Tokiu būdu, pagalvojau, bus lengviau nukreipti savo šurmulingą ir neramią valią amžinojo gėrio link. Taigi nusprendžiau skaityti mažuosius Senojo Testamento pranašus. Atsiverčiau pranašą Ozėją, kuris man ir paaiškino mano valios stovį.
“Kai VIEŠPATS pirmąsyk kalbėjo per Ozėją, VIEŠPATS tarė Ozėjui: „Eik, imk sau žmona moterį kekšę ir turėk vaikų kekšių, nes kraštas, pamesdamas VIEŠPATĮ, daro didelę kekšystę“. Taigi jis ėjo ir paėmė žmona Diblajimo dukterį Gomerę; ji tapo nėščia ir pagimdė jam sūnų” (Oz 1,2-3).
Ozėjo žmona buvo neištikima, nes buvo įpratusi paleistuvauti. Ji buvo įpratusi džiaugtis svetimų vyrų teikiama palaima ir negalėjo šių gėrių išsižadėti.
Panašiu būdu Dievui buvo neištikima ir Jo numylėta tauta. Ir štai man, Dievo tautos atstovui, Dvasia bylojo apie mano paties “kekšystę”. Apie prigimtinės nuodėmės sužalotą žmogaus valios blaškymasį po “geresnių” pasirinkimų rojų. Juk tiek kartų pažadame sau išlikti tvirti Viešpatyje ir nenusidėti ... Štai išbandymo bei apsisprendimo akimirka; ir štai – vėl suklupimas prieš nuodėmės vylių.
Valia maištauja prieš Dievą, aistros diktuoja beprotystę, ir žmogus leidžiasi į nuodėmės sūkurį. Žmogaus valia – lyg paleistuvė, kuri negali užmiršti įprastų gėrybių vartojimo. Tenka tik stebėtis: kokia didele jėga valia mus nubloškia į senų įpročių kalėjimą!
O didžiausiais mus pavergiantis gėris esame patys savyje. Esame savimylos, kuriais gėrisi mūsų valia. Čia ir yra didžiausia “kekšystės” nuodėmė, kuri neįsileidžia Dievo valios į mūsų sielas ir gyvenimus. Dievo valia yra šventėjimas, kuris savimylai yra atgrasus kaip pati mirtis.
Suklupau ir prašiau, kad Viešpats mane sustiprintų.
Ir štai pranašo Ozėjo lūpomis Dievas kalbėjo man toliau:
“Todėl dabar aš viliosiu ją, išvesiu ją į dykumą ir prašnekinsiu jos širdį. Ten jai atiduosiu jos vynuogynus, o Achoro slėnį padarysiu vilties durimis. Ten ji man atsilieps kaip savo jaunystės dienomis, kaip tą dieną, kada išėjo iš Egipto žemės.
Tą dieną, – tai VIEŠPATIES žodis, – ji vadins mane „Mano vyras“, ji niekuomet nebevadins manęs „Mano Baalas“. Nuo jos lūpų pašalinsiu Baalų vardus, – jų vardais nebebus daugiau šaukiamasi. Sudarysiu jiems tą dieną sandorą su laukiniais žvėrimis, padangių paukščiais ir žemės ropliais. Sunaikinsiu krašte lanką, kalaviją ir karą, – duosiu jiems ramų ir saugų atilsį. Paimsiu tave sau žmona amžinai, – tave sau žmona paimsiu teisumu ir teisingumu, ištikima meile ir gailestingumu. Paimsiu tave sau žmona ištikimybe. Tuomet tu žinosi, kas yra VIEŠPATS” (Oz 2,16-22).
Šie šventi žodžiai tapo man, skausmingai patyrusiam valios silpnumą, viltinga paguoda. Supratau, kad kuo aršiau žengiu Dievo link, tuo labiau silpnumas pasireikš manyje. Kaip ūmus šėlsmas prieš sielos ritmingą kelionę šventumo link.
Tačiau dabar tvirtai tikiu, kad Dievas mane vėl suvilios, vėl ir vėl išlies sieloje šventumo palaimą. Jis numaldins manyje siaučiančius laukinius demonus. Jis nuramins manyje sukylančius prieštaravimus. Jis mane paims ir visa valia aš vėl prie Jo priglusiu. Tuomet aš žinosiu, kaip ištikima žmona žino – aš priklausau tik Jam ir artimiesiems Jame.