Ristūną išlaikyti brangu, o kainuoja jis ne daugiau už ponį. Dabar poniai „ant bangos“ – kiekvieną savaitę po vieną iš mano ūkio nuperka. Kol kas apsimoka auginti šiuos mielus mažus arkliukus, tad jų bandą dar esu numatęs didinti“, – sakė Raimundas, žirgininkyste užsiimantis daugiau kaip 20 metų.
Iš vidurio miesto – kuopti arklidžių
Iš pasakų vaikystėje prisiklausę apie princus, skriejančius eikliaisiais žirgais, patys kartais pasvajojame, kaip puiku būtų pajodinėti. Tačiau pasakos pasakom, o gyvenime – kol balne galėsi išsilaikyti ar ratukus suvaldyti, reikia gerokai paplušėti ne tik hipodrome, bet prieš tai ir arklidėse. Pasak Raimundo, jam ne vieną mėnesį teko kuopti arklides, kitiems arklius ruošti, šukuoti, kol treneris pagaliau leido pačiam žirgą pasikinkyti į ratukus ir važiuoti.
„Taip tikriausiai buvo tikrinamas mano – vaiko iš vidurio miesto – atkaklumas ir pasiryžimas užsiimti žirginiu sportu.
Daug buvo tokių „miestietukų“, kurie norėjo jodinėti, tačiau po pirmų nesėkmių ar sunkumų jų čia nebelikdavo. Juk kasdien – lyja ar sninga – turi vykti į treniruotes, kurios trunka apie 1–1,5 val., be to, pats privalai išsivalyti gardus, tinkamai paruošti žirgą treniruotei. Reikia išties labai didžiulio noro ir atkaklumo“, – tikino daug metų žirgininkystei pašventęs Raimundas. Jo, kaip sportininko, karjera truko apie septynerius metus – kol mokėsi Marijampolės žemės ūkio technikume, o vėliau dirbant Varėnos r. Dubičių žemės ūkio bendrovėje. R. Brizgys – žinomas ristūnų žirgų lenktynių dalyvis, tačiau, anot jo, tai jau praeitis. Dabar dažniau jam tenka varžybų teisėjo ar komentatoriaus vaidmuo.
Poniai nukonkuravo ristūnus
Pasak R. Brizgio, ristūnus pastaruoju metu nepelninga auginti. Pats per keliolika metų suformavęs didžiulę ristūnų bandą, pernai ją likvidavo, pasilikdamas vos kelias veislines kumeles. „Kol varžybose nebus sukurta totalizatoriaus sistema, lenktyninius žirgus auginti bus nuostolinga. Šiuo metu žirgai išlaikomi iš savų ar kito verslo lėšų, nes Lietuvoje vykstančių ristūnų lenktynių fondai nedideli, už pirmą vietą laimėjimas siekia tik keletą tūkstančių litų. Be to, už veislinius žirgus neliko paramos. Jei veiktų totalizatorius, toks žirgas galėtų uždirbti nemažų pinigų. Bet kol kas to nėra. Vietinė rinka veisliniams ristūnams ribota, o užsieniečiams Lietuvoje užauginti žirgai per prasti.
Ristūnų auginimas brangesnis nei jojamųjų žirgų – brangus lenktyninių žirgų inventorius, jiems treniruoti reikalingas geras hipodromas“, – įvairias žirginio sporto ir ristūnų auginimo problemas vardijo R. Brizgys. Žirgininkas ristūnus šiemet pakeitė poniais, kurių šiuo metu augina arti pusės šimto. Anot jo, šie arkliukai dabar turi nemažą paklausą ir kainuoja tiek pat, kiek ristūnai žirgai. „Su poniais kur kas mažiau vargo ir rūpesčių – jie nereiklūs, ištvermingi ir atsparūs mūsų klimato sąlygoms.
Šiuos mielus arkliukus perka kaimo turizmo sodybos, vaikams, veisti. Kas savaitę ūkyje sulaukiu pirkėjų“, – naujo verslo sėkme džiaugėsi patyręs žirgų augintojas.
Pirmas ponis – iš čigono
Raimundas pirmąjį ponį įsigijo maždaug prieš septynerius metus iš čigono. Jį pirko dukrelei. Tada už kumelingą kumelaitę jis čigonui sumokėjo 500 dolerių. Tačiau kumeliukas gimė negyvas, o kumelaitė po keturių dienų irgi krito. Nors tai buvo skaudi netektis, Raimundas vietoj šios poni kumelaitės įsigijo kitą. Pamažėl pats ėmėsi auginti ponius ir jų bandą plėsti. Prie naujos sodybos 4 ha plote dabar jų laigo daugiau kaip 40. Mažieji arkliukai žavi ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius – nuolat čia užsuka žmonės akių paganyti. Ponių čia išties daug ir visi tokie skirtingi...
Poniai, anot Raimundo, kaip ir žmonės, būna įvairių charakterių, tačiau juos veisdamas žirgininkas siekia, kad jie būtų kuo ramesnio ir draugiškesnio būdo, mylėtų vaikus. Šioms savybėms, pasirodo, nemažai įtakos turi tėvų genai. R. Brizgys prisimena turėtą eržiliuką, kuris buvo piktesnis už sarginį šunį. „Iš jo buvo galima visko tikėtis. Žiūrėk, būdavo, atidunda atsiskyręs nuo bandos, parsigriauna žmogų ir taikosi įkąsti.
Pats ne kartą į tokį pavojų buvau pakliuvęs, tad šį arkliuką išsimainiau su lenku į kitą. Lenkas keikė, kad kažkokį „biesą“ jam įtaisiau – vos jo nesuėdė... Jis bene vienintelis buvo toks aršus, dauguma ponių labai geri ir ramūs“, – tikino arkliukų šeimininkas.
Anot Raimundo, nors iš pažiūros poniai nedideli, bet jie labai ištvermingi. Kadaise poniai dirbo šachtose, anglis vežiojo, kur kalnuotose vietovėse nepraeidavo stambesnis arklys, jais gabendavo didžiulius krovinius. „Suaugęs ponis gali pavežti 5–6 suaugusius žmones, o vaikų į vežimaitį vienu metu galima susodinti dvigubai tiek. Šventėse ar kaimo turizmo sodybose tai išties smagi pramoga – pasivėžinti ponio traukiamu vežimaičiu ar ant paties arkliuko pajodinėti.
Poniai ilgaamžiai – gyvena maždaug iki 30 metų. Nors tai mano verslas, kai kurių ponių iš savos bandos už jokius pinigus neparduočiau, mat jie turi savas istorijas, mūsų šeimai yra labai brangūs“, – atviravo ponių augintojas.
Ateities planuose – rekreacinė zona
Raimundas su šeima Gudinės kaime įsikūrė tik šiek tiek daugiau nei prieš metus. Čia iškilo naujas namas, arklidės, greta ponių aptvaro buvo iškastas didžiulis tvenkinys. Ūkininko pagrindinės valdos – Igliškėliuose, kur jis dirba per 100 ha nuosavos žemės. Turi įsigijęs visą modernią pašarų ruošimo techniką, mat didžiausius plotus jo ūkyje užima pievos.
Ateities planai labiau siejami su arčiau Marijampolės esančiu Gudinės kaimu, kur Raimundas tikisi sukurti rekreacinę zoną. Čia, anot jo, galėtų žmonės atvykti šeimomis – kas pameškerioti, kas poniais pasidžiaugti. Gal pavyktų ir kokią užkandinę atidaryti...
Tačiau Raimundas vis dar slapčia puoselėja svajonę, kad naujuose tvartuose vėl galėtų žvengti ristūnai žirgai, kurių čia auginti galėtų apie 100. Bet kol kas perspektyvų nėra. O dabar čia smagiai laiką leidžia keistoka ir miela trijulė: du ožiukai ir asiliukas. „Nuo seno žinoma, kad ten, kur žirgai, reikia ožius dėl smarvės laikyti, mat ji tam tikras ligas nuveja. O asiliukas – šiaip įdomesnis padaras, vaikams ir suaugusiems smagu į jį iš arčiau pasižiūrėti, paglostinėti“, – draugiškai savo augintinius pristatė šeimininkas.
Raimundas myli kiekvieną jų ir šie atsidėkoja jam dėmesiu: prieina artyn, glaudžiasi, ieško jo delnuose ar kišenėje kokio skanėsto. Kol kas ūkininkas dar nereklamuoja savo ūkio ir neorganizuoja laisvalaikio pramogų, tačiau netolimoje ateityje vos už kelių kilometrų nuo Marijampolės, tikėtina, galima bus išties smagiai praleisti laisvalaikį.