Esminė tokios TVF nuostatos Latvijos atžvilgiu priežastis – didžiulė (apie 100 proc. BVP) Latvijos gyventojų ir įmonių skola eurais, kuri, devalvavus latą, negailestingai smogtų pasiskolinusiems eurais, tokias paskolas išdavusiems komerciniams bankams ir jų šeimininkams Švedijoje.
Neatsitiktinai TVF telkiant finansinę paramą Latvijai dalyvauja ir Švedijos vyriausybė, kuri susirūpinusi savo bankų ir savo pačios stabilumu. Šiuo metu makroekonominės Baltijos valstybių problemos ir agresyvios bei rizikingos Švedijos bankų investicijos šiose šalyse yra didžiulis Švedijos politikų ir centrinio banko galvos skausmas.
Lietuvoje jau daug metų turime fiksuotą lito kursą ir garsiąją valiutų valdybą, kurią, kaip deklaruoja visos valdžios institucijos ir „nepriklausomas“ Lietuvos bankas, būtina išsaugoti. Beveik neabejojama, kad tai pavyks padaryti. Tačiau kaip tai padės, o gal – apsunkins įveikti krizę, kuri, kaip ir prognozavau dar 2007 metų rudenį, neišvengiamai atslinko į Lietuvą?
Skubu pareikšti, kad ir aš pasisakau už fiksuoto lito kurso euro atžvilgiu išsaugojimą. Tačiau daugelio ekspertų nuomone (tarp jų – ir praėjusių metų Nobelio ekonomikos premijos laureatas P.Krugmanas), už tai teks labai brangiai sumokėti.
Tam būtina pasirengti, atitinkamai koreguojant krizės įveikimo planą. Be to, svarbu žinoti, kodėl teks tokią kainą sumokėti, kas bus pagrindiniai mokėtojai ir ar kas nors iš to išloš.
Valiutų valdyba paprastai įvedama šalyse, kurių užsienio prekybos struktūra yra joms pačioms priimtina, o centriniai bankai nepajėgūs užtikrinti nepriklausomą valstybės pinigų politiką. Kadangi Lietuvoje valiutų valdybos modelis įvestas jau seniai – prieš penkiolika metų, – apie tuometę užsienio prekybą kalbėti beprasmiška. Suprantama, apie jokius Lietuvos banko gebėjimus vykdyti nepriklausomą pinigų politiką nei tuo metu, nei dabar taip pat nėra ką rašyti.
Įvedus valiutų valdybą, būtina, kad ji veiktų efektyviai. Viena pagrindinių to sąlygų – infliacija valiutų valdybą turinčioje šalyje neturi reikšmingai skirtis nuo to lygio, kuris yra bazinės valiutos valstybėje (Lietuvos atveju – visa euro zona). Jei šis makroekonominis rodiklis nuolat yra daug aukštesnis, valiutų valdyba tiesiog neatlieka savo funkcijos, o ją bandanti išlaikyti valstybė ilgainiui praranda ekonomikos konkurencingumą.
Kitaip tariant, įvedus valiutų valdybą, vien išlaikyti fiksuotą valiutos kursą nepakanka. Tiesą sakant, jo laikyti įsiręžęs niekas ir neprivalo – jokios „gyvos“ valiutų valdybos nėra.
Visa sistema veikia automatiškai, tačiau būtina užtikrinti makroekonominių parametrų laikymąsi. Tai – jau minėta infliacija ir teigiamas einamosios sąskaitos balansas, kurio pagrindinė sąlyga yra sėkminga užsienio prekyba.
Kaip visi puikiai žinome, infliacija Lietuvoje pernai buvo kelis kartus aukštesnė negu euro zonoje. Einamosios sąskaitos deficitas, dar prieš kelerius metus tesiekęs 7 proc., praėjusių metų viduryje viršijo 17,5 proc. ir pasiekė visų laikų antirekordą. Taigi, akivaizdu, kad valiutų valdyba Lietuvoje veikė neefektyviai, nepaisant visų jau daug metų kartojamų Lietuvos banko užtikrinimų, skelbiamų jo ataskaitose Seimui, kad yra priešingai.
Keistai atrodo ir Lietuvos banko ataskaitose skelbiamas teiginys, kad pagrindinis makroekonominis tikslas – euro įvedimas Lietuvoje. Nejaugi šalies valiutos pakeitimas gali išspręsti kokias nors esmines ekonomines problemas?
Daug rimčiau atrodytų, jei vietoje tokio tikslo būtų įrašyta, kad siekiama tvarios ir harmoningos ekonominės plėtros ar ilgalaikio ekonomikos konkurencingumo. Tai atrodytų kur kas solidžiau ir kompetentingiau – tiesa, tik „popieriuje“.
Nors jau kurį laiką buvo aišku, kad dėl nevaldomų infliacijos procesų Lietuvos eksporto konkurencingumui kyla didžiulė grėsmė, tai buvo ignoruojama, dažnai pabrėžiant, kad kol kas eksporto plėtros statistika to nerodo. Tiesa, nominalus (to laikotarpio kainomis) eksporto augimas Lietuvoje buvo nuolat įspūdingas. Netgi per tris praėjusių metų ketvirčius, palyginti su tuo pačiu ankstesniųjų metų laikotarpiu, jis viršijo 30 procentų.
Tačiau kiek pasigilinus paaiškėja, kad beveik tris ketvirtadalius šio augimo lėmė trijų įmonių – „Mažeikių naftos“, „Lifosos“ ir „Achemos“, – kuriose dirba viso labo keli tūkstančiai darbuotojų, produkcijos kainų kilimas.
Beveik visos kitos eksportuojančios įmonės, kurių bendras darbuotojų skaičius viršija 100 tūkst., patiria rimtų problemų, o jos šiais metais bus dar grėsmingesnės. Taigi kyla grėsmė ir nemažos dalies šių įmonių darbuotojų darbo vietoms.
Šiuo metu, kai visą pasaulį krečia finansų krizė ir prasidėjo ekonomikos recesijos procesai, visos valstybės bando išsaugoti eksporto galimybes.
Lietuvai taip pat būtina to siekti, tuo labiau, kad ji beveik neturi finansinių išteklių skatinti vidaus vartojimą. Tačiau kaip reikės eksportuoti į Rusiją, Ukrainą, Lenkiją, Didžiąją Britaniją ir kitas šalis, su kuriomis Lietuva turi tamprius prekybos ryšius, kai jų valiutos euro, o taip pat ir lito atžvilgiu nuvertėjo daugiau kaip 20 procentų?
Dėl tokių valiutų kursų pokyčių Lietuvos įmonėms eksportuoti į šias valstybes savo santykinai pabrangusią produkciją bus be galo sudėtinga. Kaip jau minėjau, į euro zonos valstybes Lietuvai taip pat bus sunku eksportuoti dėl išaugusių kainų ir ekonomikos nuosmukio daugelyje šių valstybių. O Latvija ir Estija – taip pat svarbios Lietuvos užsienio prekybos partnerės – patiria didžiausią ekonomikos nuosmukį visoje ES ir vargu ar į jas galėsime plėsti eksportą, nepaisant jose išlikusių stabilių valiutų kursų lito atžvilgiu.
Taigi Lietuva, išlaikydama nepakitusį lito kursą euro atžvilgiu, turės rasti kitų būdų atstatyti eksporto konkurencingumą. Ir tie būdai, pasak jau minėto P.Krugmano bei daugelio kitų ekonomistų, yra mažėjančios kainos visoje ekonomikoje ir ypač – darbo užmokesčio kritimas.
Jei to neįvyks, šalis bus pasmerkta ilgalaikei ekonominei vegetacijai ir skolininkės daliai. Nepaisant to, kad ir koks būtų skausmingas šis procesas socialine ir nepatogus politine prasme, tai paprasčiausia ekonominė logika. Negailestinga ir nepaneigiama.
Taigi, valiutų valdybos ir dabartinio lito kurso euro atžvilgiu išsaugojimo kaina Lietuvoje bus gilesnis ekonomikos nuosmukis nei daugelyje kitų valstybių, pavyzdžiui, Lenkijoje, Čekijoje ar kitur. O tai reiškia neišvengiamus įmonių bankrotus, augsiantį nedarbo lygį ir rimtas centrinės valdžios, savivaldybių bei „Sodros“ biudžetų problemas. Paprasčiausiai nėra kito kelio atstatyti ekonominę pusiausvyrą, kuri kelerius pastaruosius metus buvo nusikalstamai pažeidžiama.
Dėl to atsakingos visos Lietuvos makroekonominį ir finansinį stabilumą turėjusios užtikrinti šalies institucijos – Lietuvos bankas, Seimas ir Vyriausybė. O krizės įveikimo planai turėjo būti parengti ir pradėti įgyvendinti prieš metus, kai jau buvo akivaizdu, kad finansinio ir ekonominio cunamio, kilusio JAV, bangos neišvengiamai atsiris ir iki Lietuvos.
Didžiausią neefektyviai veikusios valiutų valdybos išsaugojimo kainą sumokės tie, kurie bandė nuosekliai ir atsakingai plėtoti verslą. Suprantama, kaip visada, nukentės pensininkai ir kitos socialiai pažeidžiamos gyventojų grupės. Na, o išloš tie, kurie suspėjo pasinaudoti pinigų importo ir ekonomikos burbulų pūtimo teikiamais privalumais.
Tačiau tai jau buvo kitoks verslas – su savais principais ir logika, panašesnis į karštligišką spekuliacinę pasiutpolkę nei į tvarią ir harmoningą šalies ekonomikos plėtrą.
Išlošti galimybių dar turi ir skolų išieškotojai, bankrotų administratoriai bei tie, kurie bus finansiškai pasirengę supirkti dar daugiau atpigsiantį nekilnojamąjį turtą, įmones, o galbūt ir kai kuriuos šalyje veikiančius bankus.