Per akustinį koncertą, įvykusį pernai per Kalėdas Airijoje ir iš pradžių buvusį Airijos lietuvių šventiniu sveikinimu tautiečiams, skambėjo Nojaus dainos iš visų per dešimtmetį išleistų muzikinių albumų.
Dainininkas, dažniausiai per akustinius koncertus grodavęs vienas, džiaugiasi atradęs padedančių groti muzikantų.
Muša būgnus airių grupėje
Grupės „Airija“ vokalistas su žmona Asta ir toliau įgyvendina muzikinius projektus, ruošiasi naujo albumo įrašams.
Mušamaisiais grojanti muzikanto žmona dirba su dviem airių merginų grupėmis. Sparčiai populiarėjančioje merginų grupėje „Black Daisy“ ji yra vyriausia ir labiausiai patyrusi: 25-erių dar neturinčios atlikėjos gerbia lietuvę už profesionalumą.
Muzikinė tėvų veikla atrodo įdomi ir dviem jų sūnums – vyresnėliui Arijui ir jaunesniajam Rokui. „Mano vienas elektrinių būgnų komplektas visą laiką stovi svetainėje, tad kas netingi, prie jo prisėda.
Pagroti mėgsta abu, tik Arijui kol kas labiau patinka būgnai, jis gerai jaučia ritmą“, – pasakojo Asta.
Kalėdas sutiks Airijoje
Lietuvoje šiemet ir vėl skambės Nojaus sukurta daina „Ir vėl Kalėdos“, grojama tik kartą per metus. „Matyt, todėl ji ir nenusibosta. Jau išsiilgsti – žiūrėk, vasarą gal ir norėtum sudainuoti, bet lauki Kalėdų.
Sukūriau tą dainą, nes buvo kalėdinė nuotaika, ji atsirado kaip vieno festivalio himnas. Jau turėjome sūnelį Arijų, jam tada buvo 2,5 metų.
Tai daina apie vaikus, kadangi Kalėdos, man atrodo, pirmiausia vaikų šventė. Kurdamas jau mąsčiau tėviškai, ir tai padėjo.
Dainą rašiau mūsų vaikams – kai tampi tėvu, gyvenimas apsiverčia, pradedi gyventi vaikams“, – pasakojo D.Mileris.
Nors ir atvežė Kalėdas lietuviams, Milerių šeima jas švęs Airijoje, šalyje, kurioje įsitvirtino. Sutikdami šią šventę jie laikosi lietuviškų tradicijų: kasmet ruošia stalą su kūčiukais, atsikėlę ankstų rytą randa pro kaminą įkritusio Kalėdų Senelio paliktų dovanų, eina į svečius.
Darius prisipažįsta, kad airiškoms Kalėdoms dėtų minusą tik todėl, jog dažniausiai jos būna be sniego – šeima praranda galimybę pasimėtyti sniego gniūžtėmis ir pasivažinėti rogutėmis.
Įrašinės naują albumą
- Gerbėjai prašė paklausti, ar ketinate grįžti į Lietuvą visam laikui? - „Lietuvos rytas“ teiravosi D.Milerio.
- Įsitvirtinome, mūsų namai kol kas yra ten. Kur gyventi Europoje, nėra labai svarbu – šiuolaikinės komunikacijos priemonės gali viską. Airijoje – mūsų bazė, o mūsų muzikinė veikla neturi sienų.
Kitąmet įrašysime lietuvišką albumą – aišku, į dideles studijas nelįsime, nes biudžetas ribotas, neturime kontrakto su „Sony“. Bendrausime su vietiniais prodiuseriais, kurie turi kitokios patirties, yra dirbę su „U2“.
Bandome rašyti ir angliškas dainas, pagrojame su kitomis airių grupėmis, kad parodytume save.
Jų kraštas mažas, airiai laikosi airių, lietuviai – lietuvių, ir man, lietuviui, į muzikos rinką ten prasimušti sunkiau.
- Ar todėl, kad jų muzikinė patirtis didesnė, ar ten galioja kiek kitokios taisyklės?
- Principai visur tie patys, tik ten istorija, kultūra senesnė, ten yra Vakarai.
Lietuva nelabai kuo atsilieka, bet mes nepriklausomi 18 metų, o airiai 50 metų grojo, dainavo, kalbėjo angliškai, jiems lengviau.
Airijoje yra kelios rimtos įrašų studijos, atvažiuoja amerikiečių prodiuserių, ten kūrė grupė „U2“ – mūsų stabai, dėl kurių profesionalumo negali ginčytis.
Mes neturime pasaulinių grupių, nes, pirmiausia, dainuojame lietuviškai.
Airiai atviri pasauliui, tačiau nejaučia muzikinio ryšio su mumis – mes žinome jų grupes, o jie, regis, nelabai supranta, ką mes grojame, apie ką dainuojame.
Muzika suvienijo
- Prieš kelerius metus į kasmet leidžiamą viso pasaulio poetų kūrybos rinkinį pakliuvo ir jūsų eilėraštis „When I Am Down“ – angliška dainos „Aš krintu“ versija.
Galbūt pagalvojote apie poezijos knygą?
- Apie knygą galvojau prieš dvejus metus, bet paskui muzika mane paėmė ir nusinešė.
Kai pajusiu, kad dainos stoja, kartojasi, nepatinka, gal tada to imsiuosi.
Man patinka rašyti poeziją – kartais tik tekstą parašau, po to atsiranda muzika, dažnai muzika ir žodžiai ateina kartu. Iškart groju ir dainuoju, ir tokios dainos būna vienos geresnių.
Ar visada kūryba dalijuosi su Asta?
Yra šimtai metodų ją parodyti, tik, aišku, ji dažniausiai išgirsta, nes kai aš groju, tai garsiai, visas namas skamba. Kai tik tekstą parašau, palieku studijoje, o ji ateina ir perskaito tyliai, jei būnu atvirai padėjęs.
Asta: Kitas būdas – nusileidi į apačią ir pradedi groti, o aš sakau: „Oho, kada spėjai?“
Darius: Bandome vienas kitą nustebinti, ji – savo ritmais, aš – dainomis.
- Apie 20 metų būti scenoje kartu – pliusas ar minusas sutuoktiniams?
- Vienu balsu galime pasakyti, kad pliusas: muzika mus suvienijo, mūsų interesai panašūs, muzika mus suvedė ir laiko.
Asta: Būtų sudėtinga, jei jis būtų muzikantas, o aš, tarkim, gydytoja. Vyras grįžtų po koncerto, aš iš savo darbo ir neturėtume apie ką kalbėti.