Taigi įprastu būdu gimęs žmogus buvo pavadintas žemiškuoju vardu. Neįprastas buvo tik angelo paliepimas gimusį Dievo Sūnų pavadinti Jėzaus vardu.
Kodėl šis vardas yra toks svarbus? Atrodytų, kad žemiškasis vardas yra susitarimo arba pasirinkimo reikalas. Vardais vadiname tam tikrus asmenis arba daiktus, kuriems suteikiame ypatingą prasmę. Mums vardus suteikė mūsų tėvai.
Iš daugelio galimų vardų jie rinko mums patį gražiausią. Nes tėvai, šaukdami savąją atžalą jiems gražiu vardu, gėrisi ne tik sava atžala, bet ir pačiu iš jų meilės kildintu gražiu vardu, kuris įvardija jiems savastingą ir itin branginamą tapatybę. Tėvai lyg įdeda į vardą savo mylinčią tėvystę.
Ilgainiui, tėvų duotasis vardas mums patiems tampa branginamu asmens šaukiniu. Taigi mūsų vardai mums patiems tampa brangūs kaip ir mes patys. Vardu yra įvardijamas brangiausias mūsų turtas – mūsų pačių tapatybė. Taip pat šaukiamu mūsų vardu mes priimame ir vertingiausią kitų dovaną – dėmesį mūsų tapatybei, arba asmeniui.
Panašiai ir su Jėzaus vardu. Angelas pranešė Mergelei Marijai Dievo Sūnaus tapatybę išreiškiantį vardą. Analogiškai žemiškajam atvejui, į Jėzaus vardą dangiškasis Tėvas sudėjo savąją meilę mylimajam Sūnui. Tuo pačiu, šiuo vardu šaukiamas Sūnus patiria dangiškojo Tėvo bei jį supusių žmonių dėmesį ir meilę.
O dabar išsiverskime Jėzaus vardą. Jėzus reiškia „Dievas išgano“. Vadinasi, Tėvas myli Sūnų, nes Jis išgano. Ir žmonės taip pat myli Dievo Sūnų, nes Jis išgano. Ir Jėzus reiškia visą Dievo Sūnaus asmens esmę – Dievas išgano.
Iš tiesų, Jėzaus vardas suriša dangų su žeme; ir atvirkščiai - žemę su dangumi.
Mat Dievo Sūnus yra Tėvo meilė atspindys (Žyd 1,3); o tuo pačiu ir Tėvo meilės žmonijai laidas. Nes, žinome, kas mato Sūnų, tas mato ir Tėvą. Nes Tėvas yra Sūnuje, ir Sūnus – Tėve (plg. Jn 14,11), o mes – Sūnuje (plg. Jn 14,20). Taigi Jėzaus vardu įvardijama išganančioji Tėvo meilė žmonijai.
O tai reiškia, kad, kai Jėzaus vardą žmonės ištaria tikėdami, jog Jėzus yra Dievo Sūnus, žmonės išpažįsta Tėvo išganančiają galią, kuri tikroviškai veikia mūsų gyvenimuose. Taip, Jėzaus vardas yra galingas!
Petras, Šventosios Dvasios įkvėptas, jiems atsakė: „Tautos vadovai ir seniūnai! Jeigu dėl gero darbo ligoniui šiandien mus klausinėjate, kaip jis buvo išgydytas, tai tebūnie jums visiems ir visai Izraelio tautai žinoma: vardu Jėzaus Kristaus Nazariečio, kurį jūs nukryžiavote ir kurį Dievas prikėlė iš numirusių! Tik jo vardu šis vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas. (Apd 4,8-10, Epistolė)
Tikėdami ir pagarbiai šaukdamiesi Jėzaus vardo, mes Jam sakome: mes trokštame Tėvo išganymo! Savo ruožtu Tėvas mūsų nenuvilia ir dovanoja mums išganančiąją bei išgydančiąją galią. Juk tarp mūsų atsirastų ne vienas pagydytas šio vardu galia.
Jėzaus vardo galia į Tėvą kyla ir galinga Jėzaus malda, kurią it išganymo orą įkvėpdama ir iškvėpdama kartoja gailestingumo trokštanti siela: „Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailės manęs, nusidėjelio!“
Pabandykite atlikti šiuos kvėpavimo pratimus ir pajusite, kaip jūsų pačių brangiausioji tapatybė prisipildo jūsų naujos dangiškosios tapatybės smilkalais: „Kd tavąją per Jėzaus Kristaus vardą įlietą malonę džiaugtumės tuo, kad mūsų vardai yra įrašyti amžinojo paskyrimo šlovei danguje“ (Postkomunijos malda).
Iš tiesų, Jėzaus vardu Tėvas ištaria nuo amžių išrinktųjų (plg. Ef 1,4) naujuosius vardus danguje.
Jėzau, maldauju, pasigailėk ir manęs, nusidėjėlio …
***
Šiame straipsnyje komentuojami skaitiniai ir maldos yra paiimti iš šventojo Pijaus V 1570m. paskelbto ir palaimintojo Jono XXIII 1962m. atnaujinto Mišiolo.
Vilniuje Šv. Mišios pagal Romos ritualo ypatingąją (tradicinę) formą yra aukojamos sekmadieniais 10 valandą šv.Kryžiaus bažnyčioje (prie Prezidentūros).