Kol viskas gerai, galima apsimetinėti. Net kai atleidžia iš darbo, nemoka algos ar diskriminuoja darbe – galima apsimesti laimingai dirbančiu Norvegijoje, sukandus dantis kęsti visas negandas, nieko nedaryti ir tikėtis didelių pinigų. Apsimesti neišeina, kai įvyksta šiurpi tragedija. Būtent tokia tragedija – kai per gaisrą Norvegijoje sudegė 7 lenkai – apnuogino pačias skaudžiausias imigrantų gyvenimo puses.
Lapkričio 9-ąją Norvegiją sukrėtė Dramene, Stasjonsgt g. Nr. 36, kilęs gaisras. Sudegė gyvenamasis namas, kuriame gyveno 22 Lenkijos piliečiai. Tik po kelių dienų, pradėjus identifikuoti ir skaičiuoti aukas, buvo nustatyta, kad 7 žmonės žuvo, o kiti, nors ir buvo degančiame name, sugebėjo išsigelbėti.
Norvegijoje vėl atsinaujino diskusijos, kaip vienoje iš turtingiausių pasaulio šalių gyvena dešimtys tūkstančių lenkų, lietuvių ir kitų ES piliečių – stalių, dažytojų, stogdengių, statybininkų. Jų gyvenimo ir darbo sąlygos, pasirodo, priklauso nuo daugybės abejotino sąžiningumo firmų, kurių sudėtinga bendradarbiavimo schema leidžia norvegų darbdaviams išvengti bet kokios atsakomybės.
Sudegęs namas buvo išnuomotas bendrovei „Proffjob“, kuri aptarnaudavoo klientus, norinčius rasti statybininkų. Ši firma namą pernuomojo Norvegijoje registruotai užsienio įmonei „Mikos Konsens Ltd.“, kurios savininkas – lenkas Andrzejus Mikosas. Pastarasis name apgyvendindavo savo tautiečius ir, manoma, padėjo jiems įsidarbinti „Proffjobb“ surastuose darbuose. Žiniasklaidos duomenimis, pernai šis lenkas uždirbo daugiau kaip milijoną kronų.
Po šiurpaus gaisro paaiškėjo, kad namo savininkas nežinojo, kiek jo išnuomotame name gyveno žmonių. Policija tai aiškinosi net kelias dienas. Trijų aukštų, trijų butų, apie 300 kv. metrų name gyveno 22 asmenys - po 7 viename aukšte, po 2–3 - viename kambaryje.
Paaiškėjo ir dar vienas faktas – sudegusio namo adresu buvo registruota net 31 individualioji įmonė. Trumpai tariant, visi po kelis kambaryje gyvenę lenkai buvo nepriklausomi verslininkai, patys atsakingi už darbo ir gyvenimo sąlygas.
Teisiškai žiūrint, nė viena į istoriją įsivėlusių firmų nepadarė jokių nusižengimų įstatymui. Juk užsieniečiui nedraudžiama įkurti savo firmos, o tarpininkams nedraudžiama tai individualiajai įmonei rasti užsakovų ar nuomoti gyvenamojo būsto.
Bet ir darbo inspekcijos pareigūnai, ir profsąjungų atstovai šioje situacijoje įžvelgia gudriai suregztą darbininkų išnaudojimo schemą. Norvegijoje galioja darbo kodeksas, numatantis didelę atsakomybę darbdaviui. Tačiau, jei asmuo turi privačią įmonę, jis už viską atsako pats.
Norvegijoje įprasta, kad stalius, dailidė, dažytojas ar statybininkas savo individualiosios įmonės neregistruoja, o yra įdarbinamas statybos įmonėje – pas darbdavį, turintį darbdavio atsakomybę.
Tuomet žmogų, pavyzdžiui, jei jis siunčiamas atlikti darbo į kitą miestą ar į kitą šalį, apgyvendinti privalo darbdavys, o gyvenamajai vietai galioja gyvenimo sąlygų normos. Šito iš darbdavio būtų pareikalavę Norvegijoje dirbantys norvegai ar, pavyzdžiui, švedai. Tai, žinoma, darbdaviui kainuoja pinigų, todėl rimtos statybininkų firmos paslaugos yra brangios.
Siekiant konkuruoti darbo rinkoje siūlomos pigesnės užsieniečių statybininkų paslaugos. Tik kokia kaina?
Vienas iš gaisro išsigelbėjęs lenkas, panorėjęs likti nežinomas, sutiko kalbėtis su žurnalistais. Jis pasakojo, kad visi, gavę darbą per „Proffjobb“, buvo prigrasinti tylėti. Atvykėliai buvo verčiami registruoti individualiąsias įmones, jiems nebuvo leidžiama stoti į profesines sąjungas, kalbėtis su policija ar žurnalistais.
Norvegijos profsąjungų atstovas Peras Skau, komentuodamas gaisrą Dramene, tai patvirtina: „Mes dažnai girdime istorijų, kad darbuotojams grasinama baudomis ar išsiuntimu iš šalies, jei jie kalbėsis su mumis, darbo inspekcija ar kt.“.
„Darbdaviai, žinoma, supranta, kad Darbo inspekcija ir profsąjungos, sužinojusios apie netinkamas įdarbinimo sąlygas, griebsis priemonių, ir jų įsikišimo vengia. Jie liepia savo darbuotojams nesikalbėti su valdžia, nors tokių nuogąstavimų dažna darbo jėga prekiaujanti įmonė net neturi – juk jos darbuotojai iš Lenkijos ar Lietuvos dažniausiai nė žodžio angliškai nemoka, jau nekalbant apie norvegų kalbą“.
„Kai atsitinka kokia nelaimė, pavyzdžiui, susižalojama darbe, užsieniečiu stengiamasi tuoj pat atsikratyti išsiunčiant jį namo, o pastarasis sulaukia net ir tokių grasinimų: „Tylėk, mes žinome, kur gyvena tavo žmona ir vaikai“, – kalba profsąjungų atstovas.
Privati įmonė, t.y. užsienietis darbininkas, dažniausiai pats sau nemoka socialinio draudimo, kurį paprastai moka darbdavys, todėl negali naudotis socialine Norvegijos gerove – išmokomis susirgus ar atleidus iš darbo, atostoginiais, bedarbio pašalpa ir pan.
„Nepaisant valstybės priemonių prieš darbo jėgos išnaudojimą, vadinamą socialinį dempingą, jis vis dar klesti. Mes matome šokiruojančių pavyzdžių, ypač kai kas nors atsitinka. Dažnai gauname pranešimų apie netinkamą būstą, matome žmones, gyvenančius statybvietėse be vandens, elektros ar šildymo.
Tai baisu ir pavojinga, – sako P.Skau. – Profsąjungos jau turi apie 5000 lenkų ir lietuvių tautybės narių, bet dažniausiai šie žmonės apie tikrąją padėtį drįsta kalbėti tik po nelaimingų atsitikimų, traumų, tragedijų – tokių kaip šis gaisras“.
Profsąjungų atstovas sako, kad, pasak anoniminių šaltinių, užsieniečiai darbininkai net 50 proc. uždarbio moka savo tarpininkams už darbo suradimą.
„Išradingumas didelis, pavyzdžiui, surašomi keli darbo kontraktai: viename nurodomas reikalaujamas tarifas, kitame – visai kita suma. Nemokama už viršvalandžius, nurodomas dvigubai mažesnis valandų skaičius. Užsieniečiai pasakojo, kad kai kurie jų buvo registruoti kaip privačios įmonės, patys apie tai net nežinodami, nes pasirašė kažkokius jiems nesuprantamus popierius. Nors jie darbą gauna per vieną tarpininką, kuris faktiškai turėtų būti jų darbdavys, tačiau, kadangi teisiškai yra registruoti kaip privati įmonė, atsitikus nelaimei, už viską, taip pat ir už draudimą nuo nelaimingų atsitikimų, yra atsakingi patys“, – sako P.Skau.
„Socialinis išnaudojimas – tai ne tik per maža alga ar nemokėjimas už viršvalandžius, bet ir apgyvendinimas pasibaisėtinomis sąlygose, už tą būstą dar ir plėšiant nemažus pinigus“, – sako darbo inspekcijos atstovas Peras Graneriodas.
„Norvegijoje profsąjungos iškovojo, kad visiems statybininkams būtų mokamas nustatytas mažiausias tarifas – nuo 127 iki 142 kronų (apie 50–60 litų) per valandą, priklausomai nuo darbo patirties ir kvalifikacijų. Tačiau, jei asmuo registruotas kaip individualioji įmonė, tie tarifai negalioja. Be to, individualioji įmonė pagal įstatymus Norvegijoje privalo mokėti mokesčius, tačiau dažnas užsienietis to nežino, tinkamai neveda ir buhalterijos apskaitos. Kai mokesčių inspekcija tokioje įmonėje aptinka pažeidimų, įmonė įpareigojama sumokėti mokesčius už kelerius metus, o tai – šimtatūkstantinės sumos, kurios ne vienai tokiai įmonei reiškia bankrotą ir didžiulius įsiskolinimus Norvegijos valstybei.
Kai šitaip atsitinka, užsienietis dažniausiai aiškina, kad nežinojo įstatymų, tačiau juk juos, registruojant įmonę, ir reikia išsiaiškinti pirmiausia, – sako P.Graneriodas. – Dar viena išnaudojimo forma – darbas Lietuvoje registruotose įmonėse, siunčiančiose žmones į Norvegiją. Jei darbininkas pasirašo kontraktą su Lietuvoje registruota firma, jokia Norvegijos Darbo inspekcija ar profsąjungos nepadės. Teisybės tuomet reikia ieškoti Lietuvoje“.
Inspektorius P.Graneriodas teigia, kad Norvegijos darbdaviai, kurie tinkamai įdarbina užsieniečius, dažniausiai laikosi Norvegijos įstatymų, moka algas pagal tarifus ir apgyvendina geromis sąlygomis. Tuomet užsieniečiai labai patenkinti, ir darbdaviai džiaugiasi, kad užsieniečiai gyvena tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir Norvegijos darbininkai.
„Tačiau turiu pasakyti, – tęsia inspektorius, – kad dažniausiai užsieniečius išnaudoja jų pačių tautiečiai. Lenkai, kurie jau prieš du dešimtmečius ėmė važinėti uždarbiauti į Norvegiją, labiau išmano savo teises ir dažniau ieško teisybės. Apie lietuvius, kurie po lenkų yra antra didžiausia darbo imigrantų į Norvegiją grupė, to nepasakyčiau. Labai daug lietuvių dirba per Lietuvos įmones. Darbo inspekcija yra radusi lietuvių, gyvenančių statybvietėse, miegančių statomuose namuose ant čiužinių. Už tą „būstą“ darbdavys dar iš algos atskaičiuoja po kelis tūkstančius kronų. Tuomet įsikiša Darbo inspekcija, o, pasirodo, žmonės dirba Lietuvos įmonėje.
Tačiau darbo saugos ir apgyvendinimo taisyklės galioja ir užsienio įmonėms, atliekančioms darbus Norvegijoje – tuomet perspėjame, reikalaujame sutvarkyti darbą ir apgyvendinti darbininkus pagal įstatymus. Kita vertus, kai kuriuos statybinius objektus ir darbdavius sukontroliuoti sunku, pavyzdžiui, jei įmonė žmones atveža į kokią kalnų vietovę ir palieka juos statyti namo bei jame gyventi. O pats lietuvis darbuotojas tokioje darbo vietoje tikriausiai jaučiasi bejėgis“.
P.Graneriodas įsitikinęs, kad žmonės visą įmanomą informaciją turi stengtis susirinkti prieš vykdami dirbti į užsienį.
„Mes turime labai daug informacijos, taip pat ir lietuvių kalba, esame išleidę brošiūrų, be to, informaciją galima rasti ir mūsų internetiniame puslapyje. Juk sprendimas vykti dirbti į kitą šalį – atsakingas žingsnis. Galima tikėti gražiausiais pažadais, bet privalo būti ir tam tikra naivumo riba. Juk kartais, kai jums siūlo puikų atlyginimą ir nuostabias sąlygas, turėtumėte tokį pasiūlymą įvertinti kritiškai. Kartais pažadai skamba per gerai, kad tai galėtų būti tiesa. Todėl siūlyčiau žmonėms tiesiog būti atsakingesniems patiems už save“, – sako pareigūnas.