42 metų Liuda save vadina trečios kartos vilniete. Jos prosenelė atsikėlė iš Žemaitijos gyventi į Vilnių būdama aštuoniolikos metų. Kilusi iš neturtingos šeimos, į sostinę ji atvyko ieškoti darbo.
„Čia susipažino su mano proseneliu. Kai Vilnių okupavo lenkai, proseneliai išvyko, tačiau sostinėje vaikų prieglaudoje liko mano močiutė“, – šeimos istoriją pasakoja Liuda.
- Kokį prisimenate savo vaikystės Vilnių?
- Vaikystėje gyvenau Antakalnyje, Rudens gatvėje. Ji buvo negrįsta, aplinkui bėginėjo vištos. Tuomet ten buvo savotiškas kaimas, nors miesto centras buvo vos už 20 minučių kelio.
Prisimenu žalią, miškais apsuptą Vilnių, Antakalnio kalvas. Žiemą nuo jų slidinėdavome. Savaitgaliais su tėvais eidavome į miestą, lankydavome parodas, o paskui užsukdavome į bandelinę prie Rotušės aikštės.
- Per tą laiką miestas labai pasikeitė. Kurie šių pokyčių jums labiausiai rėžia akį?
- Labiausiai matomi pasikeitimai – dešiniajame Neries krante išdygę dangoraižiai.
Vilnius nuo seno garsėjo baroko stiliaus pastatais. Jis buvo puikiai susiliejęs su kraštovaizdžiu. Sostinė buvo pasislėpusi dauboje, tačiau bažnyčių bokštai tarsi pleveno virš miesto.
O dangoraižiai, nors jie yra iš stiklo, lyg perregimi, tačiau plevenimo įspūdžio nepalieka.
Priešingai – miestas atrodo lyg įrėmintas.
Ypač tai matosi nuo Tauro kalno. Tuomet kai kurie modernūs aukšti pastatai miesto panoramoje atrodo lyg svetimkūniai.
Keičiasi ir Senamiestis. Anksčiau į kiemelius siaurose gatvelėse galėjo užsukti bet kas. Dabar žmonės įsitaiso tvoras, užsirakina kiemus. Tai natūralu, tačiau dabar vis mažiau ir mažiau tų kiemelių galima aplankyti ir parodyti turistams.
- Vadinasi, keitėsi ne tik miestas, bet ir jo gyventojai. Kaip pasikeitė vilniečiai?
- Manau, anksčiau jie buvo ramesni, širdingesni. Pasikeitė pati vilniečių išvaizda – mados juk keičiasi. Pamenu, vaikystėje matydavau, kai moterys sekmadieniais pasirišusios baltas skareles keliaudavo į bažnyčią.
Anksčiau ekskursijų metu lankydami gražiausias sostinės vietas žmonės aikčiodavo iš susižavėjimo, dabar dažniau girdžiu žodžius: „Oi, kaip gerai būtų nusipirkti šitą namą, turėti tokį kiemą“. Žmonės nori turėti sau, pirkti, tačiau vaikščiodami pro gražius namus ar kiemus ir jais grožėdamiesi tam tikra prasme mes juos ir turime.
- Ar dažnai vilniečiai nori tapti turistais savo mieste?
- Taip, vilniečiai vis labiau domisi savo miestu. Tikriausiai todėl, kad dabar žmonės turi daugiau galimybių keliauti po pasaulį. O aplankę svetimas šalis, jie grįžta ir mato, kad daug ką galima atrasti, pamatyti ir savo mieste.
Į ekskursijas susirenka neseniai sostinėje įsikūrusios šeimos, studentai. Dažnai žmonės ekskursijas užsisako gimtadienio, mergvakario proga. Pavyzdžiui, merginos nori sužinoti apie žymiąsias Vilniaus moteris.
- Kokios ekskursijos po Vilnių sulaukia didžiausio susidomėjimo?
- Mados kinta. Prieš keletą metų populiariausia ekskursija buvo apie vaiduoklišką Vilnių. Dabar populiaresnės ekskursijos po sostinės požemius. Deja, nedaugelis jų yra prieinami.
- Žinote daugybę legendų ir istorijų apie Vilnių, jo gyventojus. Kurią jų visada pasakojate su malonumu?
- Labai mėgstu lankytis Vilniaus bastėjoje, todėl mėgstamiausia mano legenda yra apie drakoną Basiliską.
Septynioliktojo amžiaus viduryje prie rytinės Vilniaus sienos stovinti bastėja buvo sugriauta. Ją žmonės naudojo kaip ginklų, vėliau kaip daržovių sandėlį, galiausiai ten buvo įrengtas miesto šiukšlynas.
Po kurio laiko žmonės prisiminė, kad bastėjoje buvo požemiai. Jie kalbėjo, kad juose gyveno drakonas Basiliskas, užmušinėjęs žmones savo žvilgsniu. Jis mėgdavo valgyti jaunas mergaites.
Netoliese gyvenęs Jonas bijojo į namus parsivesti mergelę Uogelę, kad Basiliskas jos nesuėstų. Jis nutarė nugalėti pabaisą. Jonas užsidėjo veidrodį sau ant nugaros ir atatupstas leidosi į požemius. Drakonas pamatė veidrodyje savo atvaizdą ir pats nuo savo žvilgsnio mirė.
1935 metais Vilniaus laikraščiuose pasirodė žinutė, kad studentai rado Basilisko griaučius. Smalsuoliai juos galėjo pamatyti už 10 grašių. Nusileidę į požemį, jie pamatė pabaisą iš molio ir plunksnų. Visus surinktus pinigus studentai paaukojo Misionierių bažnyčios globojamai vaikų prieglaudai.
Nuo tų laikų išlikusi tradicija, kad studentai fizikai pasigamina drakoną ir tampo po miestą.