Taigi, tvirto žodžio žmogus, kokių mūsų visuomenė šiais laikais taip stokoja. Žmogelį taip viliojo noras būti išskirtiniu, išrinktuoju, taip norėjosi, kad jo vardą žinotų net gūdžiausio kaimelio senutė, neturinti nei televizoriaus, nei radijo.
Tad žmogelis pradėjo sakyti gražias kalbas, ėmė meilintis ne tik visoms damoms, bet ir vyrams, ėjo gatve, kėlė prieš kiekvieną sutiktą kepurę, tvirtai savo delne spaudė nepažįstamojo dešinę ranką, tapšnojo per petį (reikia pastebėti, kad jis nebuvo iš tų, kurie tapšnoja po gamtinių reikalų atlikimo). Atėjusį į turgų kaip mat jį apspisdavo vietinės pėdkelnių ir karštų čeburekų pardavėjos, kurios su džiaugsmo ašaromis akyse klausydavosi ugningų žmogelio kalbų.
„Padarysiu tai, ko kiti dar nepadarė! Pridarysiu daugiau už visus! Būsiu jūsų akys ir ausys! Nebūkite abejingi man, ir aš jums atsakysiu tuo pačiu!“, – su nesutramdoma aistra liejo jis žodžius į susrinkusią minią. Ir atsirado įtikėjusių juo. Atsirado pasiryžusių atiduoti savo balsą, rankas, ir kitas kūno dalis, kad tik jis atsidurtų ten!
Ir štai vieną 2008-ųjų spalio pabaigos dieną jį, dar vos tik pakirdusį po saldaus nakties miego, užgriuvo ir parbloškė žinia – metas krautis lagaminus, prisipilti pilną baką kontrabandinio dyzelino ir traukti į sostinę.
„Aš tapau išrinktuoju! Būsiu vienas iš 141!“, – staiga suklykė ne savo (turbūt rinkėjų) balsu savo išrinktajai, dar nespėjusiai pramerkti akių.
„Kažkada buvai mano išrinktasis, tik gaila, kad ne ketveriems metams, – piktai sumurmėjo jo pati, persiversdama ant kito šono. – Tik prieš išeidamas iš namų nepamiršk šviesos išjungti ir durų užrakinti“, – dar pridūrė mieguistu tonu.
Ir štai po šitiek svajonių bei nerimastingo laukimo parų žmogelis palaimos kupinu veidu dribtelėjo į geidžiamą kėdę ir, it Hario Poterio lazdelei mostelėjus, pavirto į išrinktąjį.
„Komfortabilu, o čia dar ir pasisupti galima ant jos, kaži gal dar ir kokį masažą atlieka? O kas čia ant stalo? Kažkokie mygtukai. Kai bus gera nuotaika – spausiu štai šitą, o kai bloga – va aną, kai nesuprasiu, kokia nuotaika, – spausiu susilaikymo mygtuką. Nors girdėjau žmones kalbant, kad susilaikyti nesveika. Visada reikia imti, nesusilaikant – jei tik kas duoda. Ir pageidautina stambiomis kupiūromis“.
Taip belinguojant krėsle pradėjo rinktis visa 2008-ųjų laida. O tie klasės draugai tokie pilnais veidais, va kai kurie antriems metams palikti – tie tai išdidoki, ne visada paduos ranką pirmamečiui.
„Oi oi kokie mes išdidūs, – postringavo sau mintyse išrinktasis, – gera jums būti išdidiems, bet palaukite, po kurio laiko aš ką nors pridirbsiu pasistengęs ir būsiu toks pat, kaip ir jūs!“
Nuo krėslo žvilgsnis liuoktelėjo prie išrinktųjų damų. O jau kostiumėlių gausumas, ir kiekvienos vis prašmatnesnis, it kunigaikštienės būtų čia susirinkusios.
Diena po dienos išrinktasis supo savo minkštąją minkštoje kėdėje, klausėsi kažkokių keistų kalbų apie infliacijas, recesijas, biudžeto deficitą, devalvaciją. Tokia gausa marsietiškų žodžių išrinkatąjį stūmė prie nevilties atbrailos. O širdyje vis dar virė noras kažką padaryti. Bet jau buvo nebesvarbu ką – gero ar blogo, kad tik padaryti. Eilinio nuobodaus posėdžio metu, norėdamas mintis nukreipti kur nors kitur nuo žiovulio darinėjamos burnos, išsitraukė iš savojo portfelio žurnalą. Bevartant staiga rūsčios raukšlės suvarpė išrinktojo kaktą...
„Po šimts! Kodėl nėra mano nuotraukos šiame spalvotame daikte? Kodėl nė žodeliu neužsiminta apie mano prakilnią asmenybę? Negerai, plunksnų brūžintojai per gerai gyvena, nemato manęs. Kur mano auksinių minčių knygutė, tuoj joje pasižymėsiu, kad reiktų rašytinio žodžio skleidėjams mostelėti kiek didesne mokesčių kuoka per pakaušį – gal tada atsisuks pažiūrėti, kas čia toks juos kibina“.
Taip jau nutiko, kad kolegos, pateptieji ar šiaip apimti nemigos, o gal tą vakarą tiesiog nepageidautini savuose namuose nutarė savo pasisėdėjimą užtęsti per naktį. Išrinktojo, aišku, tai nenudžiugino, bet jei reikia, tai reikia. Iki vidurio nakties laikėsi tvirtai, bet mieguistai gegutei iškukavus dvyliktą nakties, išrinktąjį soste ėmė migdyti. Tuomet jam pokštelėjo išganinga mintis, kad reikia nueiti iki vietinės kuklios valgyklėlės ir pasiimti brendžio stiklą – mat šis nekaltas gėrimas jam visada suteikdavo žvalumo. Bet priėjus tikslą ir spustelėjus durų rankeną paaiškėjo, kad peiliu ir šakute pažymėtoje įstaigoje tokiu vėlyvu metu niekas jo nelaukė. Pyktelėjo išrinktasis. Ir tą pačią akimirką jo pasipiktinimas pavirto dar viena mintimi: „Jei aš negaliu vidury nakties pasimėgauti savo mėgstamu gėrimu, tai kodėl tai gali daryti kiti? Reikia padaryti taip, kad ir kiti nakčia negalėtų įsigyti palaimingą svaigulį sukeliančių gėrimų. Tegul žmonės geriau sau ramiai sutemus miega, o ne ieško velnio lašų, o paskui dar ir nuotykių“. Visas šias mintis išrinktasis išguldė savo magiškoje užrašų knygutėje.
Kitą dieną išrinktasis, besigalinėdamas su miego antpuoliais, sėdėjo jam paskirtame kabinete svajonių rūmuose. Pirštu tyrinėdamas savo nosies gelmes stebėjo, kas vyksta anapus lango. Į vidinį kiemą žvitriai tai įsmukdavo, tai išsmukdavo automobiliai. Išrinktasis skvarbiu žvilgsniu tyrinėjo užrašus ant zujančių ratuotų žmogaus pagalbininkų. Ir beveik visi jie buvo su kokiais nors ženklais, liudijančiais apie priklausomybę vienai ar kitai verslo įstaigai.
„Tai matai, kokie tie verslininkai, – pusbalsiu ištarė stebėtojas, – kai susitinki su jais, tai apsikabinę verkia, kaip jiems sunku, o mašinų naujausių ir prašmatniausių prisipirkę. Kam jos jiems, – tarstelėjo pasipiktinęs, – tik važinėjasi darbuotojai nieko neveikdami. Reikia kiekvienai iš šių ratuotųjų į bagažinę patalpinti po mokestį, gal bus sunkiau jį vežioti ir tada visi ims daugiau dirbti, o ne važinėtis“. Genialiosios mintys pavirto rašytine medžiaga knygutėje juodais viršeliais.
Pabodus išrinktajam akis ganyti pro langą, nusprendė jis nusigauti į centrinę miesto dalį ir ten pasižvalgyti, kaip gyvena tie, kurių ateitį nuo šiol jis kuria. Įsukęs į siaurą senamiesčio gatvelę savo prabangiuoju limuzinu kostiumuotasis dėdė net išraudo iš pykčio, mat savo vežimaičio niekur pasistatyti negalėjo. Lėtai sau riedėjo gatvele šaltai ignoruodamas už nugaros iš nekantrumo vairuotojų laidomus signalus.
„Netvarka. Iš kur pas eilinius žmones tiek drąsos turėti po mašiną? Jeigu turi už ką įsigyti automobilį, tai vadinasi per gerai gyvena, tegu pasidalina savo gėriu su valstybe. Nuo šiol lai kiekvienas moka rato mokestį. Pažiūrėsiu, kaip tada šitiems visiems begėdžiams kils noras važinėti ir gadinti tyrą gimtinės orą. O ir gatvėse gal bus laisviau, nebereikės man sukti galvos, kur nušveisti savo kuklią mašinėlę. O jei to bus per mažai, ir vis tiek dar visus kankins troškimas vairuoti, tuomet išdžiovinsiu bakus kaitriu degalų akcizo deglu“.
Nusprendęs, kad labai sunkiai dirba visų gimtosios šalies žmonių labui, išrinktasis vieną dieną nutarė save pamaloninti atsiduodamas muzikos garsams. Išsilygino baltus marškinius, nuo galvos nusivalė dulkes, už apykaklės susivertė nepadoriai brangių kvepalų buteliuką ir iškrypavo į koncertą. Išrinktasis nebuvo išrankus, jis mylėjo meną, net ir to, kurio nesuprato, tad ir tą sykį nesidomėjo, kur eina, bet tikėjo, kad iš ten grįš praturtintais dvasios aruodais. Jau nuo pirmųjų muzikos akordų ir dainos žodžių išrinktasis nesuvaldomai ėmė smigti į miego gelmes. Atrodo, lyg vakar per naktį ir nesprendė gyvybiškų tautos likimo klausimų posėdžiaudamas, lyg ir naktis buvo ramiai išmiegota, bet va vis tiek negalėjo atsilaikyti prieš žiovulį.
Trinktelėjo delnu sau per skruostą: „Gana, kas čia per muzikantai, jei tautą migdo, aš galiu geriau už juos padaryti, nors nė smuiko rakto nepažįstu, o jie, būdami savo srities išmanytojai, gaišina kitus ir save. Matyt, tokia graudi situacija dainorėlių pasaulyje yra todėl, kad jau visa muzika sukurta ir visos dainos sudainuotos, tad nieko naujo jie nebeišras“. Tad sugalvojo išrinktasis, kad jei jau nieko gero nebesugeba jie nuveikti, tai gal bent tegul į mokesčių aruodą atneša tiek pat, kiek ir visi kiti, o ir užritinus didėlesnį mokesčio akmenuką, jų dainos bus skambesnės ir eilėraščiai jausmingesni.
Jau kitą dieną belaužydamas galvą, ką čia padarius, kad tik savo paties algos nepristigus, nutarė, kad mokytojams nereikia kelti uždarbio. „Ai, kam to reikia, jie juk vis tiek išgyvena, kiek jiems bemokėsi. O ir policininkams kam mokėti daugiau, juk kiekvienas turi po lazdelę, tegul eina į gatvę ir užsidirba su ja. Gaisrininkams apskritai reikėtų įvesti naują apmokėjimo tvarką – vertinti jų darbo rezultatus, jei nieko neužgesino per dieną, vadinasi, blogai dirbo, tai ir mokėti nėra ko“.
Ir visas šias aukso mintis suguldęs į knygutę juodais viršeliais išrinktasis nusprendė, kad būtų pats metas jomis pasidalinti su likusiais pasakų šalies lipdytojais. Išaušus rytojaus dienai, išrinktasis pasigėrėjimo savimi nušviestu veidu atsistojo prieš likimo brolius ir seseris bei ryžtingai išdėstė per tas keletą dienų sukauptas nepakartojamas savo idėjas. Kai jis baigė ugningą kalbą, visi 140 klausytojų atsistoję plojo jam ir vadino jį švyturiu tamsioje krizės naktyje.
O jis, sklidinas kuklios savimeilės, tyliai mąstė: „Štai ir įvykdžiau savo pažadą padaryti žmonėms kažką gero. Juk dabar jie tikrai žymiai geriau gyvens“. Emigravę į labiau pažengusias šalis.