Žolininkės stebuklas – atauginta vyro plikė

Regina Stumbrevičienė Panevėžio rajono Trakiškio apylinkėse garsėja kaip gydomųjų žolių žinovė. Pas ją pagalbos skuba visi, kuriems nepadeda tradicinė medicina.

Kad žmonos renkamos žolės ir iš jų gaminami įvairūs mišiniai turi nepaprastų galių, savo kailiu patyrė jos sutuoktinis Vidmantas Stumbrevičius.

Išgėręs R.Stumbrevičienės sutaisytos trauktinės vyriškis tikina pajutęs, kad ant ilgus metus švietusios jo plikės staiga iš naujo pradėjo želti plaukai.

Stumbrevičių sodyba matyti nuo kelio. Tradicinis nedidelis kaimo namas remontuojamas, dalis jo jau apkalta gelsvomis lentelėmis. Lysvėse po langais styro keli rudenį nenuskintų ramunėlių stiebai.

Lauke lijundra, nežmoniškai slidu, tad šeimininkus tikimės rasti namie. Pasak kaimynų, geru oru R.Stumbrevičienė dažnai išeina į miškus ar žvejoti, o jos sutuoktinis iškeliauja į Trakiškio kaimo biblioteką.

Vienkiemyje, esančiame šiek tiek už Trakiškio, Stumbrevičiai apsigyveno prieš 7 metus. Iki tol 4 dešimtmečius jie buvo miestiečiai.

Pasibeldus duris atveria V.Stumbrevičius. Vyriškis neslepia, kad artėjant pusiaudieniui jiedu su žmona dar lepinosi lovoje: išsivirė kavos, geria ją ir kiekvienas skaito savo knygą.

Paaiškinus, kad atvykome pakalbinti jo žmonos, apylinkėse garsėjančios žolininkės, vyriškis svetingai kviečia užeiti.

R.Stumbrevičienės vis dažniau ieško pažįstami ir nepažįstami, panūdę gauti patarimų ar gydomųjų žolių glėbelį. Moteris žolėmis neprekiauja, prašantiesiems surenka reikalingų gyduolių ir atiduoda dykai.

Tarpduryje pasirodo R.Stumbrevičienė, pasilabina ir skuba atgal į miegamąjį.

„Oi, mano dantys ant lentynos, su svečiais kalbant reikia įsidėti“, – humoru ir gera nuotaika trykšta žolių rinkėja.

R.Stumbrevičienė žinias apie gydomąsias augalų savybes ilgus metus po kruopelę rankiojo iš įvairių šaltinių. Vienas iš pagrindinių jos autoritetų buvo habilituota gamtos mokslų daktarė, gydytoja žolininkė Eugenija Šimkūnaitė.

Kol gyveno mieste ir dirbo valdišką darbą, moteris neturėjo laiko žygiams į gamtą, žinias apie pas mus augančius ir žmogaus sveikatai naudingus augalus galėjo kaupti tik teoriškai.

Ką perskaitydavo ar išgirsdavo, rašė į sąsiuvinius, kad nepasimirštų. Ir dabar tuos užrašus pratęsia, papildo juos, vis įrašo naujų receptų.

Situacija pasikeitė, kai R.Stumbrevičienė ėmėsi smulkaus verslo, pradėjo pinti vainikus. Tada ji išsiruošdavo į miškus eglišakių, o kartu pasirankiodavo ir visokių žolių.

Pasak moters, laukuose, miškuose ir net sodybos kieme auga gausybė sveikatą, stiprumą ir atsparumą organizmui teikiančių augalėlių, tik reikia juos pažinti ir tinkamu laiku nuskinti.

Patvoriuose pridygusios dilgynės, suskintos iki žydėjimo, gali būti naudingos kaip įvairių vitaminų šaltinis, kaip kraujavimą stabdanti, hemoglobiną didinanti priemonė. Gyslotis saugo nuo uždegimų, turi bakteriocidinį, kraujavimą stabdantį poveikį, gysločio sėklos laisvina vidurius.

Į sodybą kartais lyg piktžolė šliaužianti takažolė naudinga sergant inkstų ir šlapimo takų akmenlige, bronchitiniam atsikosėjimui gerinti, karščiavimui mažinti.

Aromatingas, pusiau krūminis augalas vingiorykštė valo kraują, mažina reumato skausmus, malšina galvos sopulius, atpalaiduoja kraujagyslių spazmus, lengvina slogą bei gydo bronchitą.

Kiek save atsimena, moteris visada domėjosi augalais, mėgo gamtą ir klajones po miškus.

„Gyvenome Berčiūnuose, miškas buvo visai pašonėje. Kai buvau kokių 8 metų, tėvelis kartą nusivedė į mišką, aprodė vietas ir liepė viską įsidėmėti. Sako, tu esi iš šeimos vaikų vyriausia, privalai išmokti nepasiklysti, turi žinoti, kaip namo pareiti.

Nuo to karto niekad miške pasiklydusi nebuvau. Nežinau, koks kipšas mane vedžioja: bet kokiame miške labai gerai orientuojuosi, visada žinau, kur esu ir į kurią pusę reikia eiti“, – sako R.Stumbrevičienė.

R.Stumbrevičienė turi ir išskirtinį pojūtį grybams. Moteris tvirtina, kad baravykus ir raudonikius ji aptinkanti iš kvapo.

Kiti grybai specifinio kvapo neskleidžia, o šie, vos prisiartinus, vieną kartą dvelkteli tik jiems būdingu aromatu.

„Pajutai tą dvelktelėjimą ir iš vietos nejudėk, dairykis akylai aplinkui ir būtinai rasi rudą ar rausvą kepurę“, – grybavimo ypatumais dalijasi žolininkė.

R.Stumbrevičienė net savo katiną buvo išmokiusi grybauti. Vienu metu kaimynai žolininkę vadino: „Toji, kur su katinu į mišką grybauti eina“.

Keturkojis miauklys nuo pat mažumės buvo labai prisirišęs prie šeimininkų, R.Stumbrevičienei einant į mišką grybauti ar žoliauti, nuolat sekdavo iš paskos. Kai moteris nupjaudavo grybą, katinas, gal iš smalsumo, palaižydavo nupjautą vietą.

O paskui būdavo taip: šmirinėjęs greta katinas dingsta, žolininkė jį pašaukia, tas atsiliepia, bet neatbėga. Moteris eina miaukimo pusėn, katinas tupi ir spokso į grybą tol, kol šeimininkė jį pamato ir nupjauna.

Paprašyta parodyti savo vaistinių augalų sandėlį, R.Stumbrevičienė nustemba. Moteris pakartoja, kad žolelių ji nepardavinėja, todėl jų ir neprikaupia.

Įvairių žolių mišinių ji prisiruošia tik tiek, kiek patiems gali prireikti tą žiemą. Anot R.Stumbrevičienės, vaistingieji augalai savo gerąsias savybes išsaugo tik metus, reti jų veiksmingi būna ir dvejus metus.

Tie, kas iš jos nori gauti kokį nors konkretų negalavimą gydančių vaistažolių, turi paprašyti iš anksto. Žolininkė pavasarį ir vasarą žoles surenka, išdžiovina, atitinkamomis proporcijomis susveria ir įduoda prašytojui.

„Ateina ir dabar žmonės žolių prašyti, o aš klausiu: kur buvot anksčiau? Iš kur aš jums žiemą augalų paimsiu?“ – juokiasi moteris.

Dėl savo šeimos R.Stumbrevičienė žiemai priruošia vaistažolių nuo peršalimo ligų, pridžiovina virškinimą gerinančių vaistinių ramunėlių, iš rudens pagamina keletą tepalų ir trauktinių.

Mieste gyvenanti sūnaus šeima R.Stumbrevičienės ruoštų žolių mišinių nepripažįsta.

„Aš juos suprantu, jauni žmonės, jei suserga, neturi laiko ilgai gydytis, tad griebiasi piliulių ir tablečių, nes jos gydo greičiau. Žolelės veikia ne taip greitai, užtat tausoja organizmą. Kai atsikėlėme gyventi į kaimą, mes su vyru jokių vaistų nevartojame, gydomės tik gamtos dovanomis“, – pasakoja pašnekovė.

Prieš kurį laiką kosėti pradėjusį V.Stumbrevičių žmona išgydė žolių mišiniu, kurio pagrindinė sudedamoji dalis buvo iš gretimais esančio miško parsinešta islandinė kerpė.

Kiekvienais metais R.Stumbrevičienė pasigamina nedidelį kiekį jonažolių tepalo, kuris labai tinka nuo skausmo, nuo raumenų patempimo.

Šį žydintį augalą ji skina birželio mėnesį, iki Joninių. Iš karto nešasi buteliuką aliejaus: ten meta žiedus. Taip išsaugomos vertingiausios jonažolės gydomosios savybės.

Aliejuje jonažolės palaikomos 10-15 dienų, tada ištrauka nukošiama, supilama į tamsų indą ir laikoma tamsioje vėsioje vietoje.

R.Stumbrevičienė įspėja, kad gydantis jonažolių tepalu jokiu būdu negalima išteptos vietos laikyti atviroje saulėje.

Panašiai žolininkė pasiruošia ir kaulažolės šaknies aliejaus. Iškasta šaknis švariai nuplaunama, susmulkinama ir užpilama aliejumi. Palaikius parą, mišinys dedamas ant silpnos ugnies ir porą valandų pakaitinamas. Dar po paros šaknies liekanos išspaudžiamos kaip sūris.

Šis aliejus gali būti puiki kosmetinė priemonė, gražinanti ir jauninanti veidą, balinanti odą ir lyginanti raukšles.

Žolininkė pataria kaulažolių tepalą naudoti ypač atsargiai. Jokiu būdu nesusigundyti paragauti šaknies, atsikandus jos mažytėlaitį kąsnelį ir nurijus, gumuliukas skrandyje gali išsipūsti iki didžiulio gabalo ir žmogus gali mirti.

V.Stumbrevičius be ginčų vartoja žmonos pagamintus mišinius ir užpilus.

Vieno jų efektyvumas vyriškį ypač pradžiugino. Iš namie gausiai auginamų kalizijų, kitaip dar vadinamų auksiniu ūsu, R.Stumbrevičienė sutaisė organizmą valančią užpiltinę.

Suvartojęs nustatytą kiekį V.Stumbrevičius ir pats negalėjo patikėti stulbinančiais pokyčiais: ilgus metus buvęs jo plikutėlis pakaušis pamažu ėmė dengtis atželiančiais plaukais.

„Niekas netiki, ir sesuo nepatikėjo, kai jai pasigyriau, kad atauga plaukai. Bet jie iš tiesų atauga“, – dėl gražėjančios šukuosenos džiū-gavo žolininkės sutuoktinis.

Iš Pietų Amerikos į Europą atkeliavęs, pas mus kaip kambarinė gėlė auginamas auksinis ūsas yra apipintas legendomis apie gydomąsias savybes ir liaudies medicinos žinovų laikomas panacėja nuo visų ligų.

Alternatyvios medicinos šalininkai tvirtina, jog auksinio ūso sultys ir užpilai gydo virškinimo trakto ligas, bronchinę astmą, padeda užsitraukti žaizdoms ir įveikia net vėžį.

Mokslininkai šį augalą tirti pradėjo neseniai, tad dar neturi sukaupę pakankamai žinių, kad galėtų jį drąsiai rekomenduoti kaip žmogaus sveikatai saugų vaistinį augalą.

Laboratoriniai tyrimai patvirtino, kad auksinio ūso sultyse yra biologiškai aktyvių medžiagų, kurios stabdo vėžinių ląstelių augimą ir plitimą. Tačiau perspėjama, kad šis augalas gali sukelti stiprų šalutinį poveikį, sunkias alergines reakcijas, ypač jei yra nusilpusi žmogaus imuninė sistema.