„Sveiki. Mano vardas Liusija. Kaip kokios karalaitės... O aš ir esu karalaitė. Bent jau taip jaučiuosi, kai guliu savo geriausios draugės lovoje arba laku saldžią grietinėlę“. Taip prasideda uostamiesčio Simono Dacho vidurinės mokyklos aštuntokės A.Milinytės pasakėlių knygelė „Liusijos dienoraštis“.
Joje dienoraščio forma aprašomos truputėlį pasipūtusios, šunis niekinančios, tačiau nepaprastai švelnios, draugiškos ir protingos katės Liusijos istorijos, linksmi nuotykiai ir net sapnai.
Andė ruošiasi pristatyti knygelę viename vaikų darželyje ir „Aušros“ teatre, kurį lanko jau kelis mėnesius ir čia kuria pirmąjį vaidmenį.
Moksleivė jau sulaukė gerų atsiliepimų apie savo kūrinį, bet to nesureikšmina.
O Liusija, tarsi suvokdama savo padidėjusią vertę, pasipūtė, tapo išdidesnė, tačiau fotografuotis nemėgsta kaip ir iki šiol.
Kišenpinigių užsidirbo pati
„Visada labai norėjau turėti augintinį. Kai prieš trejus metus įsikraustėme gyventi į namą, mama leido parsinešti kačiuką.Dėl jo vardo nekilo problemų – buvo svarbu, kad jį lengvai ištartų tuomet trejų buvusi sesė Erta.
O jos auklės pasiūlytas vardas iš mėgstamo televizijos serialo visiems patiko ir iškart prigijo“, – prisiminė Andė.
Honorarai už miesto laikraštyje išspausdintas istorijas apie katę Liusiją buvo pirmieji tuomet vienuolikmetės Andės savarankiškai uždirbti kišenpinigiai.
„Pamaniau, kad galiu rašyti, o geriausiai pažįstu savo Liusiją – ji man kasdien prieš akis. Taip ji ir tapo heroje.
Daugelis papasakotų istorijų nutiko iš tikrųjų, bet reikėjo jas padailinti, pridėti savo fantazijos“, – pasakojo jaunoji rašytoja.
Sesuo – pirmoji kritikė
Dviejų mėnesių Liusiją Andė parsinešė iš draugės, kurios katė atsivedė kačiukų.
Nors Liusija tarsi niekuo neišskirtinė, neveislinė, ji kultūringa, ori, išmintinga, paslaptinga ir gana išdykusi.
Andė jai skiria nemažai laiko, todėl mano, kad geriausiai ją ir pažįsta.
Andės mama mažiau džiūgauja dėl katės išdaigų: per lovą ir miegamojo langą ji kabarojasi ant garažo stogo, išsivoliojusi židinio pelenuose mėgsta patysoti ant sofos.
Liusija savo jaunajai šeimininkei negaili meilumo ir kitų simpatijos ženklų, tačiau jos mažosios sesutės Ertos privengia – ši mėgsta katę timptelėti už uodegos.
Šešerių Erta buvo bene pirmoji dienoraščio apie Liusiją vertintoja.
Kai tėtis jai skaitė išspausdintas istorijas, mergaitė kvatojosi susiėmusi už pilvo.
Piešiniai papildo mintis
Andė neatmeta minties į knygos puslapius perkelti ir kito savo augintinio – Kaukazo aviganio Grufo – gyvenimą.
„Tai vieni pavojingiausių šunų, tačiau mūsiškis turbūt pats to nežino – jis tarsi mielas meškutis su katino uodega.
Bet Liusija jo kažkodėl vengia. Gal ji norėjo būti vienintelė augintinė mūsų šeimoje?“ – svarstė Andė.
Išleisti pirmąją knygelę klaipėdietei padėjo tėvai: tėtis atrinko geriausias istorijas, mama jas redagavo. Kol knygelių neparvežė iš spaustuvės, moksleivė niekam apie tai neprasitarė.
Ji džiaugiasi nuotaikingomis Astos Steigvilaitės iliustracijomis – visi paveikslėliai labai dera su mintimis, jas papildo.
„Bijojau, kad mano knygelių nepirks, bet perka. Manau, kad „Liusijos dienoraštis“ gali būti nebloga dovana 3-7 metų vaikams.
Geriausi dalykai nutinka netikėtai – pradėjusi rašyti apie savo numylėtinę Liusiją, net nemaniau, kad jos istorijos atsidurs knygoje“, – džiaugėsi Andė.
Klaipėdos leidykla „Eglė“ pirmąją jos knygelę išleido dviejų tūkstančių egzempliorių tiražu, tačiau,atrodo, gali prireikti ir papildomo leidimo.
* * *
Autorės žodis
„Liusijos dienoraštis“ – tai nepaprastos (kaip ji pati mano) katytės mintys, kurias perskaitė ir užrašė ją labai mylinti trylikos metų šeimininkė Andė Milinytė. Knygelė skirta įvairaus amžiaus žmogeliukams – nuo darželinukų iki tėtukų, mamyčių ir seneliukų, kurie, skaitydami pasakėles, sugeba pasiversti vaikais“.