Kybarčiukų kaime, kuris tik pora gatvių nuo Kybartų centro, pataikome į smagią puotą: iš Airijos automobiliu „Lexus“ šiąnakt parvažiavo čigonas Jonas.
Trys kaimo romų šeimos neatsidžiaugia giminaičiu – jam pavyko įsitvirtinti Airijoje.
Tolimoje šalyje vyras gamina sumuštinius bare – užsidirba ne tik savo šeimai, bet ir giminei.
Nuo ryto iki vakaro pjaustyti duoną, sūrį ir daržoves nėra labai įdomu, bet atlyginimas – garantuotas.
Prie „Lexus“ lipte limpa juodaakiai paaugliai – šešiolikmetis Borisas ta proga net apsiavė išeiginius riestanosius batus, blizgančius kaip veidrodis.
Suaugę vyrai vaikštinėja aplink automobilį rimtais veidais – vertina žinovų žvilgsniais, čiupinėja airišką numerį, skaičiuoja, kiek kilometrų Jonui teko sukarti iki Lietuvos.
Giminės moterys juodu toliu apmuštoje troboje ruošia vaišių stalą – tokį įvykį reikia atšvęsti.
Kybarčiukų juodaakiai svarsto, ar nereikėtų spjauti į čigonišką gyvenimą gimtinėje ir traukti į Airiją – Jonui juk pasisekė.
Tvarte trypia ir šnirpščia du čigono Vaciaus ristūnai, tačiau šiuo metu jie niekam nerūpi.
Lemia ne veido spalva
- Kaip jūs sumanėte išvykti ieškotis darbo svetur? Romai juk paprastai prekiauja, ką nors į ką nors maino, o ne tepa sumuštinius? - klausiu iš Airijos pargrįžusio Jono.
- Esu vedęs lietuvę. Pirmiausia į užsienį išvyko žmona, o aš nuvažiavau vėliau. Bet nesigailiu – darbas man sekasi, savininkas patenkintas.
- Ar būtumėte galėjęs tokį darbą gauti Lietuvoje?
- Manau, kad ne. Airijoje mano tautybė niekam nerūpi: svarbiausia, kad su užduotimi susidoroju.
Lietuvoje bet kuris savininkas labai nustebtų, jeigu į darbą pasiprašytų čigonas, ypač ruošti maisto.
Išbūrė ir fotografo likimą
„Tikrai mūsų nepriimtų. Mums skirta „varažyti“ (spėti ateitį) ir vogti.
Argi apie čigonus kas nors kitaip mano?“ – trukteli pečiais vyriausia giminės moteris Onutė.
Už 20 litų čia pat iškloja redakcijos fotografo likimą: esąs gražus vyras, o gražūs paukšteliai pagundų neišvengia.
Sykį viena prašmatni panelė pamynusi jį po kojomis – širdį labai skaudėję.
„Bet pagundos jau beveik praeityje – nuo šiol galįs mėgautis laimingu ir ramiu gyvenimu“, – patikina Onutė.
Lietuviški Kybarčiukų čigonų vardai ir graži vietinė tartis glosto širdį – savi, ne atvykėliai. Būtų gaila, jei be pėdsako prapultų Airijos platybėse.
Į Airiją – nusivylus mokykla
Geranorišką Kybartų lietuvių ir čigonų kaimynystę sykį perbėgo juoda katė.
Savo kailiu tai yra patyrusi Vilma Aleksandravičiūtė, čigonų Vaciaus ir Mildos duktė.
Kybarčiukus mergina meiliai vadina „kaimučiu“, bet be gailesčio buvo jį palikusi, kai patyrė gėdą mokykloje.
Dukterėčią Vilmą į Airiją buvo išviliojęs dėdė Jonas. Nepilnametė mergina prižiūrėjo šeimos vaikus, kol dėdė su teta dirbo.
„Ištvėriau pusantrų metų, bet man ten nepatiko – labai pasiilgdavau Kybarčiukų“, – pasakoja Vilma.
Dabar Vilmai jau aštuoniolika, o į Airiją ji apsisprendė išvažiuoti dar būdama mokinė po nemalonaus įvykio.
„Mus pažemino mokykloje. Kybartų apylinkėse visada gyveno daug čigonų. Kai lankiau pagrindinę mokyklą, mūsiškių joje mokėsi apie tris dešimtis.
Sykį buvo kažkoks pasitarimas, per kurį buvo pasakyta, jog čigonai lanko mokyklą tik todėl, kad gautų nemokamai pavalgyti“, – pasakoja Vilma.
Merginą tai labai įžeidė.
„Mes su broliu mokėmės todėl, kad buvo įdomu, o ne kad gautume sriubos lėkštę. Apsisprendžiau mesti mokslus, jei požiūris į mane – niekinamas.
Dar pikčiau buvo dėl to, kad tos sriubos valgyti su broliu niekuomet neidavome, nes namie laukdavo skanesnė“, – piktinasi Vilma.
Mergina baigė tiktai aštuonias klases ir dabar gailisi, kad pasikarščiavusi išėjo iš mokyklos. Jie su broliu svarsto, kad mokslus reikėtų tęsti.
Švaros galima pasimokyti
Kybarčiukai nuo seno buvo vadinami čigonų sostine.
Vos prieš dešimtmetį šio kaimo gatvėje rikiavosi net 12 trobų. Prieš penkiolika metų jų būta dar daugiau.
„Kai dar buvo gyvas mano senelis, čia virė gyvenimas. Ganyklos buvo pilnos arklių. Senelis Juozas garsėjo ne tik kaip arklių žinovas, bet ir kaip nepaprastas stipruolis – kumeliuką galėjo panešti. Dėl išskirtinės ištvermės buvo gavęs Dramblio pravardę“, – pasakoja Vilma.
Sėdėdama ant senovinės pailgintos krosnies, kuri šaltuoju metų laiku atstoja suolą, mergina rodo gausios giminės nuotraukas. Visi – ne atvykėliai, o gimę ir ilgus metus gyvenę aplink Kybartus.
Namai stebina švara. Kol ieškojome čigonų namų, Kybarčiukų kaime kelio paklausti buvome užsukę į lietuvių sodybą – tvarkos galėtų pasimokyti iš čigonų.
„Jeigu turėtume vandentiekį, švarą palaikyti būtų lengviau.
Dabar iš to paties šulinio geria žmonės ir gyvuliai. Parašyk, kad Kybarčiukų čigonams labiausiai reikia vandentiekio“, – įsakmiai nurodo būrėja Onutė.
Būtų gaila, jei Kybarčiukų juodaakių bendruomenę prarytų užsieniai.