Neatspėjote, tai ne V.Uspaskichas. Jam dabar labiau tiktų posmas apie begemotą, kuris labai bijojo skiepų ir kitiems patarė bijoti.
Iš tos baimės buvo sprukęs į Rusiją, po to grįžo, buvo laisvai išrinktas, bet Lietuvoje vis tiek nei laisvės, nei teisybės, pasirodo, nėra. Ir nebus, kol yra prokurorai ir teismai.
Naujai užgimusių politinių kankinių trijulė bando paversti Seimą įtariamųjų rojumi ir įrodyti: valdžia yra privilegija, o bendros taisyklės galioja tik kvailiams, kurie nesugeba į ją prasiveržti.
Nors verk žiūrėdamas į R.Žilinsko veidą, įgijusį dramatiškai asketiškų žymių. Trenkia tokia vidine jėga, kad ne septynis vyrus, o visą Seimą paguldyti galėtų.
„Darbiečių“ duetas turėjo suvirpinti viso šešėlinės ekonomikos klano širdį. Juk ir juos, tiktai norinčius gražiai gyventi, persekioja sistema.
Jiems irgi labai baisu – jų teisybę teismai dar ne visada supranta. O kad taip būtų galima nusipirkti už sutaupytus mokesčius tą imunitetą: apynasrį prokurorams ir bilietą į privilegijų šiltnamį.
Šalies generalinio prokuroro A.Valantino prašymą panaikinti trims Seimo nariams teisinį imunitetą nagrinėjusi Seimo komisija įrodė, kad tai nėra neįmanoma. Mainai natūra su dvejopų standartų nuolaida. Maždaug taip būtų galima apibendrinti pasiūlymą gelbėti R.Žilinską su V.Gapšiu, bet atiduoti teisėsaugai V.Gapšio viršininką V.Uspaskichą.
Gal tai yra normalu?
JAV, Kanada, Švedija, Suomija, Danija, Prancūzija, Italija, Nyderlandai, Portugalija, Slovėnija, Austrija, Malta, Jungtinė Karalystė, Airija – jų parlamentai tokių atvejų nebūtų net svarstę.
Šiose šalyse rinkti tautos atstovai neturi teisinės apsaugos nuo baudžiamojo persekiojimo. Kaip ir visiems mirtingiesiems, jiems taikoma ir administracinė atsakomybė.
Tam tikrų išimčių yra. Dažniausiai nevalia suvaržyti parlamentarų laisvės, kai nusikaltimai nėra sunkūs, ar juos suimti parlamento patalpose.
Tačiau visose (išskyrus Nyderlandus, kur teisinė neliečiamybė neegzistuoja iš viso) galioja principas: rinkti politikai turi būti apsaugoti tiktai nuo teisinio persekiojimo už nuomonę ir balsavimą.
Kitaip sakant, jie negali būti teisėsaugos persekiojami už veiklą, kuri yra tiesiogiai susijusi su įgaliojimų vykdymu.
Ką bendra turi prieš metus įvykęs R.Žilinsko girtas susirėmimas su policija ir jo iš esmės dar nepradėta parlamentinė veikla? Nieko.
Ką bendra su parlamentine V.Gapšio ir V.Uspaskicho veikla turi Darbo partijos juodoji buhalterija?
Galima įžvelgti tik netiesioginių sąsajų – pinigus į kairę ir dešinę kadaise žarsčiusi partija padėjo įsitvirtinti politikoje ir jos vadams.
Bet čia ne tai, kas Vakarų šalyse laikoma neleistinu persekiojimu už įgaliojimų vykdymą. Priešingai, tokie korupciniai reikalai užkerta jiems kelią į politiką. Suprantama, ne visur ir, aišku, ne Lietuvoje.
Mes priklausome šalių grupei, kur tapus politiku galima išsisukti nuo teisminio tyrimo ar atsakomybės dėl veiksmų, kurie neturi nieko bendra su politine veikla ir Seimo nario mandatu. Žinoma, jei tam pritaria Seimas.
Tokia tvarka, būdinga daugiausia naujosioms ES narėms, tarsi sufleruoja, kad šiose šalyse teisėsauga gali būti politizuota, todėl politikams reikia daugiau apsaugos.
Tiesos yra. Dar ne taip seniai ir STT, ir prokuratūra pelnydavo įtarimų, kad vykdo politinius užsakymus. Tačiau tai nereiškia, kad imunitetas turi paversti parlamentą įstatymų pažeidėjų rezervatu.
Jeigu Seimo nariai ne avinų banda, turi pripažinti – jų misija paprasta: įvertinti, ar byla nėra kurpiama dėl politinių motyvų. Jei ne, kvaila bandyti pabūti teisėjais!