Kai kiti vaikai vasarą žaisdavo ir maudydavosi, čikagietė Mantė Baliutavičiūtė praleisdavo po 10 valandų baleto salėje šešias dienas per savaitę. Jos mamai Dainorai Baliutavičienei draugės priekaištaudavo, esą ji taip tik kankinanti savo vaiką. Tačiau dėl dukterų ne vienerius metus atkakliai besiaukojanti mama sako norinti įrodyti, kad svetimoje šalyje gyvenantiems emigrantams rūpi daugiau nei pinigai ir brangūs automobiliai.
Lankėsi ir Lietuvos baleto žvaigždės
,,Galima pakilti virš buities, galima nueiti toli net ir mūsų sąlygomis, be didelių pinigų. Mantės pavyzdžiu noriu parodyti, kad mes atvažiavome ne vien dėl to, kad vairuotume naujausius automobilius”, - lrytas.lt sakė šešiolikmetės Mantės mama.
M.Baliutavičiūtė šią savaitę buvo vienintelė lietuvė, pradėjusi mokslus ką tik atidarytoje ,,Joffrey’s Academy of Dance”.
Iškilmingą kaspino kirpimo ceremoniją stebėjo būsimieji mokyklos dėstytojai, tėvai ir JAV žiniasklaidos atstovai. Anot meno kritikų, tame pačiame dangoraižyje įsikūręs baleto teatras ir naujai duris atvėrusi baleto akademija įgyvendino garsių JAV choreografų Geraldo Arpino ir Roberto Joffrey viziją.
Visame pasaulyje žinomai,,Joffrey” baleto kompanijai priklausančioje mokykloje mergaitė lankys aukščiausio lygio užsiėmimus. To paties baleto meistrai prieš kelerius metus konsultavo Lietuvos žvaigždes Eglę Špokaitę ir Nerijų Jušką. Čikagoje lankęsi šokėjai vėliau tėvynėje pristatė choreografinę kompoziciją ,,Slėpiniai”.
Gyvenimo be šokio neįsivaizduoja
Nors D.Baliutavičienė tvirtina neturinti tikslo, kad jos dukra būtinai taptų balerina, ji neslėpė, jog į prestižinę baleto mokyklą pakliuvusi Mantė turi galimybių sužibėti JAV ar Europos scenose.
Pati Mantė sako neįsivaizduojanti savo gyvenimo be šokio, bet pripažįsta, kad sunkių akimirkų būna. Iš pažiūros jaunutė mergaitė kalba lyg savimi pasitikinti, suaugusi mergina. Apie sveiką mitybą ir režimą ji žino daugiau negu daugelis trisdešimtmečių ir nė kiek nesiskundžia dėl įtempto tvarkaraščio.
Dar labiau Mantė nustebino visiškai nepaauglišku noru apsilankyti milžiniškoje Čikagos viešojoje bibliotekoje, kuri matosi pro ,,Joffrey” repeticijų salės langus. Mergaitė apgailestavo vis nespėjanti į ją užsukti.
Rasti profesionalių mokytojų – nelengva
Anot D.Baliutavičienės, dukra pradėjo šokti būdama penkerių, vos tik atvykusi į Čikagą. Tačiau profesionalių baleto mokytojų paieškos dideliame mieste nebuvo lengvos. ,,Vos atvažiavę, emigrantai puola užsidirbti duonai. Pirmiausia svarbu išgyventi. Mačiau daug paliktų vaikų namuose, prie kompiuterio, ,,už borto”, - kalbėjo Čikagos lietuvė.
Iš Šiaulių kilusi D.Baliutavičienė pati yra šokusi ,,Želmenėlių” kolektyve. Reikli mama nenorėjo, kad dukrą mokytojų neprofesionalūs pedagogai. Dėl to jai ne kartą teko atsidurti konfliktinėse situacijose.
Neradusi baleto profesionalų lietuvių, D.Baliutavičienė susipažino su baleto šokėju ir žinomu rusų disidentu Dmitrijumi Rudnevu. Jis buvo Čikagoje atidaręs savo baleto mokyklą. Ten lietuvei pavyko išsikovoti, kad už Mantės baleto pamokas būtų imamas mažesnis mokestis, negu iš amerikiečių.
,,Aš Dmitrijui pasakiau: ,,Tu turi turėti ne vien turtingų tėvų vaikų, bet ir tų, kurie yra talentingi. Susiginčijome. Po kurio laiko jis nusileido: ,,Gerai, tu gali mokėti mažesnę kainą, tik niekam nesakyk”, - laimėtą ginčą juokdamasi prisiminė D. Baliutavičienė.
Dėl pinigų neverta prarasti gyvenimo
Pasak jos, apsigyvenus lietuvių pamėgtoje Čikagoje, labai paprasta užsiimti tradiciniais ,,lietuviškais” darbais: pagyvenusių žmonių priežiūra, dirbti aukle ir auginti svetimus vaikus.
,,Tada sakoma, kad Čikagoje nieko nevyksta. Iš tiesų vyksta labai daug kas. Dešimt metų bendravau su labai įdomiais žmonėmis iš viso pasaulio. Stengiuosi būti tarp intelektualių žmonių, kur vyksta kūrybinis darbas, kur esu į tai įtraukta”, - lrytas.lt kalbėjo savitą gyvenimo būda pasirinkusi D.Baliutavičienė.
Priešingai nei dauguma lietuvių, jos šeima niekuomet neišsikraustė gyventi į priemiesčius. Mantė mokosi vienoje geriausių Čikagos miesto mokyklų – Whitney M. Young Magnet High School.
,,Yra visokių nuomonių. Žinoma, visuomet gali užsidirbti pinigų, bet galbūt paniręs į darbus prarasi patį gyvenimą. Esame daug keliavę, daug pamatę. Dabar man pačiai įdomu bendrauti su savo vaikais, jiems bet ko nepakiši, kartais reikia liežuvį pasiaštrinti, kad juos nuginčytum”, - juokėsi dviejų talentingų dukterų mama.
Jaunesnioji Viltė gimė neišnešiota, sirgo cerebriniu paralyžiumi. Užsispyrusios mamos dėka trylikametė dabar lanko Rytų kovos menų užsiėmimus, sėkmingai mokosi. Nežinantis mergaitės praeities, niekuomet nepasakytų apie sunkią vaikystėje ją užklupusią ligą.
Tėvynėje – paprasčiau, JAV – įdomiau
Kelerius metus motina grįždama iš darbo pasiimdavo savo dukras ir išvykdavo į kasdienę kelionę. Iš pradžių beveik šimtą kilometrų veždavo Mantę į baleto pamokas pas kubiečių kilmės baleto mokytoją Casey Watmora.
Palikusi vieną dukrą baleto pamokose, su jaunesniąja keliaudavo į baseiną, o iš ten – į savo sporto klubą. Negana to, šeštadieniais abi mergaitės lanko lituanistinę mokyklą.
,,Pamokos būdavo ruošiamos automobilyje arba savaitgaliais. Likome gyvos”, - šypsosi D.Baliutavičienė.
Pasak pašnekovės, ji nepritaria nuomonei, kad balerinai mokslų nereikia. Čikagos lietuvė nori, kad Mantė įsigytų aukštojo mokslo diplomą net ir tuo atveju, jei pasirinktų baleto šokėjos kelią.
D.Baliutavičienė pripažįsta, kad Lietuvoje lankyti meno mokyklą vaikams yra paprasčiau. Susirandi patinkančią mokyklą, mokslą apmoka valstybė. Tačiau lietuvė džiaugiasi, kad augdamos daugiatautėje Čikagoje jos dukros turi galimybę pažinti įvairias kultūras.
,,Vasarą grįžome į Lietuvą, sėdime ant suoliuko. Pro šalį eina du juodaodžiai. Netoliese – bobutė su dieduku. Diedukas stumia bobutę – sako, eik, nusifotografuok, visi gi fotografuojasi. O mano mergaitės leipsta juokais. Jų klasėje – trečdalis juodaodžių”, - smagų epizodą iš apsilankymo tėvynėje prisiminė D. Baliutavičienė.
Svajonė – konkurso finalas Niujorke
Moteris džiaugiasi, kad JAV auganti jaunoji lietuvių karta – atvira naujovėms ir kosmopolitiška: ,,Nebėra taip, kad jie gyventų tik Lietuvoje ar tik JAV. Jie visur laksto, visur suspėja, jų mąstymas – jau kitos”. Didžiausia motinos ir dukros svajonė – patekus tarp trijų geriausių regiono šokėjų, dalyvauti ,,Grand Prix” finale Niujorke. Anot D.Baliutavičienės, sustabdyti gali tik du dalykai: traumos ir pinigų stoka.
Kol kas dukters mokslas ,,Joffrey” akademijoje tėvams atsieina maždaug tūkstantį dolerių per mėnesį. Tačiau norint dalyvauti prestižiniame konkurse, reikia treniruotis papildomai, pirkti drabužius, specialiai parinkti muziką.
Nuo D. Baliutavičienės veido nedingstanti šypsena ir tiesus žvilgsnis išduoda, kad ir šį kartą kovoti pripratusi motina nepasiduos: ”Jeigu Mantė kažko pasieks balete, galbūt kitas lietuvių vaikas tą patį padarys kažkur kitur”.