Ekonominis sunkmetis, nuolat mažėjančios pieno, grūdų ir kitų žemės ūkio produktų supirkimo kainos privertė Lietuvos ūkininkus skaudžiai suvokti, kad nemažai jų smarkiai įsiskolinę bankams, žemės ūkio technika, trąšomis, cheminėmis augalų apsaugos priemonėmis prekiaujančioms įmonėms. Lietuvoje nėra Fizinių asmenų bankroto įstatymo, todėl verslo nesėkmės atveju ūkininkai net negalės pradėti naujos veiklos, o skolos ir procentai už jas persekios net žemdirbių vaikus.
Žemdirbių savivaldos organizacijos ir Žemės ūkio ministerija pradėjo svarstyti, ar ūkininkui negalėtų būti suteikta galimybė civilizuotai nutraukti nesėkmingą verslą (bankrutuoti) ir kaip tai būtų galima padaryti - užtektų jau praktiškai parengto Fizinių asmenų bankroto įstatymo ar reikėtų atskiro teisės akto.
“Ūkininko patarėjo” paprašytas Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktorius Virginijus NARVILAS komentuoja, ar bankroto procedūra būtų išsigelbėjimas verslo nesėkmę patyrusiems ūkininkams, atsižvelgiant į jų veiklos specifiką (žemdirbio ūkis yra drauge ir jo šeimos būstas).
“Įsivaizduoju, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymas gali būti taikomas verslo liudijimą turinčiam ūkininkui. Pagal mūsų įstatymus jis nėra juridinis asmuo. Daug kas priklausytų nuo politinio apsisprendimo. Jeigu, gelbstint ūkininkus, būtų sugalvota išskirti šį socialinį sluoksnį, galimas ir atskiras Ūkininkų ūkių bankroto įstatymo projektas.
Mūsų departamentas, taip pat Ūkio ministerija parengė Fizinių asmenų bankroto įstatymo koncepciją. Ji vieną kartą jau derinta su atsakingomis institucijomis (Finansų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijomis, asocijuotomis struktūromis), laukiame galutinių pastabų. Belieka nuspręsti, ar dabar, šiuo metu, toks įstatymas svarbus ir būtinas.
Tačiau bankroto negalima vadinti “išsigelbėjimu” smarkiai įsiskolinusiam ūkininkui. Šios procedūros pasekmės būtų, sakykime, ne tokios skausmingos ūkininkui ir jo šeimai kaip skolų išieškojimo atvejai, kai kreditoriai stovi už nugaros ir kvėpuoja į pakaušį visą likusį gyvenimą. Skolų šleifas nelydėtų žmogaus iki mirties ir nebūtų užkraunamas net skolininko vaikams.
Jeigu bankrutavęs ūkininkas ne pensinio amžiaus, tai po to jis dar galėtų imtis naujo verslo. Vakaruose tai vadinama “fresh start” (“gaivi pradžia”). Vienas bankrotas dar nereiškia, kad žmogus žlugęs ir kelias į verslo pasaulį jam užkirstas.
Vis dėlto klaidinga manyti, kad, paskelbus bankrotą, skolos visiškai nurašomos ir ankstesni į jas įklimpusio ūkininko įsipareigojimai užmirštami. Bankrotas – ilga procedūra. Pasaulinė praktika rodo, kad ji tęsiasi ne vienerius metus.
Daugelis Europos valstybių yra patvirtinusios fizinių asmenų bankroto įstatymus, bet nežinau nė vienos, kuri būtų jų atsisakiusi. Tai iškalbingas požymis”.