Ar iš tiesų įmanoma pasiekti, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika?
Bet kurios srities derybininkai dėl to suka galvą nuo neatmenamų laikų.
Regis, įprasta matyti, kaip nelygioje kovoje krinta silpnesnis. Nors, žinoma, būna ir visai priešingai.
O šįkart laimėjo visi, skambiai tariant – draugystė. Būtent tokią žinią pasiuntė NATO po šią savaitę Briuselyje vykusio užsienio reikalų ministrų susitikimo.
Laimėjo narystės bloke siekiančios Gruzija ir Ukraina.
Džiaugėsi ir tokiai perspektyvai nepritarianti Rusija.
Nugalėtojais jautėsi ir tolesnės NATO plėtros į Rytus ambasadoriai, tarp jų – ir Vilnius.
Nebambėjo ir, rodos, amžino kietakaktiško užsispyrimo jokiu būdu neerzinti Rusijos vedamas Berlynas.
Neįtikėtina? Galbūt.
NATO užsienio reikalų ministrai diplomatinėse girnose malė tris pamatinius klausimus. Pirmiausia, ką pasiūlyti narystės Aljanso link besiiriančioms nuolatinių audrų blaškomoms Gruzijai ir Ukrainai.
Svarstyta ir tai, kaip pasielgti su Rusija, besiprašančia atnaujinti po įvykių Kaukaze įšaldytus santykius.
Ne mažiau svarbu Aljansui buvo ir tai, kaip, padarius vienai arba kitai pusei nepriimtiną sprendimą, išsaugoti patrauklų savo veidą.
Juk dar po NATO viršūnių susitikimo Bukarešte balandį naujosios šalys atvirai keikė galingųjų neryžtingumą nesiūlyti Ukrainai ir Gruzijai Narystės veiksmų plano.
Būtent jis iki šiol laikytas būtina stotele prieš šaliai įstojant į Aljansą.
Karinis konfliktas Kaukaze įvarė tik dar didesnį pleištą Aljanso deklaruojamos vienybės skyde.
Bukarešte mindžikavusios šalys tarsi verstos prisiimti atsakomybę dėl laiku už to skydo apsaugos nepriimtos Gruzijos užpuolimo.
Į kampą spaudžiami didieji rado jėgų nubausti „neproporcingą jėgą pademonstravusią“ Rusiją – įšaldė aukščiausio lygio dvišalius susitikimus, kitaip tariant, NATO ir Rusijos tarybos veiklą.
Tačiau tada nebuvo kuo džiaugtis ir Aljanso kvietimo prisijungti prie Narystės veiksmų plano jau šį gruodį laukusiam Tbilisiui.
„Per didelė rizika“, „tas avantiūristas Miša mums pridarys daug problemų“. Tokie ir panašūs pareiškimai viešai ir užkulisiuose skambėjo iš NATO lyderių lūpų.
Panašios nusivylimo gaidelės skriejo ir niekaip iš politinių ginčų purvyno neišbrendančios Ukrainos link.
Tad, atrodė, tik didžiausias optimistas galėjo viltis, kad NATO vieningai pasiryš ištiesti ranką ir pravers duris Tbilisiui bei Kijevui.
Bet ištiesė. Ir ištiesė taip, kad apie pergalę kalba visi. Kijevas ir Tbilisis – taip pat.
Jų rėmėjai NATO dabar jau tiktai menku formalumu vadina sprendimą nesuteikti Tbilisiui ir Kijevui Narystės veiksmų plano.
„Mes labai stipriai jaučiame, kad esame daug arčiau galutinio tikslo – narystės NATO“, – sprendimą stiprinti Gruzijos ir NATO komisiją ir sukurti aiškų metinio bendradarbiavimo planą komentavo Gruzijos užsienio reikalų ministrė E.Tkešelašvili.
Panašiai kalbėjo ir Kijevas, derybininkų iniciatyvas įvertinęs kaip Ukrainai pravertas duris į NATO.
O štai visai kitaip suderėtas eilutes perskaitė Rusija.
Jai pergalė – pats faktas, kad Ukraina ir Gruzija nepakviestos prisijungti prie Narystės veiksmų plano.
Kaip ir tai, kad NATO pasiryžusi vėl kalbėtis su Maskva, nors kol kas – tik neformaliai.
Gana ir tiek, kiek dabar yra.
Tokios nuostatos, regis, sutarė laikytis diplomatinės kovos ietis iki šiol įnirtingai laužiusios pusės.
Atsisakę kietakaktiškumo ir tuščių vilčių, NATO derybininkai tik sutvirtino tą pragmatiškos politikos kelią, kuriuo jau drąsiai žengia Europos Sąjunga. Ji šią savaitę, nepaisydama Vilniaus prieštaravimų, atnaujino derybas su Rusija dėl naujos strateginės partnerystės sutarties.
Nebausti Rusijos, bet, priešingai, įtraukti ją ir sukurti abiem pusėms naudingas bendravimo taisykles.
Tokios nuostatos dabar jau laikosi anksčiau vienoje gretoje su Rusijai nuolaidžiauti nemėgstančiu Vilniumi stovėjusios Lenkija ir Didžioji Britanija.
Juk ir jų dėka ES ir Rusijos deryboms po konflikto Gruzijoje buvo uždegta prigesinta žalia šviesa.
Nuosaikumu bei kantrybe apsišarvavęs ir valdžios kaitai besiruošiantis Vašingtonas. Jis šios savaitės NATO derybose siekė dviejų tikslų – ne bausti, o tiktai skatinti tiek Ukrainą su Gruzija, tiek Rusiją.
Jau aišku, kad užsispyrėlišką priešgyniavimo politiką istorijai turėtų palikti ir naujasis JAV prezidentas B.Obama.
O kaip elgsis Vilnius? Toliau it vienišas karys mosuos principų ir neginčijamų reikalavimų kardu?
O gal, stengdamasis jų nepaminti, drauge su savo sąjungininkais bandys mūryti nuosaikaus ir konstruktyvaus pokalbio mūrą?
Šį galvosūkį teks įveikti jau naujajai Lietuvos valdžiai.
Kelias, kuriuo žengs NATO ir Europos Sąjunga, priklausys ir nuo jos pasirinkimo.