina atlikėją, nes jam neatleidžia pigių triukų.
– Bet kaip tuos reiklius žiūrovus ir talentingus menininkus auginti per ekonomikos krizę? Dar ekonomikos pakilimo laikais kultūros ministras J.Jučas siūlė galo su galu nesuduriantiems menininkams važiuoti į Ispaniją pomidorų skinti.
– Žinote, gal to J.Jučo neskalpuokime, aš esu tikras, kad jam netyčia išsprūdo žodis. Žurnalistai būna atkaklūs, jie ilgai kartoja tuos pačius klausimus, kol žmogaus neišveda iš kantrybės. Nemanau, kad tai tikrai yra jo nuostata. Manau, kad per daug rimtai teatro publika priėmė tą jo komentarą. Nereikėjo protestuoti, rinkti parašų. Buvo galima žaismingiau – parinkti prieš kokį renginį pomidorų ir visiems būtų viskas aišku.
– Tačiau kultūros politika juk nesikeitė nei nuo žaismingos, nei nuo aršios menininkų kritikos.
Nemanote, kad menininkai su valdžia kartu turėtų tartis dėl sprendimų?
– Aš netgi J.Jučą palaikyčiau. Nemanau, kad visi dirbo, kad tik būtų blogiau. Kiekvienas tvarkėsi nelengvoje situacijoje taip, kaip išmano. Mes buvome pasikvietę J.Jučą pačioje pradžioje, kai dar buvo utopiška svajoti, kad mes postą „paimsime“. Jis atėjo į susitikimą ir pasakė, kad jam nepavyko įgyvendinti „atitrauktos rankos“ – tokios, kai ne tu esi piniginėje, kai ne tu skirstai lėšas, politiką.
Dabar visa paskirtis – padalinti tuos mažus pinigėlius, kurie numetami. Tai tikrai neturėtų būti Kultūros ministerijos reikalas, ji turėtų galvoti apie bazinius dalykus.
– Tai kokie esminiai dalykai pasikeis, kai jūs Kultūros ministerijai imsite vadovauti?
– Pirmuosius metus reikia susigaudyti, kaip ten kas kur. Bet iš tikrųjų skirstymas turėtų eiti per regioninius centrus, nes kiekviena vietovė savo problemas geriausiai žino. Sostinė yra sostinė, čia keli centrai, čia sukauptas vadinamasis „aukštasis“ menas, ir tai turėtų būti finansuojama tiesiogiai.
O regionuose – kitaip. Ten svarbu, kaip užimti žmones, kad jie ne pilstuką gertų, o eitų pašokti vakarais kokiame šokių ratelyje, galbūt rinktųsi anekdotus pasakoti. Bendruomenes svarbu burti. Manau, kad čia net gal svarbesnis yra reikalas dabartinėje situacijoje.
Suprantat, jeigu žmogus apsivilkęs smokingu, jo rankogaliuose briliantai, tai visai nereiškia, kad jis kultūringas yra. Galima nuvažiuoti į kokį užkampį ir ten rasti puikią kultūrą.
– Tvirtinote, kad sieksite skaidrinti „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ projektą. Kokias blogybes jame matote?
– Tiriame, šniukštinėjame. Iš pradžių norime pamatyti scenarijų. Tas projektas buvo suplanuotas gerovės laikais, tikintis dar didesnės gerovės. O čia per pusę metų atsitiko taip ir dar dugno nepasiekėme.
Neatsiimu savo žodžių – tame projekte Lietuvos nedaug. Jeigu ten būtų E.Nekrošius, O.Koršunovas, C.Graužinis, G.Varnas ir kiti talentingi menininkai, tai jau būtų viena dalis. Netikiu ir netikėsiu, kad atskiras projektas turi būti susietas su Lietuvos tūkstantmečio programa, ką man bekalbėtų. Tai yra praleista proga, kuri pasitaiko kartą per tūkstantį metų.
– Daug kalbate apie teatrą. Kokioms meno šakoms dar planuojate skirti daugiau dėmesio ir manote, kad iki šiol jomis buvo per menkai rūpintasi?
– Žinote, kiekvienos srities atstovams atrodo, kad jiems skiriama mažiausiai dėmesio. Ir aš negaliu su jais ginčytis. Kiekviena sritis turi savo gražiųjų pusių, kurių neturi kita. Tai tiesiog pašaukčiau paieškoti savo kertelėse tų spindulėlių. Turi artistai ir juodų pusių – scenos dulkes ir kulisų tamsą, neišlendant iš repeticijų dienų dienomis ir naktimis. Nemanau, kad Europoje taip dirba žmonės, kaip pas mus, be poilsio. Pirmiausia aš jiems noriu nusilenkti, o ne ieškoti jų klaidų.
– Turbūt būtų smagu, jei vėliau ir menininkai jums nusilenktų, sakytų – gerai, kad tokį ministrą turime.
– Čia jau, kaip sakyt, jų reikalas. Mano emocijos niekam neįdomios, aš jas laikysiu sau. Kai baigsiu, ko dar nepradėjau, tada gal pasisakysiu.
– Tačiau turbūt įtariate, kad kai kurie menininkai ims į jus žvelgti priešiškai?
– Taip. Bet nesu garantuotas, kad tai bus menininkai. Dar yra prodiuseriai, vadybininkai, ne vieni menininkai.
– Bet talentingi menininkai jau ir dabar piktinasi, kad juos pirmiau įvertina užsienyje, o tik po to – Lietuvoje. Ar tai nėra problema?
– Ir ačiū Dievui. Aš neįsivaizduoju didžiausių žvaigždžių, sėdinčių uždarame mūsų rajone. Ačiū Dievui, kad jie išvažiuoja į pasaulį ir nė vienas nesigėdija Lietuvos vardo. Daug žmonių emigravo – šviesių, gerų. Daug ir banditų išvažiavo.
– Norite pasakyti, kad emigracija turi ne tik minusų, bet ir pliusų?
– Noriu pasakyti, kad Dievulis kažkaip neskiria tų dalykų, nes jam, matyt, jie nėra svarbūs. Viskas laikina, viskas praeis. Tiesiog noriu pasakyti – ai, nereikia „susisvarbinti“. Daryti reikia tai, ką turi padaryti, o ne bijoti ir atidėlioti. Matai, kad reikia – tai ir daryk. Tada jau kažkas tikrai bus.
– Kaip dabar prisimenate tuos laikus, kai „Dviračio žyniose“ vaidinote įvairius politikus? Yra sakančių, kad jūs daug kuo prisidėjote prie buvusios Viktoro Uspaskicho sėkmės.
– Visko buvo toje laidoje. Kai kurie siužetai būdavo visai neblogi. Tokios laidos blaivina žmones.
Būdavo, kad nuvažiuodavome į susitikimą su žiūrovais ir man sakydavo – kodėl tu Viktorą tokį gerą vaidini, jis toks nėra. O tie kritikai net nematę to Viktoro. Lietuvoje visi žino, kaip reikia vaidinti, kaip žaisti krepšinį ir kaip politikuoti. Visi pas mus yra žinovai.
– Galima užduoti paskutinį – bjaurų klausimą? Nesantuokinių palikuonių neturite – neateis į ministeriją anūkės, kurių nepažįstate, jūsų ieškoti?
– Na, neteko... Bet jeigu jūs užsiminėte apie tą istoriją, tai neužmirškite ir tos situacijos, kada ta žinia išlindo. Tai į jūsų daržą. Ne vien į jūsų. Aš tikrai prieš žurnalistus neturiu jokio nusistatymo, nes man jie atrodo kūrybiniai darbuotojai. Bet kada jų talentu ir darbštumu naudojasi privatus verslas ir manipuliuoja, tada visokie dalykai ir įkliūna.
Bet gal jau baikim kalbėti, manęs jau komanda laukia.