Įprastu kalendoriumi nesinaudoja
Į Panevėžio rajono Barklainių kaimo gyventoją 75 metų Alfonsą Kareivą kreiva akimi žiūri ir kaimynai, ir namiškiai.
Jiems keista ir nesuprantama, kad save tikru pagonimi vadinantis vyriškis ne tik nevaikšto į bažnyčią, bet ir metų neskaičiuoja nuo Kristaus gimimo.
Prieš kelis dešimtmečius paslaptingas vidinis balsas A.Kareivai išaiškino, kad žmonės pasaulyje gyvena jau daugiau kaip 90 tūkstančių metų, todėl visiems įprastas kalendorius yra neteisingas.
A.Kareivos manymu, dabar baigiasi 99018-ieji, o Naujieji metai ateis gruodžio 17-ąją.
Apie krizę žinojo prieš dešimt metų
Negana to, A.Kareiva tikina galintis numatyti ateitį.
Kaimo keistuolis sako nuolat užsirašantis galvoje šmėkščiojančias mintis, o po kelerių metų atsivertęs tuos užrašus pamatąs, kad viskas klostosi būtent taip, kaip jis prognozavo.
Pasak A.Kareivos, dar prieš dešimtmetį jis buvo užrašęs, jog šiemet Amerikos prezidentu taps juodaodis, o daugelyje šalių prasidės krizė.
Prieš penkerius metus A.Kareivos užrašuose atsiradusi pranašystė, kad šiemet prasidės sunkūs laikai ir Lietuvai.
„Taip ir bus. Juk šalį valdys tie patys, kurie prieš kurį laiką dirbantiems pensininkams algų nemokėjo. Skriaudų žmonės patirs ir dabar“, – „Panevėžio rytą“ tikino ateities prognozuotojas.
Svetimos mintys trukdė gyventi
A.Kareiva prisipažįsta jaunystėje turėjęs dar ne tokių gabumų: galėjęs skaityti kitų žmonių mintis.
Tačiau tai labai trukdę gyventi – jam girdėdavosi beveik visos labai arti prieidavusių žmonių mintys.
„Ypač sunku būdavo važiuojant perpildytu autobusu. Tada aiškiai suprasdavau, ką kas galvoja. Ir šeimoje dėl to gebėjimo ne kartą buvo problemų. Labai pykdavo žmona, kad per arti priėjęs jos mintis galėdavau perskaityti“, – prisimena vyriškis.
Pasak A.Kareivos, tik išgėręs stiklinę alaus ar taurelę degtinės jis tapdavęs toks kaip visi – svetimos mintys nebekamuodavusios. Tačiau vyriškis tikina alkoholiu niekada nepiktnaudžiavęs.
Rašo gydomąsias knygeles
„Man trečios stadijos vėžys. Esu ligonis, bet jaučiuosi labai gerai. Tai todėl, kad rašau gydomąsias knygeles“, – dar vieną savo talentą atskleidžia A.Kareiva.
Nors jo rašinėjimų rimtu užsiėmimu niekas kaime nelaiko, vyriškiui tai nesvarbu. Jis užsidaro savo kambarėlyje ir rašo, rašo. A.Kareivai atrodo, kad raidėse ir žodžiuose jam pavyksta užšifruoti sveikatą bei stiprybę.
„Mėgėjas poetas rašytojas Kurpių Alpelis“, – prisistato slapyvardį pagal prosenelio pavardę ir savo mažybinį vardą pasirinkęs A.Kareiva.
Visi jo kūriniai prasideda gamtos aprašymais, paskui juose atsiranda gyvūnų, veikia pats autorius, o pabaigoje pateikiami pamąstymai ar moralas.
Kai Kurpių Alpelis sėdasi prie tuščio popieriaus lapo, jis dažnai išgirsta skambančią nuostabią muziką. „Tik, gaila, nemoku jos užrašyti“, – sako poetas.
Vaistas – po posmą kas vakarą
Tai, ką parašo, A.Kareiva sudeda į savo gamybos knygeles.
Iš spalvingų atvirukų jis daro viršelius, tvarkingai susega puslapius, į juo kaligrafiškai surašo po keliolika eilėraščių.
A.Kareiva prisipažįsta, kad prieš pusmetį buvo labai nusilpęs, todėl knygelei parašyti ir apipavidalinti reikėdavo trijų dienų. Dabar tai padaro per vieną.
Tų knygelių poetas namuose ilgai nelaiko – dovanoja žmonėms. Tiesa, Barklainiuose mažai kas tomis knygelėmis domisi ir net išjuokia jas, todėl tik keli kaimynai gali pasigirti gavę Kurpių Alpelio dovanų.
Paprastai savo kūrybos knygeles autorius veža į Panevėžį ir dovanoja jas praeiviams. Kokią kuriam siūlyti, pasirenka ir pagal knygelių turinį, ir pagal sutiktą žmogų.
Susidomėjusiems praeiviams pasakoja, jog tose knygelėse užkoduotas gėris: pradėjus jas skaityti, ir sveikatą pavyks pagerinti, ir žalingų įpročių atsikratyti, ir laimės sulaukti.
„Nebūtina viską iš karto skaityti. Užteks po vieną patikusio eilėraščio posmelį vakarais. Paskui vertėtų pagalvoti ir apie savo gyvenimo bėdas“, – instruktuoja poetas.
Mato savo darbo prasmę
Dėl nepaliaujamo rašymo ir keistų įsitikinimų A.Kareiva kaime jaučiasi smerkiamas. Jo nesupranta net patys artimiausi žmonės – žmona ir vaikai.
„Nors su žmona gyvenu tame pačiame bute, esame visiškai svetimi žmonės“, – prisipažįsta Kurpių Alpelis.
Tačiau jam tai nebesvarbu. Poetas įsitikinęs, kad gydomąją jo kūrybos galią jau pajuto ne vienas knygele apdovanotas žmogus.
„Todėl rašau ir rašysiu, kol gyvas esu“, – sako A.Kareiva.