Štai ir baigėsi dar viena trumpai gyvavusi religija, turėjusi savo pranašą – buvusį JAV viceprezidentą Alą Gorą, keliaujantį su Evangelija pagal Alą apie „Nepatogią tiesą“, ir savo išpažinėjus, garbinusius naująjį, žaliąjį Dievą ritualais ir ženklais: automobiliai dvigubais varikliais – kaip naujųjų atlaidų vežėčios, vėjo generatoriai ant kalvų, vietoje kryžių ir parduotuvių krepšiai iš kanapių pluošto su užrašu „Aš - ne plastikinis maišas“, nešiojami, kad atskirtum minioje kitą tikintįjį – taip kažkada krikščionys dėvėjo baltą rūbą po krikšto.
Kiekviena religija praeina savo plėtros etapus. Pirmieji krikščionys iš pradžių buvo šeriami liūtams degraduojančios Romos imperijos cirkų arenose ir slapstėsi katakombose, paskui, išdrąsėję ir pasidarę dominuojančia religija, pradėjo prakeikinėti ir deginti ant laužų tuos, kurie nespėjo ar nenorėjo laiku prisijungti prie daugumos. Islamas, jaunesnė religija nei krikščionybė, dabar Irane ir Saudo Arabijoje užsiima tuo pačiu, kuo rūpestingi krikščionys užsiiminėjo Europoje viduramžiais.
Žmogaus sukurto pasaulinio atšilimo tikėjimas irgi dar visai neseniai buvo šiame etape: „skeptikas“ buvo tik labai švelnus žodis, po jo atsirado „neigėjas“, kad turėtų tamsumo ir nusikalstamumo prieskonį – kaip Holokausto neigėjas. Jie neigia tai, dėl ko sutaria visi mokslininkai ir visi geros valios žmonės.
Lietuvos spaudoje apie kiekvieną nors kiek prieštaringą publikaciją sakoma – „straipsnis nupirktas“, „užsakytas“, ir „po kiek kilogramas Užkalnio?“
Taip ir kiekviena mokslinė nuomonė, kiekvienas tyrimas ar publikacija, teigiantys, kad žemės šalimas ar šilimas yra cikliškas ir priklauso nuo saulės aktyvumo, o ne nuo išmetamųjų dujų ir ne nuo to, kiek metano į orą išmeta bezdančios karvės, buvo tuojau apskelbiami, kad visa tai „nupirkta naftos korporacijų ir kapitalistų“, t.y. šėtono tarnų ir naujosios religijos priešų.
Niekas net nepaklausė, kam naftininkams reikėtų finansuoti tokią propagandą – juk jų pelnai priklauso ne nuo to, ką galvoja žmonės, besipilantys benziną į automobilį, o nuo naftos kainos pasaulio rinkoje.
Pagaliau buvo rastas paprastas sprendimas: visi mokslininkai pritaria, kad pasaulis šyla nuo žmogaus veiklos, o kurie nepritaria, nes mokslinė nuomonė šiais laikais jau pasidalijusi bemaž perpus, tai tie – ne mokslininkai, o apsišaukėliai. Visi, kas netiki, tai daro arba dėl tamsumo, arba dėl naivumo, arba dėl piktos valios, ir viskas.
Tiems, kurie nežino, tikėti ar netikėti, buvo net viduramžių pavyzdžiu sugalvotos indulgencijos: gali skraidyti lėktuvu ir toliau, o kad nesijaustum kaltas dėl pasaulio šildymo, tik nusipirk iš oro linijos kokį nors „žaliąjį kreditą“, „žemės taškų“ arba panašų kaltės išpirkimą – suaukoti pinigai bus panaudoti medelių sodinimui arba kokių nors vėjo malūnų statybai. Žinote, ką tai primena?
Kai buvau vaikas, mokykloje rinkdavo pinigus į sovietinį “taikos” fondą (nežinau, kam paskui tie pinigai buvo skiriami, galbūt kokiems sukilėliams buvo perkami ginklai, o gal naujoms revoliucijoms Afrikoje ir Pietų Amerikoje), o paskui dar reikėdavo pirkti ženklelius po 30 kapeikų – „savanoriškai draugijai, armijai, aviacijai ir laivynui remti“. Tik ten buvo prievartinė rinkliava. Žaliosios atsakomybės indulgencijos platinamos visiškai savanoriškai. Gali gyvenimo būdo nekeisti, bet sąžinė bus rami.
Dabar naujajai religijai ateina sunkūs laikai – ne tik todėl, kad ekonomika turtinguose Vakaruose vos kruta, bankrotas lipa ant bankroto, ir mažiau pinigų niekams. Ir ne tik todėl, kad didžioji dauguma mokslinio ginčo apie klimato kaitą išgaruos, kai nebeliks dosnaus vyriausybinio tų idėjų finansavimo. Dabar didelė dalis mokslinių projektų ir tyrėjų tiesiogiai priklauso nuo tyrimų rezultatų.
Patys pagalvokite: jei koks nors institutas, asociacija ar fondas savo misija ir pavadinimu žada kovoti su žmogaus sukurtu atšilimu, nejau bus tokie žiopli ir patys kirs šaką, ant kurios sėdi? Čia tas pats, kaip kokiai nors religijai neigti Dievo buvimą ir savo pačios vaidmenį sielovadoje. Kaipmat ištuštės parapijiečių minios ir lėkštutės aukoms.
Naujajai religijai sunku dar ir dėl to, kad pati ankstyvuosius atsivertėlius įtikinėjo negudriomis priemonėms, nesibodėjo teatriniais triukais, o dabar triušis nebeišlenda iš fokusininko skrybėlės.
Kiekvienos kregždės ankstesnis grįžimas pavasarį, ankstesnis gėlytės sužydėjimas prieš laiką arba vėlyvesnis sniegas, kaip įrodymai, buvo rodomi šou mėgstančiai miniai: štai, žiūrėkite! Argi nematote patys? Mes žudome pasaulį! Taip anksčiau Kristus įtikinėdavo tikinčiuosius stebuklais – padaugindavo duoną ir žuvį, akimirksniu gydydavo raupsuotuosius bei akluosius tuometėse masinio susibūrimo vietose.
Televizija, lyg atšilimo įrodymą, rodė į vandenį krentančius ledo luitus Antarktikoje, pamiršdami paminėti, kad tas pats būna kasmet. Kiekviena sausra, uraganas, liūtis ar apskritai kiekvienas reiškinys, nepaisant to, kaip dažnai jis kartojosi jau milijonus metų, buvo tikėjimo įrodymas. Ženklas, kad mes teisūs.
Todėl dabar nereikia skųstis, kad tie patys paprastesni žiūrovai nepatenkinti beldžiasi į kaimo mugės kasą ir reikalauja grąžinti pinigus: „Sakėte, atšilimas, sakėte, nebebus daugiau sniego ir Alpėse reikės užmiršti slidinėjimą, o dabar jau antrą žiemą didžiausi šalčiai ir sniego krūvos. Jau kelis dešimtmečius tokių šalčių nebuvo. Sakėte, mažėja baltųjų lokių populiacija ir mažėja ledynai, bet dabar ir lokių daugiau, jie dauginasi kaip triušiai, ir ledynai išsiplėtė bei vis didėja“.
Žmogaus sukurto atšilimo šarlatanai dabar karštligiškai aiškina: tai dar nieko nereiškia! Tai tik laikini pasikeitimai, kurie tik užmaskuoja nuolatines tendencijas! Nereikia žiūrėti į tai supaprastintai.
Iš tikrųjų, jei jau kalbėsime supaprastintai, tai galima būtų paaiškinti taip: kai sušyla, tai patvirtina mūsų teoriją. Kai atšąla, tai jokiu būdu nepaneigia mūsų teorijos, nes paskui gali vėl atšilti, ir apskritai, visada netikėliams yra paprastas atsakas: „Ne viskas taip paprasta“.
Lygiai taip pat griežtiesiems kreacionistams dinozaurų kaulai nepaneigia teorijos, kad pasaulis buvo sukurtas su visais gyviais ir augalais prieš 6 tūkst. metų. Tuos kaulus ten padėjo Dievas, kad patikrintų mūsų tikėjimą.
Dabar naujosios religijos išpažinėjams atsirado dar viena rakštis, ir visai netikėta: Europos Sąjungai pirmininkaus Čekija su savo prezidentu Vaclavu Klausu, pagarsėjusiu žmogaus sukeltos klimato kaitos neigėju.
Čekija, jos buvęs prezidentas V.Havelas, jos kovos su komunizmu istorija ir apskritai šviesus vaidmuo XX amžiaus istorijoje kažkaip neleidžia dabartinio prezidento apšaukti naftos bendrovių nupirkta marionete ar tarptautinių korporacijų prostitute. Tad pasitenkinama antru paaiškinimo variantu – tamsus žmogelis iš dorų, bet beviltiškai bukų valstiečių krašto, toks kareivis Šveikas, geros širdies, bet labai jau alaus užpiltomis smegenimis.
Po naujųjų metų Vakarų laikraščiuose pasirodė straipsnių ir komentarų apie absurdą, kad laukinės Rytų Europos šalys ne tik praleidžia progą patylėti, bet per kažkokį klaikų nesupratimą gauna galimybę pirmininkauti padorių žmonių klubui ir skelbti idėjas, labiau pritinkančias tamsiesiems viduramžiams, kai kartografai piešė plokščią žemę su drakonais žemėlapio kampuose. Kaip rašė vienas bevardis atšilimo religijos entuziastas: „Visi, kas neigia žmogaus sukeltą klimato atšilimą, prilygsta tiems, kas neigia žemės apvalumą“.
Antra vertus, gėda būtų skųstis: pasaka apie tai, kaip žmogus tuojau tuojau pražudys gamtą, buvo naudinga ne tik vėjo malūnų pardavėjams ir tiems, kas pardavinėjo natūralaus pluošto krepšius parduotuvėms. Tokiems, kaip aš, žiūrintiems į visuomenės raidą, tai buvo nuostabi studija apie tai, kaip gimsta, gyvena ir miršta visuotinės psichozės.
Kai šitoji, paskutinė XX amžiaus psichozė, perlipusi ir į mūsų amžių, dabar išleidžia kvapą, Naujuosius metus pradedu tikėdamasis, kad ir vėl bus galima nešiukšlinti, nes taip švariau, kad galima bus neteršti oro, nes taip smagiau kvėpuoti, ir nepilti į upes atliekų, nes maudytis maloniau švariame vandenyje, o ne todėl, kad taip liepia Naujoji Tiesa apie baubą, sugalvotą lengvatikiams ir tiems, ką kankina kaltės kompleksas.
Bus ką prisiminti, kai baigsis krizė, vėl ateis geri laikai, ir žmonija susigalvos kažką visiškai naujo, kad galėtų plakti save ir jaustis kalta. O kol kas eisiu užsivilksiu megztinį ir išsivirsiu arbatos, nes tikrai labai žvarbu.