Džiaugiuosi tuo, ką mums pavyko per šį laiką labai greitai pasiekti.
Galiu drąsiai pasakyti, kad pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos
istorijoje koalicija formavosi tardamasi ne dėl postų.
Čia tai bent. A.Valinskas nei dėl savęs Seimo pirmininko poste, nei dėl
draugelio A.Burkšo, žinoma, nė necyptelėjo. Mums tik pasivaideno.
Esame vieningi, esame ambicingi ir esame kitokie nei buvusi Vyriausybė.
Esame vieningi savo ambicija - Lietuva negali būti Europos atsilikėlė.
Biurokratijos saulėlydis prasidės nuo saulėlydžio apskritims. Vietoje
apskričių gims regionai.
Permainoms yra būtinas valdžios gebėjimas prisiimti telkiančios
lyderystės naštą. Medžiosime ir geriausias investicijas, ir naujas
rinkas eksportui. Finansų politikoje būsime liberaliai konservatyvūs.
Valdžia turi pradėti gerbti savo šalies piliečius. Tarpusavio
pasitikėjimo stiprinimas reiškia, kad turime ieškoti sutarimo. Tokio
sutarimo turime ieškoti ne tik užsidarę Seimo rūmuose, bet ir plačioje
visuomenėje (šis darbotvarkės punktas - po trejų metų).
Ir taip toliau. Liu, liu, liu, lia lia lia. Lalaila.
Ties tais skambiais žodžiais laiškanešys įteikė „Šiaurės Atėnus“. Skubu
skaityti. Reikia skubėti. Padidinus mokesčius periodikai bei visokio
plauko rašeivoms ir taip jau plonas „Šiaurės Atėnų“ kakliukas bus tik
čirkšt - pirmasis po „permainų“ premjero giljotina.
Smagus S.Gedos dienoraštis: „Valdžią ima... pajacai. Net nesislėpdami
agituoja prieš rinkimus. Dar neseniai manyta, kad valstybininkams
privalu juridinis, ekonominis etc. išsilavinimas. Partijoms susmukus,
beliko kviestis juokdarius, neslepiančius lengvo pasipelnymo tikslų“.
Per daug šališka? Na, bent jau per daug poetiška? Tuomet skaitykite iš
naujo. Ne S.Gedą - „permainų“ premjero programinę kalbą.
Jei jau premjeras eilėmis savo kabineto antikrizinę programą pavarė, ar
galime mes, jo nekenčiami plunksnagraužiai, iš kurių jis vertina tik
„TS-LKD prijaučiančius žurnalistus“, veidu į purvą pulti?
Taigi - kas yra šita valdžia, poetiškai ir šališkai kalbant?
Du teisti, du per pusę skelti ir mušti. Konservatoriai - su
krikščionių demokratų ir tautininkų įdaru, patiekti su klounų
„gogelmogelio“ padažu, sumaišytu iš visų virtuvėje rastų prieskonių,
valgomųjų dažų. Šviežių ir nelabai. Ir prie jų prisišlieję liberalai -
seniai pamiršę, ką tas žodis reiškia.
Žvelgiu į reporterius auklėjančią rimta Seimo fifa per naktį tapusią
dainininkę ekshibicionistę, ką tik kikenusią Henytei ant kelių, į
girtą, bet Seimo be teismo jau išteisintą kelių erelį, teistą redaktorių.
Ar jie ir yra tie, kurie per likusias advento dienas įvykdys mokesčių
reformą, subalansuos biudžetą ir išves Lietuvą iš krizės suktuko?
Su Antikorupcinei komisijai vadovaujančiu „tvarkdariu“ K.Komskiu, o
atominės elektrinės reikalus tvarkysiančiu, saugiai ir ciniškai nuo Lietuvos
teisingumo Seime pasislėpusiu R.Žilinsku?
Su statybininku, kuris aplinkos ministro postą nusipirko už 39 tūkst.
„teisingoms“ partijoms paaukotų litų?
Įdomu, kaip tas G.Kazlauskas tvarkysis su kolega statybininku,
krikščioniu-konservatoriumi V.Šimaičiu, užgriozdinusiu Šventąją nelegaliais statiniais?
Paliks finansinės krizės nuožiūrai?
Kaip ten sakė poetas A.Kubilius? Mūsų vienybė ir veikla grindžiama moralinėmis
vertybėmis ir padorios politikos principais bei nuostatomis? Tuo mes ir skiriamės nuo
buvusios Vyriausybės…
Bet ką ten išgelbės! A.Kubilius jau mus išgelbėjo, išgirstu į Seimą
sugrįžusio, kažkada šlagbaumais išgarsėjusio krikščionio-konservatoriaus
K.Kuzminsko saldų įsiteikiantį balsą.
Vis tiek netikiu, nors užmušk. Ne tik aš netikiu.
Štai konservatorė A.Stancikienė irgi jau nelabai tiki, rašydama partijos draugams: „Taip
toli mes nenuvažiuosime, todėl tikiuosi, kad prioritetus ateityje
skirsime ne grupiniams, o valstybiniams susitarimams?“
Palaiminti tie, kurie tiki. Vargas tiems, kurie drįsta abejoti.