„Nebevalgysiu pomidorų“, — susiraukiau išgirdusi tokią keistą vieno šeimos nario nuostatą, nors mūsų namuose — visiška mitybos tolerancija.
Žmogui — valia rintis, bet ar gali sveikatai pakenkti pomidorai? Ar daržovės apskritai gali padaryti neigiamos įtakos medžiagų apykaitai?
Visos su mityba susijusios permainos į mūsų virtuvę įsisuko maždaug prieš trejetą metų, kai namie atsirado iš rankų į rankas keliaujanti amerikiečio Peterio J.D’Adamo knyga „Rinkis mitybą pagal savo kraujo grupę“.
Ir ne todėl, kad kas nors iš namiškių būtų turėjęs sunkumų dėl antsvorio. Tiesiog į namus pateko madingos mitybos užkratas.
O šiemet išryškėjo ir komercinis jos prieskonis: į rinką plūstelėjo JAV bendrovės „North American Pharmacal Inc“ kiekvienai keturių kraujo grupių pritaikytų maisto papildų.
Tokių, kurių etiketėse spausdinamas natūropatu vadinamo Peterio J.D’Adamo parašas. Gana brangių, nes, kaip teigiama, augalinių ar preciziškai parinktų preparatų.
Žmoniją skirsto į 4 grupes
„Esate biocheminė individualybė, tad kam rinktis papildus, sukurtus kam nors kitam?“ — mirga klausimai reklaminėse jų skrajutėse.
Bet ar tai reiškia, kad pasaulyje egzistuoja tik keturios biocheminių individualybių rūšys ir kiekvienas mūsų, ištiesęs ranką į šiuos papildus, kartu nusipirks ir amžiną sveikatą?
„Maiste, įvairiuose maistiniuose preparatuose ir papilduose yra blogai virškinamų proteinų toksinų, vadinamų lektinais, kurie skirtingai veikia ląsteles, nelygu kraujo grupė. Todėl kai kurios maistingosios medžiagos naudingos vienos kraujo grupės žmonėms, bet kenkia kitos atstovams“.
Tai, ką skelbia maisto papildų skrajutės, nusako Peterio J.D’Adamo teorijos esmę: kraujo grupės yra laiko neveikiami genetiniai, paveldimi organizmo žymenys. Jie ir nulemia organizmo reakciją į maistą, psichinį ir fizinį krūvį, vaistus, įvairius papildus.
Teko ne kartą vartyti knygą, propaguojančią mitybą pagal kraujo grupes, bet tik dabar, kai prisirinkau maisto papildus reklamuojančių skrajučių, sukrutau ir atidžiau ją perskaityti. Nuolat kirbėjo mintis: jei žmonija vienu mostu suskirstoma į keturias skirtingai maitintis turinčias grupes, kaip jose neprarasti savo individualybės?
Pamaniau sau, imsiu ir atliksiu eksperimentą: valgysiu taip, kaip rekomenduoja dietas pagal kraujo grupę sukūręs Peteris J.D‘Adamo. Ir netrukau atsitrenkti į neigiamų emocijų duris.
Nervingas eksperimentas
Kiek toks eksperimentas kainuoja? Nė nedvejodama atsakyčiau: pirmiausia tai diskomfortas. Antra, pastangos, kurių reikia siekiant išvengti konfliktinių situacijų šeimoje.
Kadangi po vienu stogu stumdomės kaip skirtingų kraujo grupių žmonės, neišvengiamai maisto produktai, kurie naudingi vieniems šeimynykščiams, kitiems kenkia.
Trečia, tai kainuotų ir nemenkus pinigus, jei tik būčiau prisipirkusi kraujo grupei pritaikytų mikroelementų, vitaminų ir visų kitokių rekomenduotinų maisto papildų.
Tie, kurie yra vartę Peterio J.D’Adamo knygą, netruko suprasti, kad kiekvienos kraujo grupių dieta parenkama produktus suskirsčius į tris kategorijas — naudingus, neutralius ir vengtinus.
Todėl ir aš pirmiausia susidariau sąrašą, kokių produktų, būdama pirmos — I(0) — kraujo grupės atstovė, turėčiau vengti. Ir apmiriau.
Anot Peterio J.D’Adamo, turintys I(0) kraujo grupę yra mėsėdžiai, bet turėtų apriboti grūdų, duonos, pupų ir kitokių ankštinių daržovių produktų vartojimą. Esą pagrindinė šios grupės žmonių svorio augimo priežastis — glitimas, esantis kviečių gemale ir grynų grūdų produktuose.
Taigi turėčiau nevalgyti jokio pavidalo kviečių, kukurūzų, pupelių, kopūstų (nei žiedinių, nei paprastų). Jokios kiaulienos ar žąsienos. Jokių aštuonkojų, sūdytos silkės ar rūkytos lašišos.
Visų pieno produktų apskritai turėčiau vengti, nebent būtų galimybė juos išmainyti į sojų pieną. Vengti reikėtų bene dvidešimties pavadinimų sūrio, visų rūšių jogurtų, net kefyro, kaimiško sūrio ar varškės. Ką ką, bet varškę juk nuo pat mažumės kirtau vos ne kas dieną!
Nėra tokių grūdų ar tešlos gaminių, kurie, anot Peterio J.D’Adamo, būtų naudingi I(0) kraujo grupę turintiems žmonėms. Mitybos racione neturėtų likti nei kavos, nei juodosios arbatos.
Žinoma, anot amerikiečio mitybos specialisto, galėčiau be sąžinės graužaties valgyti jūrų liežuvius, geltonuodeges žuvis, Eseno ar Ezechielio duoną, kepinius kepti iš bolivinių balandų miltų. Bet didžiausia blogybė ta, kad kai kurių rekomenduotinų produktų nė pavadinimo iki šiol nebuvau girdėjusi.
Susitaikyti su mintimi, kad ant pusryčių stalo neturi likti duonos, ritinėlio dešros ar varškės, man buvo sunku. Negalėjau įsivaizduoti ir to, kad pieniška sriuba ar kruopų košė auš ant stalo, o aš prie jos negalėsiu nė prisiliesti.
Tai ėmė slėgti. Keliskart nusviedžiau Peterio J.D’Adamo knygą į šalį: per mažai radau motyvų, kurie turėtų pakeisti mano valgymo įpročius. Ar apskritai juos vertėtų keisti, jei mano mitybos laikrodis ir taip iki šiol tiksėjo bemaž be priekaištų?
Pusryčiai — pusę septynių. Pietūs — vidurdienį. Vakarienė? Ir 20 valandą, ir vėliau. Ji visada priklauso nuo to, kada iš darbo galiu grįžti namo.
Suskatau ieškoti kitų motyvų, kurie paakintų maitintis taip, kaip rekomenduoja Peteris J.D’Adamo.
Užsiregistravau pas šeimos gydytoją manydama, kad tyrimai turi parodyti, kuri organizmo vieta yra silpniausia. Tuomet turėčiau paskatų ją stiprinti.
Bet ir šis žingsnis man nepagelbėjo: tyrimų rezultatai buvo nepriekaištingi. Kraujospūdis — normalus, cholesterolio kiekis kraujyje — ne per didelis. Gliukozės kiekis — toks, koks ir turi būti. Svoris, vertinant pagal kūno masės indeksą, — bemaž idealus.
Taigi motyvų vartoti kitokį maistą neliko, liko vien smalsumas. Ir gyvas priekaištas, kad kiti įstengia tai padaryti, o aš — ne. Kiti — tai puikiai pažįstami žmonės, kurie tvarkingai kas antrą dieną žingsniuoja į sporto salę ir lengva ranka nuo savęs nustumia lėkštę maisto, kurio valgyti nepataria garsusis amerikietis. Jie neturi nė krislo antsvorio, tik kažkodėl yra dirglūs ir greiti supykti.
Vieną Peterio J.D’Adamo rekomendacijų, susijusių su gyvenimo būdu, bet ne valgiu, nė nežinodama nuo seno, pasirodo, vykdžiau ir aš.
Mat mano kraujo grupės žmonėms, per amžių amžius buvusiems medžiotojams, jis pataria daug sportuoti.
Apkartusi užstalė
Pamėginau. Pusryčiams iš šaldytuvo neištraukiau kiaulienos dešros. Sukirtau varškės ir sumuštinį su kepenų paštetu. Ir iš karto padariau klaidą: nei varškės, nei duonos turėjau nevalgyti.
Per pietus atsilaikiau: burokėlių sriuba ir jautienos troškinys su rekomendacijomis nesikirto. Per vakarienę, laimė, neprašoviau pro šalį. Kaip įprasta, išsiviriau grikių košės, kuri, nors nenaudinga, bet bent jau „neutrali“.
Toliau buvo tas pat: jei tik per pietus kavinėje nusižiūrėdavau skanesnę sriubą, tai joje, žiūrėk, būtinai atsirasdavo „nuodingų“ pupelių.
Jei tik užsimanydavau kopūstų sriubos, galvoje iššaudavo mintis, kad kopūstų turėčiau vengti.
Jei tik pasirinkdavau „tinkamą“ mėsos kepsnį, greta jo atsirasdavo, kaip teigiama, mano kraujo grupės žmonių „sąnariams kenksmingų“ bulvių ar vengtinų marinuotų agurkėlių.
Ką jau kalbėti apie vaisius ir daržoves, kai beveik visiems, augantiems lietuvių soduose ar daržuose, pareikštas amerikietiškas veto.
Turėčiau misti slyvomis ir figomis, „neutraliai“ suvalgyti ir vieną kitą obuolį ar vynuogę, bet lyg tyčia ranka tiesdavosi į draudžiamą apelsiną.
Nežinau, ar prišaukta įtampa, ar nuolatinė valgiaraščio stebėsena davė nelauktą rezultatą: per mėnesį svoris išties sumažėjo vienu kilogramu.
Bet tai nebuvo pergalė, verta džiaugsmo. Pasidaviau.
Nesugebėjau atrasti atsakymo, kodėl žmonės, kad ir kur gyventų, Pietų Australijoje ar Šiaurės Rytų Lietuvoje, turėtų valgyti vienodai.
Neradau atsakymo ir į tai, kodėl, užuot morkų salotas pagardinusi saulėgrąžų aliejumi, turėčiau įnikti į alyvuogių aliejumi apšlakstytas raudonąsias paprikas.
Kodėl turėčiau pamėgti sojų pieną, jei vien išgirdusi žodį „sojos“, mintyse priduriu: „genetiškai modifikuotos“? Ir svarbiausia — kaip turėčiau ištverti be juodos lietuviškos duonos?
Tačiau Peteris J.D’Adamo, dėstydamas rekomendacijas I(0) kraujo grupės žmonėms, vienu atveju lyg ir teisus: mums su mano kraujo broliais sunku virškinti visus marinuotus, sūdytus, raugintus maisto produktus, nes jie dirgina skrandžio gleivinę.
Aš irgi negaliu viso to valgyti. Ir visada šakute iš lėkštės kavinėje išspardau marinuotus agurkėlius, nešnairuoju į kečupą ir nededu į burną silkės. Bet ar tai iš tiesų yra todėl, kad mano kraujo grupė — I(0)?
Maisto papildai pagal kraujo grupes. Kiek tai kainuotų?
* Arbatos mišinys, skirtas kiekvienai kraujo grupių. Pakuotės kaina (20 arbatos pakelių) — 60 Lt.
* Proteinų mišinys. Rekomenduojamas gerti tarp valgymų ar atsisakius vieno jų. Skardinės kaina — 72 Lt.
* Preparatai, pagaminti iš daržovių daigų, kaip teigiama, skirti mitybai pagal kraujo grupes optimizuoti. Saugo ląstelių DNR nuo destruktyvių pažeidimų ir kitokių senatvinių požymių. Pakuotės kaina — 80 Lt.
* Kiekvienai kraujo grupių skirti raudonųjų dumblių preparatai. Pakuotės kaina — 80 Lt.
* Multivitaminai kiekvienai kraujo grupei. Preparatas, kaip teigiama, pagamintas atsižvelgiant į genotipui būdingą vitaminų deficitą, medžiagų apykaitos ypatumus ir imuninės sistemos veiklą. Pakuotės kaina — 150 Lt.
* Lektinų blokatorius, kaip tikinama reklamoje, skirtas riebalų sluoksniui mažinti. Rekomenduojama vartoti metus. 120 kapsulių pakuotės kaina — 112 Lt.
* Preparatas, kaip tvirtinama, skirtas individuliai kiekvienai kraujo grupei — žarnyno mikroflorai normalizuoti ir virškinimo procesams stabilizuoti. Pakuotės kaina — 120 Lt.
Šaltinis: www.hemo.lt
Tablečių sauja maisto neatstos
Ką turėjo pasakyti mitybos pagal kraujo grupę propaguotojai ir ko nepasakė? Pokalbis apie tai — su Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytoja dietologe Edita Gaveliene.
— Taisyklinga mityba ir sveikata — susiję dalykai. Bet ar dieta garantuoja sveikatą?
— Žmonės nuolat ieško įvairių mitybos būdų, galinčių turėti teigiamos įtakos jų sveikatai. Mityba iš tiesų yra vienas veiksnių, nuo kurių gali priklausyti ir gera savijauta, ir gera nuotaika bei gyvensena.
Be to, maistas — ne tik maistinės medžiagos (baltymai, riebalai, angliavandeniai) ar vitaminai. Tai ir teigiamos (arba neigiamos) emocijos, gėris, bendravimas, draugystė. Todėl netinkamai apribojus mitybą, gali ne tik pristigti maistinių medžiagų, bet ir kilti emocinių problemų.
Ne šiaip sau 1992 metais sveikos mitybos rekomendacijose atsirado vadinamoji maisto piramidė. Joje produktai suskirstyti į grupes pagal tai, kokių maistinių medžiagų žmogui reikia.
Didžiausia tų grupių — kompleksinių angliavandenių turintis maistas (rupiai malta duona, bulvės, makaronai ir pan.). Kitos — tai daržovių, vaisių, pieno produktų grupės. Mažiausia yra piramidės viršūnėje esanti maisto produktų (mėsos, žuvies, kiaušinių) grupė.
Daugumoje dietų laikomasi šio skirstymo, ir iš vienos grupės vieni produktai — išbraukiami, kiti — įtraukiami.
— Dieta pagal kraujo grupes Lietuvoje pradėjo populiarėti po to, kai 2001 metais į lietuvių kalbą buvo išversta pirmoji Peterio J.D’Adamo knyga. Ar amerikiečio rekomenduojami mitybos būdai priimtini lietuviams?
— Nėra jokių mokslo, medicininių įrodymų, kad maitindamasis pagal kraujo grupę žmogus tampa sveikesnis. Tokios mitybos iniciatoriai yra amerikiečiai, slaugytojų išsilavinimą turintys medikai, tėvas ir sūnus. Dieta pagrįsta ilgamečių jų stebėjimų rezultatais.
Tai viena tų dietų, kurios sudarytos ypač gudriai. Iš esmės rekomendacijose kiekvienai kraujo grupei neišbraukiama nė viena mitybos piramidės pakopų.
Žaidžiama grupės viduje: vienų produktų patariama vengti, kiti, įmantresni, rekomenduojami. Net ir tai kraujo grupei, kuriai esą nerekomenduotini pieno produktai, vis tiek pateikiama atitikmenų.
Rekomendacijos lyg ir sudarytos taip, kad nekenktų sveikatai, bet pirmiausia jas reikėtų kruopščiai perskaityti. Kita vertus, knyga parašyta amerikiečiams — žmonėms, kurie mėgsta aklai vykdyti instrukcijas.
Kas nutinka, kai visa tai bando sau pritaikyti lietuviai? Mes dažniau atkreipiame dėmesį į tai, kas rekomenduotina, ir į tai, ko reikėtų vengti.
Tad mūsų pasirenkamų maisto produktų smarkiai sumažėja. Juo labiau kad daugumos maisto produktų, kuriuos parenka Peteris J.D’Adamo, pas mus net nėra, o atitikmenų, kurie prilygtų įmantriau vadinamiems produktams, nenurodyta. Todėl žmonių, kurie stengiasi valgyti pagal amerikiečio rekomendacijas, mitybos racionas tampa skurdus.
— Kuo tai gresia?
— Ilgainiui, po pusmečio ar metų, o gal dar vėliau, gali atsirasti sunkiai apčiuopiamų sveikatos sutrikimų: nuovargio, mieguistumo, nervingumo. Dirglaus žmogus mitybos racione gali trūkti lengvai pasisavinamų angliavandenių, magnio ar B grupės vitaminų.
Taip nenutiktų, jei, atsisakius duonos, vietoj jos būtų valgoma įvairių kruopų košės.
— Ar jums tenka konsultuoti žmones, kurie mano, kad valgo sveikai?
— Taip. Juos vargina mieguistumas, dirglumas, jiems sunku susikaupti.
Paprastai jie maitinasi pagal kraujo grupę ir dar derina maisto produktus — laikosi dar vienos, taip pat moksliškai nepagrįstos, rekomendacijos. Jei žmogus taip valgo ilgiau nei pusmetį, galima įtarti, kad sutrikimų sukelia maistinių medžiagų trūkumas.
Tokius pacientus sunku įtikinti, kad nenutiks nieko bloga, jei per pietus greta žuvies atsiras ryžių garnyro. Jei taip valgyti jiems neskanu, tuomet pusryčiams būtinai reikėtų išsivirti ryžių košės. Tik produktų įvairovė gali garantuoti, kad organizmas gaus būtinų maisto medžiagų.
— Peterio J.D’Adamo dieta visoms kraujo grupėms rekomenduoja tik alyvuogių aliejų — visų kitų augalų aliejus atsiduria užribyje, ką jau kalbėti apie gyvulinius riebalus.
Bet ar šaukštelis sviesto per dieną gali pakenkti?
— Gyvūniniai riebalai mums irgi reikalingi. Viena, juose yra vitaminų (A, D, E, K), kurie tirpūs tik riebaluose. Antra, riebalai garantuoja ilgalaikį sotumą. O augančiam žmogui jie apskritai reikalingi.
Gyvūninių riebalų tektų vengti nebent nutukusiems ir tiems žmonėms, kurių cholesterolio kiekis kraujyje per didelis.
— Kai kurios amerikiečio rekomendacijos stebina. Pavyzdžiui, jis pataria B kraujo grupės žmonėms vengti pomidorų.
Ar jie gali kenkti?
— Kodėl vienas ar kitas produktas išbraukiamas ar įtraukiamas į dietą, mokslinio pagrindimo nėra. Tai — asmeniniai stebėjimai.
Sergantiems kai kuriomis ligomis pomidorai paaštrintų tam tikrus požymius, pavyzdžiui, rėmenį. Bet pomidorų, kaip daržovės, maistinė vertė ypač didelė.
Tai ne tik beta karoteno, bet ir daugybės biologiškai aktyvių medžiagų, tarp jų ir likopeno šaltinis. Likopenas yra vienas stipriausių antioksidantų. Jis veikia ir kaip vėžio, širdies, prostatos, virškinimo ligų profilaktikos priemonė.
Organizmui reikia įvairių daržovių: pusė jų maisto racione turi būti žalios spalvos, kita pusė — spalvotos (saldžiosios paprikos, burokėliai, moliūgai, morkos, pomidorai).
— Paskui Peterio J.D’Adamo knygą neseniai į Lietuvą plūstelėjo ir maisto papildai, pritaikyti kiekvienai kraujo grupių. Jiems per mėnesį tektų pakloti ne vieną šimtą litų.
Bet ar visi tie vadinamieji antioksidantai, lektinų blokatoriai ar multivitaminai gali pakeisti maisto produktus, kurių rekomenduojama vengti?
— Tai ir yra „amerikietiškoji svajonė“.
Teko konsultuoti keletą amerikiečių, kurių samprata apie sveiką mitybą mane pribloškė. Jie nevalgė daržovių dėl to, kad jose gali būti nitratų. Nevalgė maisto produktų, kuriuose yra komponentų, žymimų raide E.
Negėrė pieno ir nevalgė jo produktų, nes kažkur perskaitė, kad suaugusiam žmogui jo nereikia. Tų žmonių mitybos racionas buvo skurdus. Bet jie kasdien suvalgydavo po saują maisto papildų. Tad kur sveikata?
Juk kad būtų pagaminta kiekviena tų tablečių, reikėjo daugybės cheminių medžiagų — daug daugiau, nei tų, kurios ant produktų pakuočių paženklintos E raide.
Daugybė mokslo straipsnių perspėja, kad maisto papildai vartotini tuomet, kai yra nustatytas kurio nors jų trūkumas. Svarbiausia — garantuoti visavertę mitybą.
— Ar perdėtas dietų vaikymasis nėra ir valgymo sutrikimų požymis?
— Perdėtas rūpinimasis sveikata, intensyvus fizinis krūvis, griežta ekologinių maisto produktų atranka — keletas požymių, būdingų vadinamajai sveikos gyvensenos ligai. Bet daugiau yra tų, kurie nesilaiko jokių sveikos mitybos rekomendacijų.
Žmogus, kuris laikosi dietos, neturėtų savo nuostatų primesti kitiems, deklaruodamas, kad jis — pats tikriausias sveikuolis.
— Kokios būtų pagrindinės taisyklingos mitybos taisyklės?
— Svarbiausia — valgyti ne rečiau kaip 3—4 kartus per dieną ir bent kartą — šiltą maistą.
Antra — nepersivalgyti, trečia — valgant nieko kita daugiau neveikti. Ir per dieną išgerti pakankamai daug vandens.