Nuo plėšrūnų kenčiantiems ūkininkams Kupiškio medžiotojai įteikė kalėdinę dovaną

Kuris medžiotojas nesvajoja nušauti vilką, deja, daugeliui tai ir lieka svajone. Kupiškėnai jauni medžiotojai Gediminas Aleksandravičius ir Vygantas Giedrys savo svajonių išsipildymo sulaukė prieš kelias savaites, kai per vieną medžioklę ir tą patį varymą nuo medžiotojų kulkų krito net trys vilkai.

G. Aleksandravičius, vienas geriausių rajono ir šalies jaunųjų ūkininkų, prie savo ankstesniųjų trofėjų – šernų, stirnų, kiškių, dabar jau turi įsirašęs ir du vilkus. Abu plėšūnai krito, gavę po taiklų medžiotojo šūvį, bėgdami greta. Gyvastis padėjo patinas ir jauniklis. Būriu prieš linijoje išsirikiavusius medžiotojus buvo išbėgę net penki vilkai, trims pavyko išnešti sveiką kailį.

Šeštas, matyt, to paties būrio vilkas, pataikė išbėgti priešais G.Aleksandravičiaus bičiulį Vygantą Giedrį ir tas neprašovė, plėšrūną paklojo dviem šūviais. Šįkart krito vilkė. Ši medžioklė vyko gruodžio 20 d., jau taikantis lauktuvių parnešti kalėdinių kiškių namiškiams. Anot laimingųjų medžiotojų, džiaugsmas buvo neįtikėtinas, neplanuotas ir net nesvajotas.

Dar vieną medžiotoją netikėta sėkmė lydėjo gruodžio 27-ąją, antrąją Kalėdų dieną. „Vidugirių“ būrelio medžiotojas Rimgaudas Bajoriūnas, gyvenantis Paliūniškyje, Panevėžio r., bet nuo seno medžiojantis su kupiškėnais, Paberžių miške nušovė seną vilką. Pakloti gudruoliui reikėjo net trijų šūvių. Po pirmojo, anot liudininkų, pilkis dar buvo pakilęs bėgti.

Apie šiuos kolegų laimikius išgirdęs Medžiotojų ir žvejų draugijos Kupiškio skyriaus pirmininkas Bronislovas Domža prisipažino pajutęs palengvėjimą.

„Pagaliau pavyko įvykdyti seną pažadą Kupiškio ūkininkams, kurie per ganiavą netekdavo kelių dešimčių avių, veršelių. Kasmet rugpjūtį, rugsėjį neatsigindavom prašymų, ką nors daryti su vilkais – pagąsdinti, nuvyti nuo ganyklų. Dabar bent kiek vilkų šeimos sumažės, gal ir nuostolių ūkininkai mažiau patirs”, - vylėsi medžiotojų draugijos vadovas.

G.Aleksandravičiaus tėtis, šalyje žinomas grūdų ir rapsų augintojas Zigmas Aleksandravičius prisipažino, kad netikėta sūnaus sėkmė medžioklėje jam priminė lemtingą sutapimą.

Prieš penkerius metus tame pačiame Vaduvų miške, kur dabar krito trys vilkai, taip pat vyko medžioklė ir joje linijoje šalia vienas kito stovėjo pats Z.Aleksandravičius su to paties Vyganto tėvu.

„Pamačiau per mišką bėgant lyg kokį medžioklinį šunį. Mano draugas man šaukia: čia gi vilkas, šauk. Kol susigraibiau, tas vilkas ir numaknojo tolyn. Taip pražiopsojau, niekada iki tol nebuvau gyvo vilko matęs. O štai mūsų sūnūs pasirodė esą taiklesni ir gudresni“, - pasidžiaugė Zigmas.

G.Aleksandravičiaus medžioklių stažas – nedidelis, gal kokie šešeri metai, tad apie tokią sėkmę sako pats nė nesvajojęs.

„Dar neatsipeikėjau nuo patirto džiaugsmingo šoko. Iki tol tik pėdas man kiti medžiotojai parodydavo. Paleidau du šūvius ir abu pasiekė tikslą“,- retas akimirkas prisiminė 27 metų jaunasis ūkininkas.

Anot medžioklio draugų, „Vanagynės“ klubo medžiotojų, plėšrūnai, matyt, atbėgo iš Kepurinės pelkių, ten jie turi irštvas. O galbūt ir nuo Šimonių girios pusės.

Tenykščiai žmonės kas vasarą kenčia nuo plėšrūnų antpuolių, kai vilkai moko medžioti jauniklius. Kaimiečiai netenka veršelių, tada savo ganyklose nuostolius skaičiuoja ir garsus avių augintojas šimonietis Alvydas Kavoliūnas.

Jis šią vasarą ir rudenį neteko 46 avių jauniklių ir vieno geriausio savo bandos veislinio vokiečių sufolkų avino, svėrusio net 105 kg.

Atidavęs specialistams paruošti trofėjus, G.Aleksandravičius pripažino, kad jau pirmąjį naujųjų metų šeštadienį vėl trauks į medžioklę.

Tik šįkart kiškių eis medžioti, draugai pakvietė, galbūt tikėdamiesi, kad Gediminas ir jiems atneš gerą sėkmę.

Paliūniškietis R. Bajoriūnas jau žino, kaip atrodo jo trofėjus, pats paruošė vilko kaukolę. Tik kailį patikėjo kitiems apdoroti, nes neturi tam nei galimybių, nei įgūdžių.

Tik aštuonerius metus medžiojantis vyras sako nė minties neturėjęs, kad per Kalėdas jam nusišypsos tokia laimė.

„Sušalę lapai pradėjo šiugždėti, pasižiūrėjau, lyg vilko šešėlis už krūmų matyti. Pats nelabai tikėdamas paleidau pirmą šūvį. Vilkas parkrito. Pagulėjo kokias 3-4 minutes. Jau ėjau artyn, kai jis pašoko vėl bėgti. Dar kartą šoviau. Trečią šūvį paleidau būdamas už kokių 3 metrų nuo žvėries. Tada jau krito“, - lemtingas akimirkas prisiminė medžiotojas. Iki šiol medžiotojui tokio laimikio nėra tekę namo parnešti, vilką nušauti svajoja ir jo žmona, taip pat medžiotoja.

R.Bajoriūnas pats namuose paruošė vilko kaukolę trofėjų apžiūrai. „Įspūdingas, vertas pagarbos ir pasigėrėjimo toks žvėris. Iki šiol tik jo pėdas miške matydavau. Turbūt į Paberžių mišką, būrelio plotus, jis atklydo nuo Šepetos pelkės. Ten senose durpynų vietose žmonės dažnai mato vilkų, ten jie turi guolius, veda vaikus“, - mano medžiotojas.

Pasak R.Bajoriūno, jo nušauto vilko kaukolė gali pretenduoti į sidabro ar bronzos medalį. Koks bus kailis, dar nežinia. Tik akivaizdu, kad dėl tokių akimirkų, tokių gamtos ir miško dovanų, anot R.Bajoriūno, verta atsiduoti senam lietuviškų medžioklių pomėgiui.