Lūkuriuojanti Lietuva

Taip pat dėkingas Rimai už žinojimą apie mūsų Tėvynę Lietuvą. Ne apie tai, kaip Lietuvos žmonės vargingai ar pasiturinčiai gyvena. Bet apie užkastus širdies lobius, apie snūduriuojančias galias, kurias šios šalies sielos puoselėja savo kukliuose būstuose.

Lietuva – tai dieviškųjų sielų laikinoji tėvynė, laikinoji stotis į Amžinąją Tėvynę.

Manoji sekmadieninė rašliava tėra tik priminimas, kuris sava kalba lietuviškoms sieloms byloja apie vienintelį žmogaus tikslą ir pomirtinio išlikimo garantą – mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, įsikūnijusį Dievo Sūnų.

Švento įkvėpimo semiuosi iš šventosios Romos katalikų lotyniškosios liturgijos, kuri mus ir įveda į mistinio Kristaus kūno slėpinius.

Turbūt pastebėjote, kad jūsų parapijų bažnyčiose švenčiamų sekmadienio iškilmių pavadinimai ne visada sutampa su mano straipsnių antraštėse paskelbtaisiais.

Po Benedikto XVI apaštalinio dekreto Motu proprio „Summorum Pontificum“ (2007 m. liepos 7d.) Dievas leido vilniečiams vėl džiaugtis tradicine arba ekstraordinarine, Romos ritualo forma kartu su jos senuoju šventiniu kalendoriumi. Esu tarp šių vilniečių. Mano širdis irgi džiūgauja įvedama į Dievo meilės gelmes šios liturgijos metu.

Neabejoju, kad ne vienas prie jau įprastos naujoviškos liturgijos pripratęs katalikas nesupranta šio mano, o kartu ir į šv.Kryžiaus bažnyčią Vilniuje (prie Prezidentūros) kas sekmadienį susirenkančios bendruomenės pakylėtumo.

Buvo, kurie išvedžiojo: išpuikusiųjų arogancija, piktas akibrokštas, viduramžių tamsybė, atskalūnai, lefebristai ir panašiai. Dabartinio Popiežiaus daug kam „perdėm tradiciška“ Bažnyčios samprata bei veikla nėra itin miela, o ir atgrasi.

Tačiau ir Benedikto XVI veikla, ir patys tradicinės Romos katalikų liturgijos slėpiniai dovanoja įkvėpimą gyventi ir valingai siekti Dievo ne tik man, bet ir vis daugiau žmonių, ypač jaunimo, visame pasaulyje.

Nesu joks išminčius. Ir mano straipsniai nepasižymi didelėmis teologinėmis įžvalgomis. Tik stengiuosi, kad tekstai atspindėtų mano širdyje Dievo Aukos mylintį svaigulį bei pasiektų tikslą – skleistų Bažnyčios tikėjimą.

Iš principo, tikėjimo skelbimas yra Dievo tiesiogiai kiekvienam dovanojamos malonės priemonė. O šis skelbimas nebūtinai yra žmogui malonus ar įdomus.

Mano rašymas – mano tikėjimo patirties atspindys – irgi nėra nei malonus, nei įdomus. Galbūt net per drąsus, nemielas, kartais ironiškai „kvailokas“. Ir jeigu mano tikėjimas turi nors kiek Viešpaties malonės druskos, tegul toks būna ir mano raštiškas skelbimas. Nes „jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti“ (Mt 5,13).

Ir štai čia reiktų kai ką atpainioti, nes išsidvokusi painiava tikėjimo išpažinime ima nešti graudų vaisių. Gyvojo Dievo malonė yra išgyvenama ne jausmais, bet susitelkia aukščiausioje žmogaus sielos dalyje – prote ir valioje (kiekvienam tikinčiajam pagal prigimtinės ir viršprigimtinės Dievo malonės mastą). Būtent šioje sielos dalyje įsigyvena trys Dievo malonės žmoguje veikimą įgalinančios dorybės, arba galios: tikėjimas, viltis ir meilė (1 Kor 13,13).

Būtent šios trys dieviškos galios įgalina tikintįjį dalyvauti mistinio Kristaus kūno slėpiniuose – liturginiame sakramentų šventime, ypač, Kristaus mirties ir prisikėlimo sakramente, Eucharistijoje. Liturgijos esmė ir tikslas – per Sūnaus Auką nuvesti žmogų pas mylintį Tėvą.

Šimtmečių bėgyje lotyniškosios Bažnyčios dalies tikėjimas išgrynino šios kelionės formą – Romos ritualą. Tradicinis Romos ritualas - lyg saulė nutvieskia žiedą - išskleidžia prigimtines ir viršprigimtines tikinčiojo galias, atveria žmogaus sielą Tėvo meilės pašventinimui ir sustiprina jo būvį dažnai nesvetingame pasaulyje.

Kaip? Juk šioje „senoje“ liturgijos formoje niekas per daug nieko nekalba ir nieko nereikia veikti? Iš tiesų, pagrindinis tradicinės Romos liturgijos bruožas yra „šventoji tyla“. Būtent šioje tyloje žmogus giliai asmeniškai dalyvauja Kristaus aukoje ir įvykdo tai, ką apaštalas Paulius prisako: „dėl Dievo gailestingumo prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį (t.y. protingai valingą, gr. logikēn) Dievo garbinimą (Rom 12,1).

Auka yra aukojama asmeninėje sukauptyje ir sakramentinėje Viešpaties Kryžiaus dabartyje – vienas prieš vieną, asmuo prieš asmenį, žmogus prieš Dievą.

Palyginkite. Juk skiriasi ši aptarta šventos tylos ir aukojimo būsena nuo bendruomeniškai jaukaus buvimo - žmonėms be paliovos kalbančio kunigo ir jam veikliai atsakančios ir maloniai kartu būnančios bendruomės? Skiriasi, ir labai.

Tik ar be paliovos vienas kitam „kalbantis“ dalyvavimas atnaujinto proto gelme pranoksta tylųjį ir itin asmeninį dalyvavimą Kristaus aukoje? Ar protas labiau skleidžiasi tyloje siekdamas suvokti maldos žodžių ir pačią sakramento tikrovę, ar gaudydamas religingai ir neišmoningai pasaldintų tauškalų prasmę? Ar valia daugiau myli, t.y. atsiduoda, nepatogioje Aukos tyloje, ar „kalbančių“ asmenų jaukume? (Pabrėžiu: „mylėti“ reiškia ne malonias akimirkas išgyventi, bet visu savimi rištis prie Dievo Tiesos ir Jam atsiduoti).

Tikrai ne. Esmė slypi netgi ne liturginės formos pasirinkime; bet pačioje liturginio šventimo kryptyje: veidu „į žmonės“ arba „į Dievą“.

Pavyzdžiui, mūsų „braliukai“ latviai katalikai jau nelūkuriuoja, bet apsisprendė. Nuvažiuokite į Rygos katalikų katedrą ir patirsite liturgijos šventimo veidu į Dievą asmeninę palaimą ir grožį.

Bėda yra ne tik katalikiška, bet ir visuotinė. O gal visuotinė, nes katalikiška?

Kodėl? Mat ne tik tikėjimo, vilties ir meilės trūksta mūsų Lietuvoje, bet taip pat proto ir valios. O gal proto ir valios trūksta todėl, kad trūksta tikėjimo mūsų Lietuvoje? Kaip, tarkim, yra susiję vis neįvykstanti švietimo reforma ir Romos liturgijos šventimo būdo – veidu „į žmones“ ar veidu „į Dievą“ - pasirinkimas?

Ogi štai taip. Kad kaži kas ne taip Lietuvoje mes, katalikai, irgi esame atsakingi. Juk mūsų šioje žemėje yra vis dar dauguma. Tik kaip ši dauguma Lietuvoje pasireiškia? Bėda ta, kad mūsiškė katalikiškoji kiekybė tėra mūsų tikėjimo varganos kokybės atspindys.

Taip, sovietmetis paliko dideles žaizdas Bažnyčios kūne. Tikėjimas buvo draudžiamas, stiprūs tikėjimo mokytojai buvo ištremti ar nužudyti. Tačiau neseniai atgautos laisvės sąlygomis mus tuoj pat ištiko naivių tikėjimo ir liturginių reformų banga.

Laisvės sąlygomis „katekizmo Dievo“ studijos - kaip tūlas didelės katalikiškos jaunuomenės bendrijos narys paporys - JAU yra nebereikalingas. Nes JAU pripratome maloniai išgyventi kaži kokį „gyvąjį dievą“.

Bėda ta, kad laisvės sąlygomis taip ir neatsirado stiprių tikėjimo mokytojų, kurie tiksliu katalikų tikėjimo skelbimu suraugtų „sekmadieninių“, „nepraktikuojančių“, „etninių“ ar šiaip iš sovietmečio negandų kilusių ir iki šiol nesusipratusių katalikų masę.

O neatsirado todėl, kad nebėra poreikio. Todėl, kad maloniai išgyventi „gyvąjį stabą“ Romos katalikų tikėjimo nereikia. Tuo metu „į žmogų“ linkęs liturginis šventimas neskatina žmogų ieškoti Dievo savo proto, valios ir visomis jėgomis.

Tikėjimas tampa malonių būsenų ir gausių žodžių apraiška, o ne kartais asketiškai skaudi, bet savo meilės gausa ir malonės galia nuostabi tikėjimo pergalė.

Tikėjimo trūkumas ir iš čia kylančios tikėjimo klaidos griauna patį ugdymosi poreikį. O juk tikėjimas ir buvo pagrindinė universitetų viduramžiuose atsiradimo ir aukšto lygio humanitarinio ugdymo pagrindinė paskata bei priežastis. Tai jeigu ta prijaučiančių„katalikų“ masė Bažnyčios doktrinos ir kartu malonės gyvenimo būtų suraugta, tai jau Lietuvoje turėtume veiksmingą ir pasaulyje konkurencingą aukštojo mokslo ir studijų sistemą.

Tikėjimas ir malonės gyvenimo virtus, t.y. galybė, netrunka pasireikšti ne tik Bažnyčioje, bet ir visuomenės gyvenime. O jeig šio virtus Dei nebelieka, netrunka apsireikšti ir šio pasaulio kunigaikštis su savo akla negailestinga jėga bei bukai ištaiginga kvailybe.

Taigi pasiklauskime savęs apie Lietuvos daugumos gyvenimą. Ar turime Lietuvoje krikščioniškąją demokratiją? Ne. Ji ištirpo suvargusios Tėvynės glėbyje. O gal Tėvynės glėbys turi krikščionišką tikėjimą ir meilę? Gal Tėvynėje klesti esminis krikščioniškajai demokratijai subsidiarumo principas - kai stipresnis padeda augti silpnesniam, kad abu kartu augtų vienybėje ir nuaustų piliečių solidaraus bendrabūvio kūną? Dabar akivaizdu, kad ne. Kol kas Tėvynės daugumos atstovai remiasi subalansuoto įsigalinimo principu, pigiu alumi ir nelabai raštingomis tautos perspektyvomis. Duok Dieve, kad šeimos politika būtų gerose krikščioniškose rankose. Juk priimta nacionalinė Šeimos koncepcija yra puiki priemonė kurti Tėvynėje sveikų sielų gausą! Dieve mums padėk.

Ir dar. Negalime nepastebėti, kad dabartinės daugumos terpėje jau ir klounas savinasi Dievo vardą, Jo įstatymų galią ir net Viešpaties prisikėlimo viltį. Ir nesistebiu, nes tikėdami žinome: puolęs angelas Šviesanešys–Liuciferis vardan galios turėjimo gviešiasi iš Dievo šiojo tapatybę.

Šėtonas yra Dievo pamėgdžiotojas, klounas. Jis siaučia visada ir visur ten, kur nelieka Dievo vaikų išpažinimo drąsos.

O iš kur ji bus, jeigu patys vaikai suvaikėjo tikrai ne teologine prasme. Kai vietoj tvirto tikėjimo maisto ir Meilės aukos dabarties, šv.Mišių metu jiems siūlomi „malonaus jums sekmadienio!“ ir panašūs malonaus bendrabūvio žaisliukai. O kas gali galią ir malonumus siūlančiai šių dienų Dykumos dvasiai prieštarauti, jei ne drąsūs tikėjimo galia išugdyti, proto bei valios dieviškąja galia susijuosę krikščionys ...

Šiuo laišku norėjau išsakyti tiesą, kuri darosi akivaizdi: Lietuvai reikia moralinės jėgos. Tik su ja susikurs nenušnekėtas iliuzinis, bet tikroviškas piliečių solidarumas; ir visų, o ne tik išrinktųjų gerovė.

Vienintelis šios jėgos šaltinis Lietuvoje yra šiame krašte įaugusi ir vyraujanti Romos Katalikų Bažnyčia. Akivaizdu, kad Bažnyčia Lietuvoje dabar nespinduliuoja ta tikėjimo jėga, kuri anuomet atlaikė blogio imperijos puolimą.

Tai ką daryti? Bažnyčiai privalu grįžti prie savo tikėjimo šaltinių, t.y. visuotinai mokytis tikėjimo doktrinos ir liturgijoje melstis veidu „į Dievą“ – tik tai ugdys Dievo slėpinius ir Jo Tiesą skverbiantį protą bei Aukos jėga nepalaužiamą valią.

Mačiau „Neregėtą Lietuvą“. Ji graži ir populiari. Mačiau ir lūkuriuojančią Lietuvą. Ji dar gražesnė ir kol kas tokia pati neregėta. Bet ši Lietuva yra ir Ji ateina. Nes Viešpats yra ištikimas, ir Jo Meilė įsiveržia į daugelio lietuvių širdis net jų pačių neatsiklaususi. Širdingų ir drąsių jums metų! Būsiu ištikimai kartu.