— Kokių padarinių gali sukelti niūrios šalies žmonių nuotaikos?
— Gal mes galime sakyti, kad dauguma gyventojų nusiteikę ne pesimistiškai, bet realistiškai? Daug geriau būti realistu nei pesimistu. Realios situacijos suvokimas padeda išlikti. Pesimizmas, nuvertinimas, dramatizavimas apsunkina gyvenimą.
Kita vertus, daug kas priklauso nuo to, kokiomis sąlygomis formavosi žmogus kaip asmenybė. Jei jis augo šeimoje, kurioje vyravo pesimistinės nuotaikos, gerai jaučiasi būdamas pesimistiškai nusiteikusioje aplinkoje. Jam tai taip įprasta, kad būtent tokios nuotaikos padeda išlikti. Nes jis tuo metu labiausiai jaučiasi esąs pats savimi.
— Ar jau pajutote visuotinio nusivylimo padarinius — ar padaugėjo žmonių, kurie į jus kreipiasi psichologinės pagalbos?
— Mes, psichoterapeutai, psichologai, tik vėliau pajusime nusivylusių žmonių srautą. Kai situacija pradės taisytis ir pradėsime kilti iš ekonominės duobės. Neurozėms būdinga simptomatika labiau išryškėja tuomet, kai žmonės atsipalaiduoja.
Dabar daugiau darbo turi tie specialistai, kurie dirba su sunkesniais, lengviau pažeidžiamais ligoniais, turinčiais sunkesnių psichikos sutrikimų. Kad juos jau paveikė dabartinė situacija, matyti iš padidėjusio psichikos ligonių skaičiaus ligoninėse.
Tie, kurie sugeba susidariusią situaciją valdyti, susitelkia į pagrindinius poreikius, nebeturi laiko egzistenciniams apmąstymams, kurie gali sukelti melancholiją, įtampą, nerimą. Šiais metais žmonės bus susitelkę į kasdienius rūpesčius, galvos apie duoną ir neturės kada galvoti apie gyvenimo prasmes.
Tiesą sakant, manau, kad žmonių nuotaikos bus net geresnės nei praėjusių metų pabaigoje. Bus daugiau optimizmo, pasiryžimo nuveikti nemažus darbus, nes žmonės jau bus susitaikę su sunkumais.
— Dar iki krizės pasaulį stebinome savo niūriais veidais, vienais didžiausių Europoje savižudybių ir skyrybų skaičiais. Nemanote, kad dėl slogios nuotaikos žmonių nuotaika taip subjurs, kad tie skaičiai dar labiau išaugs?
— Remiantis kitų šalių, susidūrusių su ekonominėmis krizėmis, atvejais, pastebėta, kad savižudybių skaičius padidėja tada, kai ekonomika auga. Kai atsiranda poreikis įkūnyti aukštesnius poreikius, apie kuriuos sunkiausiu metu niekas negalvoja. Pavyzdžiui, Suomijoje savižudžių pikas užfiksuotas tuo metu, kai šalyje prasidėjo ekonominis kilimas.
— Kai realiai pajusime naujųjų mokesčių naštą, kaip pasikeis mūsų nusiteikimas politikų atžvilgiu? Ar gali nutikti taip, kad šalyje prasidės neramumai?
— Tai priklauso nuo to, ar žmonės pajėgūs spręsti kilusias problemas ir ką dėl jų kaltina. Valdžia — ne visuomet ekonominio smukimo kaltininkė. Yra ir pačių žmonių kaltės. Matyt, kažko nepaskaičiavome, kažko neįvertinome. Bėda ta, kad neturėjome saiko pojūčio. Tapome švaistūnais. Orientacija į išorę, vartojimą ir atvedė į situaciją, kurioje esame. Dar 2008-ųjų pradžioje žiniasklaidoje pasirodė ekspertų rekomendacijos tiek daug nesiskolinti. Buvo stengiamasi perspėti žmones, kad jie nepakliūtų į žabangus. Tačiau nemaža dalis nekreipė dėmesio į tą informaciją.
Galima daryti prielaidą, kad tie žmonės nenori priimti realybės. Nenori pripažinti to, kad jie patys nemažai atsakingi už savo gyvenimą, jo kokybę. Dėl visų bėdų jie linkę kaltinti kitus. Neramu, kad tokių žmonių mūsų šalyje nemažai.
Vis dėlto tikiuosi, kad ta visuomenės dalis, kuri mąsto racionaliai, pragmatiškai, yra didesnė. Ši gyventojų grupė niekada daug nesitiki iš valdžios, daugiau tikisi iš savęs, turi tvirtą savo nuomonę. O kai žmogus turi savo nuomonę, jis nėra toks impulsyvus, kad kažkieno paskatintas skubėtų griauti valdžios.Todėl nemanau, kad pasipiktinę gyventojai išeis į gatves. Nebent valdžia pradės daryti visiškas nesąmones ir pragmatiškasis lietuvis sakys: „Na, jau ne. Nebegaliu. Tai jau peržengia visas ribas“.
— Bet ar mes, lietuviai, nesame iš tų, ant kurių gali krauti kiek tik nori naštos, o mes ją nuolankiai tempsime?
— Manau, kad lietuvis labai retai sako, kad peržengtos visos ribos. Kiek pamenu, mūsų istorijoje nedažnas reiškinys, kad pasipiktinę žmonės išeitų į gatves. Jei ir išeidavo, tai gana negausus būrys. Aišku, išskyrus Sąjūdžio laikotarpį. Pavyzdžiui, Rusijos krizės laikotarpiu, nors ir buvo labai sudėtinga, lietuviai provokacijoms nepasidavė.
— Ką lietuviai paprastai kaltina dėl nesėkmių — save, valdžią, blogus orus?
— Tie, kurie kaltina kitus, giliai širdyje nuvertina save ir taip siekia kompensuoti savo nevisavertiškumą. Lietuviai nelinkę nuvertinti savęs. Kalbėdami apie lietuvių pagrindinius bruožus dažnai pabrėžiame, kad esame darbšti, sportiška, drąsi tauta. Tuo esame įtikinę ne tik kitus, bet ir patys save.
Galiu prognozuoti, kad jei padidės nusivylimas dabartine valdžia, gali sustiprėti emigracijos banga. Manantys, kad Lietuvoje visų bėdų kaltininkė yra valdžia, geresnės valdžios ir geresnio gyvenimo ieškos kitur. Vis dėlto reikėtų suvokti, kad ekonominė krizė paveikė visą pasaulį ir išprovokavo tokius dalykus, kurių nebegali suvaldyti net ir pačios geriausios valdžios.
Mūsų tikslas dabar turėtų būti ne surasti atpirkimo ožį, bet gyventi. Ir dar pakankamai komfortabiliai. Tai įmanoma tik prisiėmus bendrą atsakomybę, bendromis pastangomis ieškant, kaip išspręsti problemas. Turime būti solidarūs. Suradę atpirkimo ožį ir jį nubaudę, liktume tokioje pat situacijoje, kurioje ir esame. Tokiu laiku peštis tikrai ne pati geriausia išeitis. Demokratinė visuomenė turi būti orientuota į tuos procesus, kai kuriama, statoma. Duok Dieve, kad suvoktume, jog pagrindiniai dalykai, kuriuos privalome dabar daryti, — investuoti į žmones žinių, sveikatos prasme.
— Kai žmonės nusivylę, liūdni, nieko nenori, labai sunku juos patraukti kurti, statyti ką nors gražaus.
— Kūrybai reikia kančios. Geriausi dalykai atsiranda iš skausmo. Esame užgrūdinti krizių ir turime pakankamai savybių, padedančių tokiais momentais išlikti ir kurti. Juk, pavyzdžiui, nemaža dalis į Sibirą ištremtų lietuvių ne tik liko gyvi, bet ir sugebėjo įgyti pakankamą išsilavinimą, susikurti geresnę buitį, nei kitų tautų atstovai.
Šiais metais švęsime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Per tą tūkstantį metų buvo išgyventa daug sunkesnių krizių nei ši. Aišku, kai kuriems žmonėms ateinantys keleri metai bus sudėtingi.
Bet valstybės istorijos mastu galime suvokti, kad tai — tik smulkmena. Jeigu nebus karų, epidemijų, išliksime. Finansinės ekonominės krizės yra menkos, palyginti su tuo, kas dabar vyksta, pavyzdžiui, Gazos ruože, Irake, Afganistane.
Kai namie yra nepagydoma liga sergantis ligonis, netenkama artimojo, žmogus kitaip vertina finansines krizes. Pinigus praradai — nieko nepraradai. Jų uždirbsi. Jau ne kartą esame praradę savo indėlius.
O jei prarandi tai, ką įsigijai už paskolas, prarandi tai, ko net neturėjai. Tas pirkinys — ne tavo, o to, kuris paskolino pinigus. Graužtis dėl to, ko neturi, kvaila.
Dabar laikas, kai reikia gilintis į mokslus, žinias, kurias bus galima panaudoti siekiant išvengti tokių problemų ateityje. Kai turėsime mažiau pinigų, turėsime daugiau laiko pasėdėti prie knygų.
— Bet kažin ar turėsime už ką nusipirkti dar labiau pabrangusių ir taip nepigių knygų.
— Į biblioteką nueisime. Internete skaitysime. Negalime visur matyti vien juoda. Aš manau, kad krizė mus sutelks ir visai šaliai ji bus į naudą.
— Kaip ši ekonominė krizė pakeis lietuvių mąstymą?
— Jei krizė bus rimta ir sunki, ji bent artimiausiems dešimčiai metų pridės lietuviams daugiau savarankiškumo. Padės žmonėms gyventi realybėje, o ne iliuzijų pasaulyje. Krizė ir yra apibūdinama kaip iliuzijos apie gražų, sotų, ramų rytojų praradimas. Turime realiai įvertinti esamą situaciją, drąsiai, atvirai kalbėti apie susidariusią padėtį. Nesame maži vaikai, kurie nepajėgūs susitaikyti su realybe.
Kodėl praėjusius metus žmonės apibūdina kaip liūdnus? Juk iš esmės niekas kol kas nepasikeitė. Esmė ta, jog žmonės prarado iliuziją, kad jų laukia geresnė ateitis. Štai todėl tam tikra prasme gyvename tarsi gedėdami. Šis procesas turi kelias stadijas.
Pirma, kai negalime patikėti, kad taip gali būti. Antra, kai pykstame, ieškome kaltų. Trečia, kai apninka depresinės nuotaikos, liūdesys. Ketvirta, kai pradedama svarstyti, ką daryti, kaip gyventi toliau. Ir galiausiai būna susitaikoma su esama situacija. Tada išnyksta gedėjimo nuotaikos, žmogus pradeda racionaliai mąstyti, priima realybę, kokia ji yra, ir elgiasi adekvačiai esamai situacijai.
— Kurioje gedėjimo stadijoje esame dabar?
— Tam tikra visuomenės dalis jau yra susitaikymo stadijoje, jiems blogiausia — jau praeitis. Pastebiu, kad kai kurie vis dar gyvena neigimo nuotaikomis. Jie dar negali patikėti, kad atėjo sunkūs laikai. Kai kam dabar pykčio, kaltų ieškojimo stadija.
— Ar tiesa, kad krizės laikotarpiu žmonės tampa nuoširdesni, labiau padeda vieni kitiems?
— Vargai žmones suartina. Kai piniginė išsipūtusi nuo pinigų, žmonės juos skuba išleisti — eina į parduotuves, barus. O kai pinigų mažiau, dažniau lieka namie su artimaisiais. Tada supranta, kad šeima, artimieji, namai yra tikrosios vertybės, tikrasis džiaugsmas. Tad linkiu skirti daugiau laiko fiziniam aktyvumui, išeiti pasivaikščioti po parkus, pabėgioti. Tai brangiai nekainuoja, bet kur kas labiau pakelia nuotaiką nei besaikis vartojimas.