Dar ne viskas prarasta! Lietuvoje dar liko partijų, prisimenančių savo idėjines ir vertybines šaknis, jas išpažįstančių ir nevengiančių to viešai demonstruoti.
Tai džiugiai teigti paskatino iš Liberalų sąjūdžio atstovų valdomų ministerijų tautai paskleista žinia.
Nuo šiol paskutinę savaitės darbo dieną šių ministerijų valdininkai, neturintys dalyvauti svarbiuose oficialiuose susitikimuose bei renginiuose, į darbą gali ateiti džinsuoti.
Taip, tai – aiškus ženklas, kad prie teisingumo, susisiekimo bei švietimo ir mokslo vairų stojo grynakraujai liberalai, o ne kokios davatkos.
O juk ne vienas pilietis jau buvo nusprendęs, kad Lietuvos valdžioje liberalų visai nebeliko – juos pražudė prisitaikėliškumas ir pasmaugė didesnių mokesčių karštligės apimti konservatoriai.
Tačiau dabar liberalų lyderiai vėl gali drąsiai žiūrėti savo rinkėjams į akis.
Juolab kad mokesčių našta jiems, sėdintiems saugiose valdžios kėdėse, skirtingai nei didžiajai daliai tautos, – tik metafora.
Tačiau iš tiesų džinsai ir kitokie tragikomiški viešųjų ryšių triukai – viena, o realybė – visai kas kita.
O ji tokia – tiek Liberalų sąjūdis, tiek Liberalų ir centro sąjunga galutinai tapo paklusniais ir net pro galingą mikroskopą sunkiai beįžiūrimais konservatorių pritarėjais.
Ironiška, tačiau bene aršiausiai pastaruoju metu prieš nežabotą dešiniųjų buhalterinį populizmą tebepurkštauja ir bent šiokią tokią politinę konkurenciją mėgina sudaryti tiktai pats liberalcentristų lyderis A.Zuokas.
Tačiau atrodo, kad ir šis politikas greitai gali būti numalšintas.
Neatmetama, kad jį iš partijos lyderio posto išvers bendražygiai, karštai saugantys šiltas valdžios kėdes.
Juos galima suprasti. Partija per rinkimus prarado daugiau nei pusę rinkėjų, tačiau sėkmingai peršoko iš vienos valdžios lovos į kitą.
Tad jai, išsaugojusiai tokio paties dydžio valdžios kąsnį, belieka dėkoti likimui.
O štai Liberalų sąjūdis per rinkimus įgavo naują kvėpavimą ir labai pagausino savo rinkėjų būrį.
Tačiau ši partija, užuot mėginusi didinti šį kapitalą, tapo dar nuolankesne konservatorių patarnautoja nei dauguma iš valdžios puodo skubančių srėbti liberalcentristų.
Formalūs pasispardymai prieš antikrizinį planą – jau užmiršta praeitis.
Niekaip nesiliaujančios abiejų liberalių partijų tarpusavio pjautynės tik lengvina strateginį konservatorių uždavinį pašalinti visus konkurentus juos skaldant.
Bendras liberalų kandidatas per prezidento rinkimus?
Šių partijų susivienijimas, geranoriškai ar per prievartą pasitraukus dabartiniams lyderiams?
Kol kas tai – tik miražai ir pažadai, kuriais yra maitinamos partijų „apačios“, ir sutrikę rinkėjai.
Tad konservatoriams, siekiantiems galutinai paimti visus valdžios svertus, belieka tik trinti delnais.
Pavieniai kokių nors „prisikėlėlių“ pagrasinimai ar pasistaipymai – vienas juokas. Tereikia numesti kokį postelį, kad dar greičiau susikompromituotų, ir tiek.
Be to, konservatorių politika antruoju galu skaudžiausiai gali smogti ne jiems patiems. Jų rinkėjų branduolio nesuskaldytų net ir atominis smūgis, o štai liberalų vargais negalais sužvejoti rinkėjai greičiausiai išsilakstys negrįžtamai.
Ar į abejingųjų gretas, ar pas kitas partijas – jau niekam nebebus labai svarbu.
Tad atrodo, kad iš šalies politikos scenos įkandin socialdemokratijos, konservatizmo, krikščioniškosios demokratijos išnyks ir liberalizmas – kaip ir kitos ideologijos taip ir nepradėjęs savo vaidmens.