Apie tai, kad Gražina Baikštytė įstojo į Naująją sąjungą ketindama dalyvauti neseniai įvykusiuose Seimo rinkimuose, jos sesuo Eglė sužinojo iš draugės, šią žinią perskaičiusios spaudoje.
„Pokštas“, — tai išgirdusi pareiškė Eglė ir tuoj pat paskambino seseriai.
„Ji pati man to nepranešė, slėpė. Matyt, jai ir taip buvo pabodę patarimai. Be to, ji puikiai žinojo, kad aš visą gyvenimą balsuoju už konservatorius, o įstojo į partiją, už kurią niekada nebalsuoju. Bet dabar pirmą kartą nusižengiau savo nuostatoms — teko balsuoti už seserį“, — su nepiktu priekaištu balse bėrė E.Baikštytė-Ader.
Gražina jos priekaištų klausėsi santūriai šypsodamasi. Išankstinis įsivaizdavimas, kad interviu dalyti įpratusi aktorė papasakos viską už save ir už seserį, subliūško jau nuo pirmųjų pokalbio akimirkų: jai tekdavo ilgokai palaukti, kad įsiterptų į veržlią Eglės žodžių tiradą.
„Eglės charakteris ūmesnis, bet tai nereiškia, kad aš — be emocijų. Mūsų broliai Eglės bijo, o manęs — ne. Ji kiekvieną gali įvaryti į kampą“, — apie savo ir šešeriais metais jaunesnės sesers skirtumus kalbėjo 57 metų G.Baikštytė.
Nors tų skirtumų tarp seserų ne taip ir daug: jų požiūris į daugelį dalykų sutampa, o viena kitos gyventi jos niekada nemoko. Užėjus norui, viena kitos nevengia pakritikuoti, tačiau rimtų pykčių ar didelių konfliktų tarp jų niekada nėra kilę.
„Laimė, taip susiklostė likimas, kad neturėjome dėl ko smarkiai pyktis“, — užsiminė E.Baikštytė-Ader.
Daugelį metų žurnaliste, televizijos laidų vedėja ir scenariste dirbusi moteris niekada nesijautė esanti gražuolės aktorės sesers šešėlyje.
„Mums tokie vertinimai visiškai netinka, nes Eglė irgi nemažai pasiekusi“, — neabejojo Gražina.
„Esu Vilniaus universitetą baigusi filologė, žurnalistė, visada buvau panirusi į savo darbus. Jeigu būčiau norėjusi būti aktorė, tai gal tuomet apie šešėlius ir būtų galima kalbėti, bet to niekada netroškau“, — tikino E.Baikštytė-Ader.
Kartu su kolegėmis Lietuvos televizijoje vedusi laidą „Kino pasaulyje“, rūpinusis filmų įsigijimu ir adaptavimu, tvarkiusi jų archyvą, prieš porą metų ji išėjo iš televizijos nusprendusi, kad kiekvienas darbas turi savo alsavimą. Pajutus, kad ima stigti oro, neverta kankintis.
Šio metu E.Baikštytė-Ader dirba vienos nedidelės užsienio bendrovės komercijos direktore. Išgirdusi pastabą, kad tai labai netikėtas filologės ir žurnalistės gyvenimo pokytis, moteris pripažino, kad pokytis yra, bet anaiptol ne pats netikėčiausias — būna ir netikėtesnių.
„Štai mano vyras — teatro režisieriaus išsilavinimą turintis dramaturgas, rašytojas, o dirba didelės kelių tiesimo įmonės „Lemminkainen Lietuva“ generaliniu direktoriumi.
Ir kai suomių žurnalistai jo klausinėja, kaip jis čia padarė tokią karjerą — nuo rašytojo, dramaturgo iki verslo įmonės vadovo, mano vyras atsako: taigi čia daug lengviau negu rašyti“, — dėstė E.Baikštytė-Ader.
Būdama įmonės direktoriaus žmona, ji galėtų sau leisti niekur nedirbti, bet to nedaro ir apgailestauja, kad vyrui nebelieka laiko rašyti.
Girdėdama tokius apgailestavimus, Gražina nebeištvėrė: „Vargšas, vargšas jos vyras! Jeigu jau mano vyras operatorius yra pasiūlęs man sumokėti tūkstantį litų, kad nedirbčiau ir neičiau filmuotis...“
Blykstelėjusiai vilčiai, kad galbūt seserys nors trumpam susiginčys, kurios vyras didesnis vargšas, nebuvo lemta išsipildyti. Nusikvatojusios jos tuoj pat pamėgino prisiminti, kokia proga G.Baikštytės vyras operatorius Algimantas Mikutėnas siūlė jai tą tūkstantį už buvimą namie.
Pasirodo, jo nesužavėjo idėja, kad žmona vaidintų savo svainio esto Hugo Aderio pjesėje, kurią šis norėjo pastatyti tuomečiame „Vaidilos“ teatre.
Pagrindinį vaidmenį jis norėjo siūlyti Gražinai. Tuomet A.Mikutėnas giminaičiams tiesiai šviesiai pareiškė: „Ką ji ten už dyką vaidins, tai geriau tegu sėdi namie ir verda barščius, o aš jai tą tūkstantį duosiu“.
„Matote, kaip egoistiškai vyrai kartais vertina tuos dalykus“, — linksmai pakomentavo Eglė.
Dėl giminystės ryšių kartą, dar dirbdama televizijoje, ji buvo patekusi į nemalonią situaciją. Vienoje tuo metu kuriamų savo laidų „Kino pasaulyje“ ji kalbino A.Mikutėną. Visai ne todėl, kad jis — sesers vyras. Tiesiog jis buvo nufilmavęs vienintelį tais metais išėjusį filmą „Rojuje irgi sninga“.
Pokalbis pavyko puikiai, laida sulaukė gerų atsiliepimų, o jos vedėja gavo pylos nuo televizijos vadovų: kaip išdrįso kalbinti savą žmogų! Eglė neslėpė jokių minčių apie dabar išpopuliarėjusias protekcijas neturėjusi.
„Tuo metu buvo visai kitokie kūrėjų santykiai. Neįsivaizduoju, kad būčiau galėjusi prieiti prie režisieriaus ir sakyti, kad jo filmuojamoje juostoje labai tiktų mano sesuo“, — pasakojo E.Baikštytė-Ader.
Be to, ji buvo ir tebėra įsitikinusi, kad gražuolei jos seseriai aktorei jokių protekcijų ir nereikėjo: ją ir taip visi žinojo.
Kad galėtų tokiu būdu ieškoti naujų vaidmenų, neįsivaizduoja ir pati Gražina: „Mūsų karta to nedarė. Mano vyras filmuoja, bet nei anksčiau, nei dabar, filmuodamas reklamas, jis nebruka manęs ar mūsų dukterų“.
Jaunesnioji sesuo ją nuo vaikystės vadina Gražute. Taip šeimą įpratino tėvas Alfonsas Baikštys, visus savo vaikus vadinęs mažybiniais vardais.
Gražina — jo duktė iš antrosios santuokos, Eglė ir dar du broliai — vaikai iš trečiosios santuokos.
Nors vieną tėvą, bet skirtingas motinas turintys vaikai Lietuvoje dažnai vadinami netikrais broliais ir seserimis, Gražina su Egle vienu balsu tikino, kad jų šeimoje taip nėra: „Mes — pačios tikriausios“.
Jos artimai bendrauja ir su vyriausia, pirmojoje tėvo santuokoje gimusia seserimi Loreta, gyvenančia Čikagoje (JAV). Ji — gerokai vyresnė, panašaus amžiaus kaip Eglės motina.
Dukterų teigimu, tris žmonas turėjęs jų tėvas pirmąsyk vedė būdamas labai jaunas — porą metų už save vyresnę moterį. Antrąsyk apyjaunis jis susituokė su 18 metų jaunesne Gražinos motina, o trečiąkart jau nebejaunas vedė 21 metais jaunesnę moterį, kuri pagimdė Eglę ir du sūnus.
„Tėvas buvo tiesiog nepadoriai gražus vyras. Man yra tekę sutikti moterų, kurios klausinėjo: ar jūs to gražuolio filologo Baikščio duktė? Taip, iš tikrųjų jis buvo dieviško grožio“, — pasakojo G.Baikštytė.
Nors po tėvų skyrybų Gražina su motina liko gyventi Kaune, ryšys su tėvu niekada nenutrūko. Ji būdavo dažna viešnia tėvo šeimos namuose, visi kartu atostogaudavo. Eglė iki šiol prisimena bergždžias tėvo pastangas išmokyti Gražiną plaukti: visi mažesnieji kaip varliukai vandenyje nardydavo, o vyresnėlei plaukimas taip ir liko neįveikiama užduotis.
„Gražutė visada buvo tokia princesė. Jai reikėtų vairuotojo, kuris vežiotų, nešulius nešiotų. Ir šiaip žmonių, kurie padėtų karjeros vingiuose: ji pati varžosi kovoti už save.
O aš pripratusi viską daryti pati. Ir automobilį nuo dvidešimties metų vairuoju, ir ežerą galiu kateriu perskrosti. Sako, Eglė — smarkesnė. Tai tuo aš ir smarkesnė“, — juokėsi E.Baikštytė-Ader.
Seserys nepratusios būti lyginamos viena su kita — tokių palyginimų jos beveik ir negirdėdavo, tik kartais išorinių panašumų kai kas bandydavo ieškoti ir atrasdavo. Esą jie labiau buvo pastebimi jaunystėje, kai Gražina, kaip ir sesuo, buvo juodaplaukė, o Eglė liaunumu nenusileido visą gyvenimą grakščių kūno linijų neprarandančiai Gražinai.
„Jaunystėje buvome tarsi sulipusios“, — tikino seserys Baikštytės.
Kai Kaune vidurinę mokyklą baigusi Gražina atvažiavo į Vilnių, ji apsigyveno savo tėvo namuose. Pati dirbdama manekene Vilniaus modelių namuose, drabužius demonstruoti pasiūlė ir jaunėlei sesei.
Tuo metu paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse besimokiusi Eglė prisipažino, kad šio darbo ėmėsi tik dėl pinigų — už drabužių demonstravimą tuomet būdavo neblogai mokama.
„Bet man būdavo baisiai gėda. Visada maniau, kad aš beprotiškai protinga, intelektuali, o čia reikia būti manekene. Tad slėpdavau tai nuo draugų, o jei kas sužinodavo, rausdavau iš gėdos. Dabar taip juokinga — šiais laikais juk visos nori būti manekenės“, — kvatojo E.Baikštytė-Ader.
Kartu su seserimi paragavusi manekenės duonos, vėliau, Gražinai pradėjus filmuotis, Eglė labai troško, kad sesė nuolat dirbtų teatre, nebūtų vien kino aktorė.
„Man atrodė, kad teatras — tai jau aukštuma, ten dirba rimti aktoriai, ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl Gražina nenorėjo kabintis už teatro — ji visą laiką troško tik filmuotis kine“, — prisiminė Eglė.
Ji ne kartą mėgino sesei išdėstyti savo nuomonę apie kiną ir teatrą, bet Gražinos nuostatų tai nepakeitė. Dabar Eglė tai vadina sesers unikalumu ir neabejoja, kad jeigu būtų buvusios kitokios sąlygos, Gražina būtų padariusi puikią karjerą.
„Man gaila, kad jos gražiausi jaunystės metai taip prabėgo. Aišku, ji ir dabar yra viena gražiausių Lietuvos moterų“, — bėrė Eglė Gražinai linkčiojant galva ir dėkojant: „Ačiū, ačiū“.
Ar jaunėlei niekada nesukirbėdavo pavydas girdint, kaip Gražiną visi vadina gražuole?
„Mano vyro paklauskite — jis pasakys, kad aš jam pati gražiausia. Taip visada buvo: mano gerbėjai sakydavo, kad aš gražesnė, o Gražinos — kad ji. Čia jau toks dalykas: jeigu būčiau buvusi kokia baidyklė, gal ir būčiau pavydėjusi“, — priežasčių, kodėl turėtų pavydėti seseriai, nerado Eglė.
Ji negailėjo gerų žodžių savo seseriai aktorei: „Gražutė niekada nebuvo sužvaigždėjusi, visada santūri, paprasta, mokanti šiltai bendrauti su kiekvienu. Ir ko ten pūstis — kad esi graži? Išvaizda — ne paties žmogaus nuopelnas“, — dėstė Eglė.
Jos su seserimi niekada nesijautė esančios viena kitai konkurentės ar varžovės. Gal todėl, kad abiejų skonis buvo skirtingas, viena kitos gerbėjų nesistengė paveržti.
Tačiau tarpusavyje aptarti vyriškių privalumų ir trūkumų nevengdavo.
Gražina iki šiol prisimena, kokia laiminga Eglė grįžo iš Tadžikijoje, Dušanbėje, vykusio televizijos filmų festivalio, kuriame susipažino su savo dabartiniu vyru Hugo Aderiu. O kai sesuo laukė jo pirmąkart atskrendant iš Talino į Vilnių, Gražina ilgai plušo sukdama jai plaukus.
Estas H.Aderis Baikščių giminės moterų filtrą perėjo be kliūčių: jis ne tik tapo Eglės vyru, su kuriuo gyvendama ji jaučiasi laiminga, bet ir pelnė visuotinių moteriškų simpatijų, o Gražina jį net vadina šauniausiu iš visų Baikščių.
Nuo vaikystės paslaptimis dalytis įpratusios seserys iki šiol susitikusios pasišneka iš širdies. Ir apie tai, ko nebūtina sakyti vyrams. „Tik kad tų paslapčių dabar jau gerokai mažiau bėra“, — atsiduso moterys nusišypsodamos viena kitai.
Ir susitikimams laiko vis sunkiau rasti. Eglė porą savaitgalių iš eilės bandė seserį prisikviesti į savo sodybą netoli Vilniaus ant ežero kranto, bet Gražina tuos savaitgalius labiau norėjo praleisti namie.
„Dabar visi gyvena savo gyvenimą: ir užsidarę, ir amžius nebe tas. O anksčiau užgriūti vieniems pas kitus iš anksto nepranešus buvo taip įprasta!
Kai mudu su Miku (taip Gražina vadina vyrą A.Mikutėną) studijavome Maskvoje ir parvažiuodavome į Vilnių, būdavo šventas reikalas prisikrovus krepšius visokio gėrio varyti pas Eglę.
Čia prisidėdavo broliai — ir būdavo giminių dienos, giminių naktys“, — su ilgesiu prisiminė G.Baikštytė.
Dabar tokių suėjimų gerokai sumažėję, nors visa Baikštija, kaip Gražina vadina savo giminę, dažnai susirenka Eglės sodyboje ar jos name Skuode.
Retsykiais Gražina pasikviečia seserį drauge nueiti į kokį oficialų vakarėlį, nors kuo toliau, tuo dažniau ir pati tokių renginių vis labiau vengia.
Eglei pasvarsčius, kad seseriai, kaip viešam žmogui, į juos nueiti gal ir reikia, Gražina paprieštaravo: „Ką reiškia reikia? Man — nereikia. Reikia jausti ribą tarp privatumo ir viešumo — kad nenusivalkiotum. Aš save jau tausoju — toli gražu ne į kiekvieną renginį einu“, — kalbėjo G.Baikštytė.
Eglė niekada specialiai neieškodavo žurnalų, išspausdinusių jos sesers aktorės nuotraukų ar interviu su ja.
Jeigu Gražina kada prasitardavo, kad kas nors apie ją rašoma, paskaitydavo, bet pastaruoju metu Gražina ir to nedaro: „Man jau net nebeįdomu duoti interviu — juk mano biografija yra viena“, — šyptelėjo aktorė, mananti, kad dalijamų interviu skaičius neturi įtakos kvietimams filmuotis.
Tačiau kartais interviu turi privalumų, kaip ir šis „Ekstros“ žurnalui. Jis tapo pretekstu ilgokai nesimačiusioms seserims susitikti ir išsipasakoti naujienas. O gal ir paslaptis, tegu ir negausias.