Kyla kainos, greitai tik išrinktieji galės nusipirkti knygų, nueiti į teatrą ar papietauti restorane, net keliauti viešuoju nemaloniai kvepiančiu transportu bus prabanga.
O kas toliau? Masiniai streikai ir nedarbas? Net didžiausios įmonės mažina darbuotojų skaičių. Kol kas tai daro labai tyliai ir atsargiai, bet kitąmet prognozuojama atleidimų banga. Vakar ir pas mus darbe susirinkimą surengė. Susėdome visi ratu, direktorius rėžė smagią kalbą ir nuramino, jog atleis ne visus, ir mes, lyg realybės šou ,,Išlikimas” dalyviai, sėdėjome laukdami nuosprendžio.
Šį kartą žaidimą palieka kažkas kitas, o rytoj galbūt išeisi tu ir karuselė be perstojo suksis ratu, kol nesuvoksim - išėjom mes, ar pasilikom, kol vieną dieną ore tvyranti įtampa uždusins visus.
Pasibaigus šou, įsivyravo nejauki tyla. Tokiomis akimirkomis norisi skambinti varpais, leisti garsiai groti radijui arba įlįsti į skafandrą ir tūnoti ten tol, kol ore tvyrantis slogutis aprims. Kad tik nereikėtų kartoti štampo: ,,Viskas bus gerai”.
Kas gali būti gerai, kai netenki darbo ir dar prieš Kalėdas, o tavo pečius apglėbusi laiko didžiulė iš banko paimta paskola? Tuo metu galvoje sukasi tik viena mintis, jog esi nevykėlis, planai ateičiai tirpsta kaip pirmas sniegas, nedrąsiai krentantis ant pilko, šlapio esfalto.
Dabar ne revoliucija, kuri kaip Saturnas ryja savo vaikus, bet ekonominė krizė. Užklumpa, parbloškia nepasiruošusį šviečiant saulei ir viską pasuka šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu.
Mieli kolegos akimirksniu virsta didžiausiais priešais ir bėga nuo tavęs lyg būtum apsikrėtęs maru. Vėliau matai, kaip greta sėdinti mergina lakuojasi nagus, valgo mandarinus, o tu sėdi, akis įbedęs į žemę ir jautiesi vienišas kaip stepių vilkas, jei galėtum, užkauktum, vis tiek po dviejų savaičių lėksi lauk.
Matau, kaip direktorius prieina prie vieno nuskriaustojo ir švelniai patapšnoja per petį sakydamas: „Nesijaudink, seni, galėsi sau gyventi iš pašalpos, pailsėsi, jei labai prireiks, padėsim, kuo galėsim”.
Jau įsivaizduoju, kaip keturių asmenų šeima bando gyventi iš tos bedarbio pašalpos, juodas humoras, direktoriui nestinga sąmojo. Antra sakinio dalis buvo ištarta tyliai, kad net sienos negirdėtų, abejoju, ar kas kreipsis pagalbos, greit patys už paskutinį kasnį kovosim.
Nors Kalėdų metas – stebuklai, gal naujieji Seimo nariai bedarbių vaikus surinks ir sočiai pamaitins, galvą paglostys, pasaką paseks, dovanėlę į rankas įbruks? Kaip kitaip išaiškinti mažajam, jog dovanėlių šiemet nebus, Kalėdų senelį pakeliui pričiupo ir pribaigė ekonominė krizė, daug baisesnė net už patį poną Grinčą.
Bet lazda visada turi du galus, dabar darbdaviai ir vėl drąsiai pakels uodegas, parodys nagus ir ragus, o darbuotojas, jei garsiai cyptels, galės čiuožti lauk, už durų lauks ilga eilė darbo ištroškusiųjų.
Kasininkės vėl šypsosis plastelininėmis šypsenomis, nors iš tikrųjų nekęs visų mūsų, bet norėdamos išsaugoti darbo vietą, visą dieną sėdės perkreiptu pajaco veidu. Ar nebūtų paprasčiau nusipiešti malonią veido išraišką, kad nereikėtų įtempti veido raumenų, o nervingas krizinis klientas nereikštų pretenzijų dėl šypsnio kokybės?
Dar galima pasikabinti kortelę su tekstu: ,,Sveiki. Aš nesišypsau, nebendrauju ir visai jūsų negirdžiu”. Bent jau man nėra skirtumo, kas stovi prie kasos – robotas ar žmogus. Kraupu žiūrėt, kai žmonės priversti kasdien save ,,prievartauti” dėl kelių šimtų, kai jų vadovai sėdi kėdėse ir pirštais diriguoja. O kasininkės ir visas kitas mus aptarnaujantis personalas perbalusiais veidais laksto net per šventes.
Ekonominė krizė veikiausiai paveikė ir mane, pamačiau drebančias kolegės rankas, kai ši susirinkimo metu pilstė kavą, ir panorau tapti silpna, gležna būtybe, kuria, lyg lepiausia šiltnamio gėlele, kas nors pasirūpintų ir nereiktų baimintis, jog vieną dieną teks susirinkti visus kaktusus ir palikti savo šiltą darbo vietą.
Dabar, kaip niekad, verta pagalvoti apie ateitį, gal todėl ir pasiūliau savo buvusiajam, staiga panorusiam grįžti atgal, eiti velniop, pas tą pačią kudlotą, superanoreksiškai atrodančią peroksidinę, su kuria smagiai susiuostė po mūsų skyrybų, o dabar tikriausiai paskaičiavo finansus - vis dėlto dirbtiniai nagai, tonos kosmetikos, soliariumai ir peroksidas brangūs malonumai, tad nusprendė bernužėlis parkiauksėti pas mane, lyg būčiau kokia didmoterė ir visus paklydėlius atgal priimčiau.
Bet aš jau žinau, ko man reikia ir žinau, kaip pakelti savo akcijų vertę. Noriu Antano. Seimo nario Antano Nedzinsko, dabar jau svajonių jaunikio, su nemenku atlyginimu ir šviesia ateitimi! Tikiu, jog kartu mes įveiksime krizę - jei ne visoje šalyje, tai bent jau savo ir artimųjų namuose.
Nenoriu lėkti į gatvę, varstyti darbo biržos durų, naiviai tikėdamasi, jog kada nors sulauksiu pasiūlymo. Nenoriu vaikščioti į pokalbius dėl darbo ir grįžti namo nuleista galva, tik todėl, kad neturiu pažinčių. Kas lieka? Ieškotis princo ir čia visai ne ,,Pelenės kompleksas”, kuriuo veikiausiai pasižymi trečdalis lietuvaičių - čia principo reikalas.
Galbūt Antanas ir nėra svajonių princas ant balto žirgo, o princas su “Volga” ir dar didesniu Seimo nario atlyginimu! Gražu žiūrėti, kaip Seimo naujokėliai, lyg kokie darželinukai, naujoje smėlio dėžėje su kibirėliais vaikšto, bando apsiprasti su aplinka, prisitaikyti, kad kuo šilčiau ir patogiau įsitaisytų.
Gėriuosi tuo naujuoju realybės šou, bent mintys ne vien apie krizę sukasi. Šiandien dar turiu darbą, stogą virš galvos ir net šiek tiek maisto šaldytuve. Užsiplikau arbatos ir toliau apie Antanėlį svajoju.