Tiesa, pats A.Kubilius vis dar teigia, kad jis už pagirias neva neatsakingas. O Vyriausybės pasirinktas nuo vartojimo apsvaigusios valstybės išblaivinimo būdas, nors ir skausmingas, yra vienintelis įmanomas.
Tik žmonėms kažkodėl atrodo priešingai.
„Nėra kada galvoti, reikia diržus paprastiems žmonėms ant kaklo veržti. Kitaip gyvus valdininkus atleidinėti gali tekti. Arba, neduok Dieve, gerokai pasididintos algos pačiai valdžiai gali vėluoti“, – tokį šūkį, regis, viešai kartoti galėjo tik visiškai apsvaigusi valdžia.
Bet Permainų koalicija būtent tai mums nuolat kartojo. Galbūt ne visą šūkį iš karto – veikiau dalimis. Galbūt kartais bandydama kitais žodžiais prisidengti. O esmė – ta pati.
Metų žmogumi Lietuvoje išrinktas prezidentas V.Adamkus net nepabandė nutraukti šiurpaus realybės šou, kurio metu Seimas visos šalies likimą lėmė naktimis priimtais ir pačių Seimo narių net neskaitytais įstatymais.
„Gal gana abstrakčios kritikos? Gal galėtumėte konkrečiai? Ką siūlote?“ – jau girdžiu valdžios šalininkų balsus.
Konkrečių pasiūlymų, kaip įveikti iš tiesų realią Lietuvą užgriuvusią krizę, galėjo būti daugybė. Jei tik naujoji valdžia būtų norėjusi tų pasiūlymų klausytis. Ir jei valdžia Lietuvoje apskritai (ne vien tik A.Kubiliaus) dažniau būtų linkusi kovoti ne su vėjo malūnais, o su konkrečiomis problemomis.
Šį kartą pateiksiu tik vieną pavyzdį. Mat prisimenu, ką rašiau lygiai prieš metus, pirmosiomis 2008-ųjų dienomis.
„Už ką kovoja kovotojai prieš alų“, – klausiau tuomet, kai virė aršios diskusijos dėl įsigaliojusio alaus reklamos draudimo per televiziją. Tas draudimas, kaip vėliau paaiškėjo, kelis mėnesius kėlė sumaištį dėl krepšinio rungtynių transliacijų.
Ir dabar manau, kad tie reklamos draudimai ne tik nepadėjo kovoti su alkoholizmu Lietuvoje, bet ir buvo sugalvoti konkurentų – stipriojo alkoholio gamintojų.
Tačiau tuomečio mano komentaro ašis buvo ta, kad tokiais įstatymais tik imituojama kova su alkoholizmu.
Pačios problemos iš esmės spręsti net nebandoma, o konkretūs Seimo nariai iš to dar ir politinį kapitalą kraunasi.
Praėjo metai. Ar Lietuva pradėjo mažiau gerti? O gal girdėjote, kokių dar rimtų priemonių kovai su alkoholizmu Lietuvoje imtasi?
Aš negirdėjau. Nors net specialiai ieškoti bandžiau. Nes nuo sausio įsigaliojusio draudimo prekiauti alkoholiu naktį ir vežtis automobiliuose atidarytus alkoholio butelius veiksmingomis priemonėmis nepavadinsi.
O gal į jas panašus A.Kubiliaus Vyriausybės sprendimas krizės sąlygomis akcizą benzinui padidinti net 35 procentais, o tą patį akcizą degtinei – vos 15 procentų. Alui ir vynui akcizas padidintas vos 10 proc.
Kaip galima garsiai skelbti kovą su alkoholizmu, prisigalvoti daugiau sumaišties nei naudos duodančių draudimų, bet net krizės sąlygomis bijoti rinkti lengviausiai administruojamą mokestį už svaigalų vartojimą.
Juk iš šio mokesčio surinktais pinigais būtų galima galų gale pradėti įgyvendinti švietimo, prevencijos ir kitas realias kovos su alkoholizmu programas.
Jei, žinoma, tų pinigų tikrai nereikia kiauram biudžetui užlopyti.
Ir nereikia mūsų gąsdinti kontrabandininkais bei šešėline svaigalų prekyba (ypač juokingai tokie gąsdinimai atrodo alaus ir vyno atveju).
Nes jei valdžia negali įveikti kontrabandininkų, kyla klausimas, ar ji pati su tais kontrabandininkais nesusijusi.
Be to, bent jau aš esu girdėjęs, kad buvo laikas (o gal ir dabar tebesitęsia), kai kontrabanda į Lietuvą buvo gabenami ir degalai.