Bet svarbu - koks atsakymas. 500 nužudytų ir 2000 sužeistų palestiniečių yra neadekvatus skaičius. „Hamas“ gali trikdyti Izraelio ramybę, bet negali kelti grėsmės šios valstybės egzistavimui. Kaip „Hamas“ rengiami gausiai apgyventų centrų bombardavimai yra nusikaltimas žmogiškumui, tokie pat yra ir Izraelio kariniai veiksmai, per kuriuos žūsta civiliai.
„Hamas“ gerbė suderėtą paliaubų sutartį, išskyrus tuos atvejus, kai Izraelis ja prisidengdamas rengdavo žudynių reidus. „Hamas“ tvirtino, kad tokius reidus vargu ar galima laikyti ugnies nutraukimu, o kaip simbolinį protesto aktą jis atidengdavo raketų ugnį (paprastai nenumušant jokio taikinio).
Bet kai iškilo klausimas, ar bus pratęstos paliaubos, „Hamas“ norėjo gauti garantijų, kad žudynių reidai baigsis. Ir paprašė dar daugiau. Kadangi šimtai tūkstančių palestiniečių susiduria su maisto trūkumu, „Hamas“ reikalavo, kad būtų atvertos sienos ir maistas atkeliautų be kliūčių. O mainais už sučiuptą Izraelio kareivį Giladą Schalitą pareikalavo į laisvę paleisti tūkstantį Izraelyje įkalintų palestiniečių.
„Hamas“ leido aiškiai suprasti, kad jis laikysis Saudo Arabijos taikos susitarimo, nors niekada formaliai nepripažins Izraelio. Ji gyvens taikiai pagal dviejų valstybių susitarimą, bet niekuomet nepripažins Izraelio „teisės egzistuoti“. Tokia pozicija beprasmiškai provokatyvi ir giliai destruktyvi patiems palestiniečiams, manantiems, kad jiems belikę vien simboliniai ginklai.
Kaip ištrūkti iš šios destruktyvios spiralės? Pirmasis pasaulio žingsnis turėtų būti pareikalauti nedelsiant nutraukti ugnį. Paliaubas turėtų įvesti Jungtinės Tautos, o jas aiškiai paremti privalėtų Amerika. Į paliaubų sutartį privalo būti įtraukta:
- „Hamas“ liaujasi šaudyti raketas, bombas ir nustoja vykdyti bet kokius smurto aktus iš Vakarų Kranto ar Gazos. Jis taip pat aktyviai turėtų prisidėti sulaikant bet kokias grupuotes, kurios pažeidžia ugnies nutraukimo susitarimą.
- Izraelis sustabdo visus bombardavimus, tikslingus žudymus bei kitus į aktyvistus, karius ar įtariamus teroristus nukreiptus smurto aktus Vakarų Krante ir Gazoje. Taip pat pasinaudoja visa armijos jėga užkirsti kelią atakoms prieš palestiniečius.
- Izraelis atveria sieną su Gaza ir leidžia laisvą patekimą į ir iš Izraelio, taikydamas griežtą patikrą ir bet kokių ginklų konfiskavimą. Izraelis leidžia laisvai judėti maistui, dujoms, elektrai, vandeniui ir vartojimo prekėms, taip pat medžiagoms žeme, oru ir jūra, taikydamas griežtą patikrą ir ginklų ar medžiagų, iš kurių paprastai gaminami ginklai, konfiskavimą.
- Izraelis paleidžia visus sulaikytus palestiniečius ir grąžina juos į Vakarų Krantą ir Gazą pagal kalinių pasirinkimą. „Hamas“ paleidžia Giladą Schalitą ir bet kurį kitą palestiniečių pajėgų suimtą asmenį.
- Abi pusės pakviečia tarptautines pajėgas padėti įgyvendinti susitarimą.
- Abi pusės sutaria nustoti mokyti ar ginti smurto naudojimą prieš kitą pusę šventyklose, švietimo įstaigose ir per žiniasklaidos priemones.
- Paliaubų sutartis galiotų 20 metų. NATO, Jungtinės Tautos ir JAV susitaria įgyvendinti šį susitarimą, o smurto proveržio atveju imtųsi griežtų sankcijos priemonių.
Šie žingsniai smarkiai pakeistų padėtį, izoliuotų didžiausius radikalus iš kiekvienos stovyklos ir atvertų galimybes pradėti derybas tarp Izraelio ir palestiniečių dėl platesnių ir gilesnių reikalų.
Pagrindinė sąlyga taikai sukurti yra padėti kiekvienai pusei pasijusti „saugiai“. Pirmas ir ypač svarbus žingsnis turėtų būti pradėti kalbėti kalba, kuri užjaustų kiekvieną kenčiantį žmogų, o abiejų pusių istorijos privalo būti išgirstos ir suprastos.
Izraelis, kaip galingesnė karinė galia, privalo imtis pirmųjų žingsnių: įgyvendinti milžinišką „Marshallo planą“ Gazoje ir Vakarų Krante, kad būtų įveiktas skurdas ir nedarbas, atstatyta infrastruktūra ir pritrauktos investicijos; iškraustyti naujakurius arba juos paversti Palestinos valstybės piliečiais; priimti atgal į Izraelį po 30 tūkst. palestiniečių pabėgėlių kasmet artimiausius 30 metų; atsiprašyti už savo vaidmenį 1948 metų išvarymuose ir pasisiūlyti koordinuoti kompensavimo sistemą palestiniečiams už visus jų per okupaciją patirtus nuostolius; pripažinti Palestinos valstybę su tokiomis sienomis, kurios buvo nustatytos pagal Ženevos susitarimą 2003 metais.
Tai vienintelis kelias, kaip Izraelis gali pasiekti saugumą. Tai vienintelis būdas amžiams įveikti „Hamas“ ir visus ekstremistus, kurie trokšta karo su Izraeliu be pabaigos.
Reikšmingiausias naujos JAV prezidento B.Obamos administracijos indėlis į taiką Artimuosiuose Rytuose būtų įtikinimas, kad šalies saugumą geriausiai užtikrinti ne kariniais veiksmais ar ekonominiu dominavimu, bet dosnumu ir rūpesčiu kitais. Jei toks naujas mąstymas taptų rimta JAV politikos dalimi, jis turėtų didžiulį poveikį baugščiai izraeliečių sąmonei, kuri pasaulį vis dar mato per Holokausto prizmę ir ankstesnius persekiojimus nei per dabartinę savo galią pasaulyje.
Baisios kančios Gazoje ir Izraelyje daužo mano širdį. Kaip religingas žydas aš laikau tai blogiausia situacija, nes ji patvirtina, kaip lengva judaizmo meilės žinią paversti neapykantos ir dominavimo žinia. Aš toliau gedžiu už žydus, Izraelį ir visą pasaulį.
Rabinas Michaelis Lerneris yra „Tikkun“ žurnalo redaktorius.