Lipame per tvorą, nors vartai atidaryti

Valstybė, tarsi susimokiusi su monopolinę padėtį sektoriuje turinčiais pieno perdirbėjais ir prekybininkais, visiškai nusišalinusi nuo žemdirbių problemų. Dėl sumažėjusio pieno produktų vartojimo ir nukritusių kainų atsiradusius ūkininkų nuostolius galvojama kompensuoti patiems išvežant žaliavą į Lenkiją, Italiją, Ispaniją.

Kol kas niekas nedrįsta prognozuoti būsimų pieno gamintojų pajamų, tačiau šalies pieno perdirbėjai, prekybininkai bus pamokyti. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkodaros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys žemdirbius guodžia: „Žema kaina turi prioritetą ir suteikia konkurencingumo pranašumą.“ Daugeliui atrodo, jog ekonominės krizės šmėkla nesuras nedidelėje ir seklioje baloje ramiai plūduriuojančios Lietuvos.

Per kiekvienus rinkimus į šalies parlamentą pieno gamintojai, perdirbėjai ir prekybininkai remia politikus. Vieni – balsais, kiti – pinigais. Po to išaiškėja, jog viltys nepasiteisino, lėšos nuplaukė ne ten. Šių metų pradžioje interneto erdvėje pasirodė pranešimų, jog Lietuvoje kasdien atsiranda trys nauji milijonieriai. Dažniausiai tai akcinių, valstybės įmonių, bendrovių vadovai, politikai. Ūkininkų jų tarpe kažkodėl negirdėti.

Tačiau pradėkime iš toliau. Prieš septynerius metus (nuslūgus Rusijos krizei ir jos sukeltiems padariniams kaimyninėse šalyse) jokioms sąjungoms dar nepriklausiusioje Lietuvoje buvo 209 tūkst. pieno ūkių. 2002 m. rugpjūtį už pieno žaliavą perdirbėjai mokėjo 340 Lt/t (20 proc. mažiau nei 2001 m. rugpjūtį). Parduotuvėse pieno kaina net keturis kartus viršijo supirkimo kainą. „Kainos pyragas“ buvo paskirstytas taip: 41 proc. – perdirbėjui, 35 proc. – prekybininkui ir 24 proc. – gamintojui. Žemės ūkio rūmų duomenimis, ūkininkui už pieną gaunama kaina padengdavo 62 proc. savikainos.

Tačiau 2002 m. vasarą apie nuostolius (ir pieno sektoriaus krizę) garsiai kalbėjo ne žemdirbiai, o pieno perdirbimo įmonių vadovai. Jų skaičiavimais per pirmąjį 2002 m. pusmetį UAB „Rokiškio sūris“ patyrė 6,8 mln. Lt nuostolį, AB „Žemaitijos pienas“ – 2,3 mln. Lt, AB „Pieno žvaigždės“ – 2,6 mln. Lt. Vyriausybės prašyta 23 mln. Lt - remti eksportą. Verslininkai teigė, jog eksporto subsidijos neabejotinai padidintų perdirbimo įmonių konkurencingumą ir leistų didinti pieno supirkimo kainas.

Nepaisant gautos Vyriausybės paramos, 2003 m. pavasarį ūkininkams už pieno kilogramą buvo mokama vos keliolika centų, o Žemaitijoje pasitaikė atvejų, jog už kiekvieną iš ūkio išvežto pieno kilogramą pats žemdirbys iš savo kišenės turėdavo primokėti po 2 ct. Pieno gamintojai išėjo blokuoti kelių. Kuo viskas baigėsi – prisimename: akcijos vadai nėrė į krūmus, ūkininkai buvo nuteisti, o perdirbėjams Vyriausybė išmokėjo 56 mln. Lt. Tačiau ši „pieno supirkimo kainoms palaikyti“ skirta suma žemdirbių nepasiekė: spauda atsekė, jog perdirbimo įmonės išmokėjo dividendus savo akcininkams.

Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą metais (2004 m.) šalyje buvo 181,2 tūkst. pieno ūkių. Pieno gamyba sudarė 23 proc. bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės, o pieno produktų pardavimų pajamos – 26 proc. visų maisto produktų ir gėrimų pardavimų pajamų, pieno produktų eksportas – 54 proc. visos parduotos produkcijos. Per 2004 m. šalyje likviduota apie 20 tūkst. pieno ūkių (daugiausia smulkių, laikančių po 1-5 karves). Beveik tiek pat jų likviduota 2005 m., po 14-16 tūkst. jų sumažėjo 2006 m., 2007 m., 2008 m.

ŽŪR duomenimis, per pastaruosius penkerius metus už realizuotą pieno produkciją gauta 6,6 mlrd. Lt, pieno gamintojams per tą patį laikotarpį išmokėta 2,7 mlrd. Lt.

Šalies pieno sektoriui labai sėkmingi buvo 2007-ieji. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, 120 tūkst. pieno gamintojų už tais metais parduotą pieną gavo 1,1 mlrd. Lt, tiesioginių išmokų – 71,6 mln. Lt.

Tačiau nuo 2008 m. pradžios situacija šalies pieno sektoriuje pasikeitė. Dėl pasaulio rinkose sumažėjusių pieno produktų kainų Lietuvos pieno perdirbėjai kas mėnesį ėmė mažinti pieno supirkimo kainas.

Žemdirbiai buvo spaudžiami pasirašyti, jog sutinka gauti mažesnę kainą. Situacijos nepakeitė pieno sektoriaus problemų svarstymas Vyriausybėje, Seime. Brangstant degalams, trąšoms, darbo jėgai, Lietuvos pieno gamintojai atsidūrė ties bankroto riba. Panaši situacija brendo ir kaimyninėse valstybėse.

Baigiantis 2008 m. vasarai Lenkijos žemdirbių savivaldos organizacijos kreipėsi į šalies Vyriausybę. Ūkininkai teigė, jog smarkiai aktyvėja importas į Lenkiją, kuris per pastaruosius dvejus metus išaugo beveik dvigubai. Jis akivaizdžiai iš apyvartos išstumia lenkiškas prekes, to pasekmė – mažėjanti lenkiškų produktų gamyba ir nedarbas, taip pat didėjantis netinkamai perdirbtų žaliavų antplūdis.

Maisto eksportas užima nemažą poziciją tarp visų eksportuojamų prekių, todėl nuo Lenkijos įstojimo į Europos Sąjungą agrarinė maisto pramonė tapo varomąja šalies ekonomikos jėga. 2007 m. buvo eksportuota maisto už 10 mlrd. EUR, kai bendras Lenkijos eksportas siekia 110 mlrd. EUR (t. y. 14 proc. BVP). Pramoninės ir žemdirbių savivaldos organizacijos reikalavo imtis skubių veiksmų, kad nebūtų sužlugdytas lenkiškų žemės ūkio produktų eksportas, o daugybė įmonių nebankrutuotų.

Lenkijos Vyriausybė ūkininkams teigė, jog eksportas yra pagrindinis ekonomikos variklis, tačiau pasaulio rinkose susidariusi tokia situacija, kad valdžia visiškai pritaria pieno, mėsos ir grūdų perdirbimo įmonių bei visos žemdirbystės žlugimui.

Lietuvos pieno gamintojai artėjančią sektoriaus krizę pasitiko protesto akcijomis prie Seimo ir kai kurių pieno perdirbimo įmonių. Deja, renginiai tikslo nepasiekė, tik dar labiau sukiršino pieno gamintojus ir perdirbėjus. Buvusi valdžia (Seimas ir Vyriausybė) tylėjo apie bręstančią ekonominę krizę ES šalyse bei Rusijoje, Baltarusijoje. Tik dviem mėnesiams praėjus po rinkimų paskelbti Statistikos departamento duomenys apie Lietuvos užsienio prekybą. Pavyzdžiui, per 2008 m. sausio-spalio mėnesius į Rusiją išvežta prekių už 7,48 mlrd. Lt, į Latviją – už 5,56 mlrd. Lt, Vokietiją – 3,47 mlrd. Lt, Estiją – 2,78 mlrd. Lt, Lenkiją – 2,71 mlrd. Lt, Prancūziją – 2,37 mlrd. Lt, Daniją – 2,33 mlrd. Lt, Jungtinę Karalystę – 2,33 mlrd. Lt, Baltarusiją – 2,04 mlrd. Lt ir kt.

Tas pats Statistikos departamentas patvirtinęs, jog nuo 50 iki 70 proc. šalyje pagaminamo pieno įvairiais produktais yra išvežama į užsienį, o vidaus rinkoje suvartojama vis mažiau. Beveik 90 proc. šalyje pagaminamų brandintų fermentinių sūrių yra eksportuojama. Per praėjusius metus kai kuriose rinkose jų kainos nukrito 40-45 proc. Ekonominė krizė palietė Rusiją, devalvuotas Baltarusijos rublis.

Praėjusių metų pavasarį Seime svarstant pieno sektoriaus problemas buvo konstatuota, jog valstybės institucijos neturi aiškios pieno ūkio strategijos. Deja, su tokia pačia nuostata įžengėme ir į 2009 metus.

LPGA tarybos pirmininkas J. Vilionis įsitikinęs, jog vieni žemdirbiai neįveiks pieno ūkių nuosmukio. Antrąjį 2008 m. pusmetį pieno gamintojai buvo agituojami kooperuotis, žadėta anksčiau išmokėti tiesiogines išmokas. Daugelį modernių pieno ūkių savininkų parklupdė dalyvavimas „Kaimo plėtros 2007-2013 metų programoje“. Ūkininkai buvo agituojami rašyti projektus, dalyvauti ES paramos programose, imti paskolas iš bankų. Pasak J. Vilionio, tokių pažangos siekiančių žemdirbių kiekviename rajone bent po dešimtį. Per praėjusius metus pabrango trąšos, degalai, technika, statybos, darbo jėga, o pieno kainos nukrito. Ūkininkas įsipareigojęs nekeisti verslo krypties, grąžinti paskolą bankui. „Pieno gamintojas paliktas ant ledo“, - sako LPGA vadovas.

Kai kurių pieno gamintojų kooperatyvų lėšomis parengtą pieno surinkimo logistikos projektą „pasiskolino“ pieno perdirbimo įmonės. Supirkėjai tarsi susitarę atsisakė neekonomiškų punktų, nuostolingų maršrutų į atokius kaimus, o Lietuvos ūkininkų pagąsdinti netieksiant pieno ėmė žaliavą įsivežti iš kaimyninės Latvijos, Estijos.

LPGA tarybos pirmininkas J. Vilionis prisipažįsta, jog žemdirbių gretose trūksta vienybės, o kartais ir išminties. Juk kažkada gamintojams siūlyta pirkti pieno perdirbimo įmonių akcijų, skirtos lėšos kooperuotis. Valstybė skiria kasmet po keletą milijonų žemdirbių savivaldos organizacijoms išlaikyti, tačiau nario mokesčio klausimas „buksuoja“ beveik dešimtmetį. Kai kurie didesnieji šalies pieno ūkiai buriasi į atskirą vienetą ir planuoja steigti kooperatinę pieno perdirbimo įmonę.

Žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ nariai parengę ketinimų studiją steigti naują kooperatyvą ir išvežti pieno žaliavą į Italiją, Ispaniją, Lenkiją. Daugelis smulkesnių įmonių iš kaimiečių po kibirėlį pigiai superka pieną ir sukaupę jo didesnį kiekį brangiau parduoda perdirbėjams. Kai kas pastarąjį procesą vadina kooperacija.

Turgus - tik vargšams? „Ūkininkų turgeliai patrauklūs tik kelių karvių savininkams, - sako J. Vilionis. Daugelis LPGA priklausančių ūkių stambūs, per dieną parduoda nuo kelių šimtų kilogramų iki keliolikos tonų puikios kokybės atvėsinto pieno. Ką jie veiktų turguje? Be to, pienui parduoti viešoje vietoje Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba kelia tam tikrus (ir griežtus) reikalavimus. Prekiautojui reikia leidimų iš savivaldybės, teritorinės VMVT, įrangos pienui išpilstyti, personalui – medicinos pažymų, švarių darbo rūbų. Pirkėjams turi būti pateikta informacija apie pieno tiekėją, etiketėje būtina nurodyti pieno galiojimo laiką, kokybės, sudėties rodiklius ir pan.

Iš Italijos grįžę mūsų verslininkai pasakoja, jog ten lietuvišką fermentinį sūrį prekybos centrams galima įsiūlyti tik už keliskart mažesnę kainą, nei gauna italas. Netgi už pieno žaliavą saviškiams ūkininkams mokama gerokai daugiau nei per Alpes su pienvežiais atvažiavusiems vokiečiams.

LPGA tarybos pirmininkas J. Vilionis kalba apie sausio pabaigoje rengiamą visuotinį pieno gamintojų suvažiavimą. Bus ieškoma šalies pieno sektoriaus krizės politinių sprendimų.

LAEI Produktų rinkodaros skyriaus vedėjas A. Gapšys žemdirbių susitikimuose su valdžios institucijomis yra komentavęs, kodėl Lietuvoje pačios mažiausios visoje ES pieno supirkimo kainos ir patys brangiausi pieno produktai. Taip atsitikę ne tik dėl to, kad mūsų šalyje patys mažiausi pieno ūkiai, didžiausios žaliavos surinkimo išlaidos. Svarbiausia priežastis – pieno perteklius ir oligopolija jį perdirbant.

Keturios pieno perdirbimo įmonės pagamina apie 90 proc. pieno produktų, todėl joms net nebūtina tartis dėl supirkimo kainų. LAEI duomenimis, praėjusių metų pirmąjį pusmetį 2,5 proc. riebumo pieno litro kainoje 28 proc. sudarė ūkininko dalis, 46 proc. atiteko pieno perdirbėjui, 11 proc. – prekybininkui ir 15 proc. – valstybei (PVM pavidalu). Jungtinėje Karalystėje pieno kainos grandinė panaši: 35 proc. atitenka ūkininkui, 35 proc. – pieno perdirbėjui ir 30 proc. – prekybininkui. Valstybei priklausančio PVM nėra. Prieš gerą pusmetį LAEI šalies žemdirbius įspėjo apie artėjančią pasaulinę ekonominę krizę, jos pragaištingus padarinius Lietuvos žemės ūkiui.

A. Gapšys minėjo nepopuliariai skambančius metodus krizei įveikti. Jo nuomone, beveik visuose žemės ūkio ir perdirbimo sektoriuose žemdirbiai ir perdirbėjai neranda bendros kalbos, todėl Žemės ūkio ministerijai dažnai tenka būti tarpininke sprendžiant vieną ar kitą problemą. Pasak A. Gapšio, rinkos santykiai jau egzistuoja antrą dešimtmetį, tačiau veikiama sovietiniais principais. Net dalis reikalavimų sovietiniai, pavyzdžiui, norima, kad Seimas ar Vyriausybė priverstų perdirbėjus pakelti pieno supirkimo kainas, suteiktų mokestinių lengvatų ar pan. LAEI specialisto įsitikinimu, ūkininkams ir pieno perdirbėjams trūksta motyvuoto bendradarbiavimo. Be to, pieno gamintojai turėtų patys skaičiuoti, analizuoti savo išlaidas, ieškoti būdų, kaip padidinti produktyvumą, vienytis realizuojant produkciją.

Mūsų ekonomistai teigia, jog pasaulinė finansų krizė mažiausiai palies Lietuvos kaimą. Su sąlyga, kad bus įsiklausyta į mokslininkų, rinkos specialistų, savo rinktos valdžios atstovų rekomendacijas, jas išmintingai pritaikant. Galų gale iš šalies biudžeto išlaikomi ir kaimo savivaldai atstovaujantys Žemės ūkio rūmai – tai regima valstybės parama žemdirbiams. Kodėl mums reikia lipti per tvorą, jeigu šalia atidaryti vartai?