Tokius patarimus perskaičiau vienoje knygelėje, kuri mokė efektyviau gyventi. Susirangiau ant ryškiai raudonos sofos. Užsimerkiau. Net lempą išjungiau, kad niekas niekas manęs neblaškytų. Stengiausi įsivaizduoti jūrą ir girdėti jos ošimą – taip rekomendavo knygos ekspertai. Viduje manęs tiksėjo nematomas laikrodis – dar neaišku, per greitas ar per lėtas.
Kai penkios „vidinės“ minutės praėjo, atvėriau akis. Ir tik tada prisiminiau, kad pradžioje aš nepasižiūrėjau į laikrodį. Įdomu, ką reiškia toks laiko testo rezultatas?
***
Kai einu pasivaikščiodama, galiu nueiti labai daug. Lėtai lėtai nardo žvilgsnis per vakarėjančią gatvę, nusagstytą automobilių žibintų. Ryškiai mėlynas dangus kabo virš nurimusios statybvietės. Moters už kirpyklos langų galva tirštai ištepta dažais. Įdomu, kokia bus spalva. Močiutė alyviniu paltuku praklibinkščiuoja – madinga šį sezoną tokia spalva, tik būti močiute visai nemadinga. Žurnalai sudėlioti už kioskelio stiklo – tuoj užges ten šviesa ir kioskininkė skubės namo. Lėtai lėtai kaukšiu aš. Išėjau per anksti ir turiu per daug laiko.
Galėčiau dar eiti ir eiti. Net gaila, kad jau atėjau. Žvilgt į laikrodį – dar per anksti. Kiek minučių būčiau sutaupiusi lėkdama strimgalviais?
Nedaug.
Ryte visas tas minutes prasėdėjau prie „kompo“. Paskutinės minutės startas – dun dun laiptais, kaukš kaukš kaukš gatve. Įveiki distanciją, drimbi į kėdę giliai alsuodama. Spėjau. Vienas taškas mano naudai.
Kodėl taip įsuka tas ratas, kuriame tai bėgi, tai krenti praradusi jėgas? Stresas – stiprus kvaišalas. Kartais nepatinka, bet be to jau nebegali.
Liūliuojiesi ramiai knygų puslapiuose ir sąžinė sukirba – kodėl gi taip ramu viskas, jei taip ramu, vadinasi, nieko nedarai. Čiūžt karšta banga į smegenis. Lėktuvo bilietą galima nusipirkti keliais klavišų spustelėjimais. Vėl skrisiu, skubėsiu gatvėmis, naršysiu muziejus, malsiuosi minioje. Betgi aš norėjau pailsėti? „Ne, – atsako mano viduje plazdenantis vaiduoklis, – nauji iššūkiai tau kur kas įdomiau“.
Kelionės – tarsi mažas idealaus gyvenimo modelis. Kažkur nueini. Susiduri su problemomis, bet gali ramiai ramiai žiūrėti joms į akis. Nes žinai – visa tai laikina. Teks nakvoti stotyje? Na ir kas, juk atostogos, argi verta dėl to kvaršinti galvą. O štai namie tokios stotys riogsotų lyg kalnai nepajudinami. Akys pritvinktų ašarų – kaipgi man čia taip?
Kai tiki, jog viskas bus gerai, malonus tas nervų virpėjimas. Tarsi laimės uodegą jau tuoj tuoj sučiupsi pirščiukais. Tačiau purpt ir pabėga ta laimė, kai jos vaikaisi.
Girdėjau – kai naktimis negali užmigti, reikia stebėti mintis kaip perone pravažiuojančius traukinius. „Vilnius – Kaunas“, „Vilnius – Sankt Peterburgas“, „Vilnius – Šeštokai“ pradunda pro šalį, o tu nesiropšti į vagoną. Tik stebi. Ir tada viskas aprimsta. Taip ir mintys nustoja lėkti, kai jas imi regėti iš šalies, lyg tai būtų miesto, o ne tavo dalis.
***
„Yra daug ženklų, rodančių, jog kuriame visuomenę, kurioje netrukus vargu ar bus įmanoma sukurpti ilgesnę mintį. Tarpus užpildo nedidelės pavienės informacijos nuotrupos, jos įsiterpia į visumą ir ją suskaido, išstumdamos viską, kas nors kiek pasenę, didesnės apimties ir lėtesnio tempo“.
Taip rašė norvegų antropologas Thomas Hyllandas Eriksenas knygoje „Akimirkos tironija“.
Tačiau neseniai vienas kunigas man sakė, kad gyvenimo tempas sulėtės. Krizė. Krizės visuomet ištinka, kai judi per greitai. O kada pasibaigia? Gal tada, kai atsiranda daugiau ramybės?
Gal tikrai – geriau lėtai lėtai?
Pamėginsiu rytoj anksčiau išeiti iš namų.