Ekonominį perversmą per kelias savaites įvykdžiusi Vyriausybė, buldozeriu pervažiavusi Seimą, negalėjo tikėtis geresnės kalėdinės dovanos. Uždegęs raudoną signalą tik dviem iš šešiasdešimties įstatymų paketo prezidentas apdairiai pasitraukė valdančiajai daugumai iš kelio.
Galbūt kas nors ir tikėjosi šv.Kalėdų stebuklo. Pavyzdžiui, kad V.Adamkus, kaip ne kartą yra rizikavęs, bandys stoti skersai kelio valdžios apsvaigintiems naujiesiems „gelbėtojams“.
Tačiau logiškai mąstant, tokie žygdarbiai buvo įmanomi tik prieš gerą dešimtmetį, kai nestandartinis, amerikietiškos laisvės ir asmeninės atsakomybės dvasioje išaugęs Lietuvos prezidentas stojo prie jaunos mūsų valstybės vairo.
Jei Lietuvoje dar ir kalbama apie permainas, tai tik apie blogas. V.Adamkus elegantiškai traukiasi prezidentinio poilsio, perduodamas pagrindinius valdžios svertus ryžto nestokojančiam A.Kubiliui.
Kas ruošiasi pakeisti V.Adamkų, nebeaišku.
Nors visuomenės nuomonės apklausose lyderiauja Briuselio komisarė Dalia Grybauskaitė, kurią viešai proteguoja A.Kubilius, tačiau labai tikėtina, kad pati D.Grybauskaitė, nepaisant geidžiamiausios kandidatės statuso, puikiai suvokia, jog konservatoriams netinka ne tiek plačiai partiniuose sluoksniuose komentuojami jos biografijos faktai, kiek nesutaikomas charakteris.
Konservatoriai pernelyg gerai prisimena, kad net džentelmeniškas V.Adamkus mokėjo parodyti savo prezidentines galias. Tuo labiau, kad valdingų moterų išsiugdė pati konservatorių partija.
Kol kas nieko nauja negali pasiūlyti ir opozicinės partijos.
„Tvarkos ir teisingumo“ partija paprasčiausiai meluoja žmonėms, kad kels į prezidentus tokios teisės netekusį Rolandą Paksą. „Darbininkai“ supranta, kad Viktoras Uspaskichas gali įpirkti nebent naują diplomą, bet ne prezidento postą. Valdžios netektis demoralizavo socialdemokratus, kurie dabar, atrodo, labiausiai užsiėmę partinių sąskaitų suvedimu su „išsišokėliu“ Gediminu Kirkilu.
Būtent tokia situacija, kai parlamentinės partijos neturi ryškaus lyderio, galinčio laimėti prezidento rinkimus, geriausia kompromisiniam kandidatui.
Nors Seimo pirmininko A.Valinsko žygis į reitingo viršūnes daro įspūdį, tačiau neabejotina, kad jam dar teks rimtai aiškintis dėl Tautos prisikėlimo partijos finansavimo ir dviejų ministrų. Jo užsispyrimas ignoruojant akivaizdžias problemas ir šantažo būdai, kaip V.Greičiaus atveju, nerodo politinės brandos. O įsivėlimas į beprasmį karą su žiniasklaida gresia visiška katastrofa.
Neblogų galimybių užsitikrinti daugumos partijų paramą prezidento rinkimuose turi nepartinis užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas. Žinoma, jei iškiliosios politikos damos susipras jam be konkurencijos užleisti kelią į prezidentus. Ir jei sugebės nepakartoti dar vieno žymaus diplomato P.Auštrevičiaus klaidų.
Kol kas jam neblogai sekasi į savo pavaduotojus pasikviesti rimtą patirtį turinčius diplomatus.
V.Ušacko, siekiančio užsienio reikalų ministro posto, sugebėjimas nukonkuruoti mažiausiai tris gerai žinomus konservatorius ir krikdemus, įskaitant patį V.Landsbergį, tikrai nepanašus į paprastą atsitiktinumą. Be abejo, čia reikia atiduoti duoklę nuoseklioms paties V.Ušacko pastangoms. Tačiau norint iš diplomatijos staiga peršokti ant aukštos politinės pakylos, reikia gerų oro pagalvių.
Kas ir kada jas pripūtė, belieka spręsti iš paties buvusio diplomato pastangų akcentuoti vadinamąją pragmatiškąją arba realią politiką ir iš avansu žarstomų Verslo darbdavių konfederacijos bei Pramonininkų asociacijos veikėjų pagyrų, kai būsimasis ministras viešai pažadėjo nebepykdyti Rusijos.
Pagaliau, ko vertas drąsus ministro užmojis vos sušilus kojas pabandyti į Lietuvos ambasadoriaus Londone postą prastumti vieną garsų alaus bendrovės vadovą ar nepasididžiavimas nuvažiuoti pokalbiui tiesiai į „MG Baltic“ koncerno būstinę.
Kol kas stebime personalizuotą vieno asmens užsienio politiką, matuojamą ne tik per valstybės interesų prizmę. Gal sena draugystė su buvusius Rusijos ambasadoriumi Zubakovu duoda savo vaisių.
Taip ir neaišku, ar prezidentas jau palieka savo pagrindinę veiklos sferą. Ukraina ir Europa dėl Rusijos veiksmų – vėl energetinėje krizėje, tačiau stebime tik šabloniškus Užsienio reikalų ministerijos pranešimus, aprašančius asmenines ministro nuomones.
Nieko neišgirdome ir apie tai, ar Lietuva bandys kaip nors tartis dėl Baltarusijoje prie mūsų sienos planuojamos statyti atominės elektrinės.
Tikroji politika pasimatys, kai vėl ateis laikas apsispręsti dėl Gruzijos situacijos ir ES–Rusijos derybų vertinimų. Šiuo metu duota aiški užuomina, kad prezidento ir buvusios Vyriausybės bei Seimo politika bus peržiūrėta. Nusileidus Rusijos spaudimui, Lietuvos užsienio politika geriausiu atveju taps kaip Latvijos – kitaip sakant, jokia.