Naminiai ir laukiniai gyvūnai kenčia ne tik dėl žmonių žiaurumo. Ne mažiau žalos gali padaryti ir nemokšiška globa. Tuo įsitikinęs Gyvūnų globėjų asociacijos prezidentas Vytautas Gustaitis.
Šios asociacijos įsteigtuose globos namuose šiuo metu yra daugiau nei 40 gulbių – jos buvo išvaduotos iš ledo gniaužtų.
- Kodėl šie paukščiai neišskrido į šiltuosius kraštus? - „Lietuvos rytas“ pasiteiravo V.Gustaičio.
- Dėl to nemažai kalti žmonės. Jie prie namų esančiuose tvenkiniuose ir ežeruose gyvenančias gulbes vasarą šeria. Pripratę prie kasdienio pašaro paukščiai lieka žiemoti, instinktyviai tikėdamiesi, kad duonos trupinių, lašinių netrūks ir žiemą.
Tačiau šaltuoju metų laiku gyventojai šerti gulbes nustoja palikdami jas nepavydėtinoje padėtyje. Sparnuočiai tampa tarsi apgaulės aukomis – jie nebeturi pašaro, kurio būtų sočiai šiltuosiuose kraštuose.
Nederėtų pamiršti, kad žiemą gulbėms, kaip ir kitiems laukiniams gyvūnams, pašaras daug reikalingesnis negu vasarą.
- Atrodo, kad šiomis dienomis vos suspėjate gelbėti į ledą įšalusius paukščius.
- Tai – sudėtingos ir ilgai trunkančios operacijos.
Nepaisant smarkių šalčių, ledas vandens telkiniuose dar nesuspėjęs sutvirtėti, jo storis – vos 3-4 centimetrai.
Ant jo stotis jokiu būdu negalima. Kad pasiektume prišalusias gulbes, esame priversti ledą laužyti valtimis ir kviesti ugniagesius, turinčius neperšlampamus kostiumus.
Ne vienam Gyvūnų globėjų asociacijos atstovui jau teko išsimaudyti lediniame vandenyje.
Gulbes vežame į prieglaudas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Alytuje. Ten jas laikysime iki žiemos pabaigos. Ilgiau užtrunkame nuvykti į Aukštaitijos regioną – Anykščių, Utenos kraštus, iš kurių tolimiausias atstumas iki prieglaudų.
Šiuo metu iškvietimų tiek, kad į visus operatyviai atvykti labai sunku. Norėčiau paprašyti žmonių, kad prieš skambindami įsitikintų, ar paukščiai iš tikrųjų prišalę. Gaišdami laiką galime nesuspėti išgelbėti tų gulbių, kurios iš tikrųjų negali pajudėti.
- Per šalčius alkani paukščiai vos švintant nugula lesyklas. Tačiau nesunku pastebėti, kad miestuose ir kaimo vietovėse jų įrengiama vis mažiau.
- Žmonės iš tiesų vis dažniau numoja ranka į sparnuočių ir keturkojų bėdas. Kažin ar dėl to reikia kaltinti ekonominį sunkmetį. Juk duonos kriaukšlė ar iš plastikinio butelio padaryta lesyklėlė nekainuoja brangiai.
Daugeliui vidutines pajamas gaunančių žmonių gailestingumo pavyzdys galėtų būti pensininkai ar net sąvartynų gyventojai, kurie savo menkomis atsargomis dalijasi su gyvūnais.
Prie Klaipėdos esančio sąvartyno gyventojų paklausėme, ar jie nenorėtų į prieglaudą atiduoti dviejų savo šunų, kuriuos jiems sunku išlaikyti. Tie žmonės įsižeidė ir pareiškė, kad savo augintinių niekuomet nepaliks.
O štai Kaune, Chemijos prospekte, gyvenanti moteris neseniai išvarė savo šunį į gatvę.
Keturkojis šalo ir badavo ištisą savaitę. Jei ne vietiniai gyventojai, iškvietę gyvūnų globos ir kontrolės tarnybą „Nuaras“, jis būtų tikrai pražuvęs.
- Vakarų šalyse už žiaurų elgesį su gyvūnais skiriamos didžiulės baudos ar net laisvės atėmimo bausmės. Ar Lietuvos policija ne per daug abejingai tiria tokius atvejus?
- Žinau, kad Latvijoje vienus ir dvejus metus kalėti buvo nuteisti asmenys, žiauriai nukankinę šunį ir katę.
Mūsų policija demonstruoja neįtikėtiną atlaidumą. Iš penktojo ar aštuntojo aukštų gyvūną išmetę, nužudę ar suluošinę asmenys atsiperka įspėjimais, 100-200 litų bauda, dažnai ir visai išvengia atsakomybės.
Paprastai teisinamasi, kad nepavyko įrodyti sadistiško elgesio su gyvūnais. Nors dažnai yra net liudininkų.
Žmonių, kurie išvaro į gatvę savo gyvūnus, norisi paklausti – nejaugi taip brangu iškviesti gyvūnų globos tarnybas, paskambinti į prieglaudas? Juk galima paskelbti, kad atiduodi gyvūną.
Nustebau sužinojęs, kad Kauno policijos pareigūnai net netyrė atvejo, kai viena kaunietė iš ketvirtojo aukšto išmetė jos kūdikį apgraužusį naminį šešką.
Kas labiau kaltas – nuskriaudęs vaiką gyvūnas ar jo motina, palikusi mažylį be priežiūros?
Tačiau motina nusprendė žiauriai atkeršyti protu gamtos neapdovanotam keturkojui.
Per mažos baudos ir brakonieriams, šaudantiems net į Raudonojoje knygoje įrašytus laukinius žvėris.
- Sostinės valdžia uždraudė valkataujančius gyvūnus šerti viešosiose vietose. Tą patį mėgino padaryti ir Kauno savivaldybė. Ką reikėtų daryti, kad būtų išlaikytas aukso vidurys – užkirstas kelias beglobių kačių, šunų platinamoms ligoms ir kartu neleidžiama jiems pražūti?
- Priimant šiuos iš pažiūros gerais norais grįstus sprendimus buvo perlenkta lazda. Valdininkai siekė sumažinti užkrečiamųjų ligų pavojų. Tačiau priėmė išties žiauriai skambantį teisės aktą, pagal kurį negalima numesti mėsos gabalo alkstančiam šuniui. Už tai net gresia administracinė atsakomybė.
Miestų daugiabučių kvartaluose ir kitose atvirose vietose, kiek toliau nuo gyvenamųjų namų būtų galima įrengti namelius ir juose šerti gyvūnus.
Vaikydami valkataujančias kates žmonės nesusimąsto, kad joms išnykus namus užplūs graužikai.
* * *
Iki pavasario – saugūs
* Gyvūnų globėjų asociacija sušalusius ar sužeistus paukščius veža į Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Alytuje esančias gyvūnų prieglaudas.
* Ten jie bus gydomi ir šeriami iki pavasario, o paskui paleisti į laisvę.
* Iš viso prieglaudose šiuo metu yra apie 40 gulbių, 15 gandrų, keli suopiai, lingės, kitokių paukščių.
* Šalčiui spūstelėjus iki 20 laipsnių gyvūnų prieglaudas kasdien papildo keli ar net keliolika naujų įnamių.