- Gerbiamas rabine, žydai į Abraomą kreipiasi „Mūsų Tėve Abraomai“. Ar nesunku jums susitaikyti su faktu, kad krikščionys ir musulmonai Abraomą taip pat vadina savo tėvu?
- Visiškai nesunku. Tai labai gerai atitinka žydų religiją. Jeigu atidžiau pažvelgsime į žodį „Abraomas“, jį išskaidysime, atsiskleis jo prasmė, sudaryta iš kelių žodžių, reiškianti „daugybės tautų tėvą“. Taigi jeigu musulmonai sieja save su Abraomo sūnumi Izmaeliu (Izaoku), krikščionys - su vaikaičiu Ezavu, o mes - su Ezavo broliu dvyniu Jokūbu, vadinasi, visos trys monoteistinės religijos kyla iš Abraomo.
- Koks Abraomo vaidmuo Biblijoje?
- Didis žydų filosofas Maimonidas tai paaiškino labai vaizdžiai. Danguje Dievas sukūrė įvairių dalykų. Pavyzdžiui, saulę ir mėnulį, žvaigždes - visa tai šviečia aukštai virš mūsų. Reikia suprasti, kad Dievas norėjo, jog mes gerbtume tai labiau negu dalykus, kurie buvo sukurti Žemėje. Tačiau pamažu dalykai pakrypo į blogą pusę - vietoj to, kad melstųsi tiesiogiai Dievui, žmonija maldas ėmė skirti daiktams.
- Jie garbino stabus.
- Kai Abraomas atėjo, pamatė saulėtekį ir saulėlydį, jis ėmė galvoti, kas priverčia viską judėti. Kažkas už visko turi būti. Taigi jis iš tikro tarė: „Jūs sustojote pusiaukelėje. Už stabų, kuriuos jūs garbinate, kažkas yra! Kodėl kreipiatės į ministrus - ženkite iš karto pas karalių“. Taip jis pradėjo kelionę, kuri paveikė daugybę žmonių. Kartu su žmona Sara jis keliavo iš vietos į vietą ir skleidė savo vieno Dievo filosofiją. Lėtai, bet užtikrintai apie jį ėmė burtis žmonės ir šiandien didžioji pasaulio dalis turi vieną Dievą: krikščionybė, islamas, judaizmas...
- ... 3,5 milijardo žmonių...
- Galbūt net daugiau. Susitikau su hindu religijos lyderiais, kuriuos laikiau aiškiais stabmeldžiais. Tačiau jie paaiškino, kad taip pat tiki Dievu - tik jie tiki, kad jis apsireiškia per stabus. Kai kurie budistai irgi aiškina, kad Buda - tik pasaulėžiūra, o ne religinis tikėjimas. Mes matome, kad didžioji pasaulio dalis iš tikrųjų seka Abraomo taku.
- Bet kartais kyla jausmas, kad žydai mano, jog jų Dievas yra tikrasis, originalas, o musulmonai ir krikščionys bendrauja su „kopijomis“.
- Na, žvelgiant iš istorijos perspektyvos taip ir buvo. Jėzus buvo žydas. Todėl krikščionybė į pasaulį atėjo vėliau, o po jos - ir islamas. Istoriškai buvo tokios pakopos. Jokio kito kelio nebuvo. Kai Jėzus buvo Jeruzalėje, jis nepažinojo bažnyčios ar bendruomenės. Jis žinojo tik vieną dalyką - Šventyklą Jeruzalėje. Po jo visą Jėzaus mokymą išplėtojo jo mokiniai apaštalai.
- Bet krikščionys pabrėžia, kad Abraomas tikėjo Dievą dar iki apipjaustymo - iki momento, kai jis tapo žydu.
- Abraomas neturėjo rabino, mokytojo. Įstatymų jis išmoko iš savo, kaip mes sakome jidiš kalba, „kiškų“ - iš nuosavų inkstų. Galima sakyti, kad jis išmoko iš savęs. Įdomu pažymėti, kad Toroje Abraomas ivrito kalba vadinamas „hebrajumi“.
- Jums svarbu žinoti, ar Abraomas iš tikrųjų kada nors gyveno kaip tikra istorinė asmenybė? Istorikai ir archeologai nėra aptikę įrodymų, kad Abraomas iš tiesų kada nors gyveno.
- Aš tikiu, kad Šventas Raštas atskleidžia tikrą ir visą pasaulio istoriją. Jeigu istorikai arba archeologai randa įrodymų, mes esame patenkinti, bet mums jų nereikia.
- Kai žvelgiame į praeitį iš istorijos perspektyvos, akivaizdu, kad dėl religijos pralieta labai daug kraujo. Kaip tada tarp religijų gali vykti taikus dialogas?
- Būtent Abraomas yra labai parankus dialogui. Pateiksiu pavyzdį. Kartą susitikau su Irano lyderiu. Jis buvo vienas iš ajatolų. Iš pradžių jis nenorėjo spausti man rankos, bet aš netikėtai pasisukau į jį ir paklausiau: „Ar jūs tikite, kad Abraomas buvo jūsų protėvis?“
- Musulmonai jį vadina arabiškai - Ibrahimu.
- Taip, Ibrahimu. Ajatola atsakė: „Taip“. Aš jam pasakiau, kad taip pat tikiu, jog Abraomas buvo mano tėvas ir tęsiau toliau: „Ar tiki, kad tavo protėvis šiandien būtų patenkintas, kai pažvelgęs iš rojaus matytų, kad vienas sūnus nusižudo tam, jog nenužudytų kito sūnaus? Kuris tėvas būtų tuo patenkintas?“ Jis man neatsakė.
- Vadinasi, Abraomas galėtų būti varomoji dialogo jėga?
- Taip. Netgi jeigu tu turi brolį, kuris, tavo manymu, nėra geras asmuo ir tu manai, kad visas pasaulis turi būti musulmonai, - nežudyk! Jeigu nori, kalbėk, bet prie stalo ir būk kultūringas. Kaip ir kiekvienas tėvas, Abraomas tikisi, kad jo vaikai susės už vieno stalo, o ne žudys vieni kitus.
- Ar galite pateikti kitą dialogo pavyzdį?
- Per vienos konferencijos Europoje pertrauką prie manęs priėjo vienas iš Jordanijos musulmonų teismo teisėjų ir pakvietė puodeliui kavos viešbučio vestibiulyje. Pasėdėjome apie pusvalandį. Pradėjau kalbėti apie savo rūpesčius - papasakojau apie šeimą, vaikus, kai kurių rabinų reikalus ir savo pareigas. O jis išklojo man savo problemas. Galiausiai jis atsistojo, paspaudė man ranką ir tarė: „Dabar, kai papasakojai man apie save, o aš tau papasakojau savo istoriją, aš negaliu tavęs neapkęsti“.
- Ar manote, kad religingi žmonės yra geriau pasirengę dovanoti taiką pasauliui?
- Žinoma. Mano svajonė - sukurti Jungtines Religingas Tautas - Niujorke veikiančios Jungtinių Tautų organizacijos atitikmenį. Diplomatams kol kas nepasisekė pasaulyje sukurti taikos. Jiems reikia pagalbos. O tai gali religijos kalba. Juk musulmonas nejaučia pagarbos pasauliečiui - jis gerbs tik tą, kuris yra religingas. Į Religingas Jungtines Tautas įsijungtų ir hinduistai bei budistai. Juk mes, religingi žmonės, kalbame ta pačia kalba.