„Turiu daugybę veiklos, todėl beveik niekada nežiūriu televizoriaus. Prie jo prisėdu tik tuomet, kai Velykų ar Kalėdų dieną popiežius sako sveikinimo kalbą miestui ir pasauliui („Urbi et orbi“). O pernai dar žiūrėdavau konkursą „Triumfo arka“, nes jame dainavo ir mano sūnus Jonas“, — kažkas šelmiškai gero šmėstelėjo Antano veide.
Bet kas? Džiaugsmas, kad visi keturi sūnūs ir duktė užaugo dori žmonės? Ir ne tik jie, bet ir globotinė Justina? Kad jis dirba tai, kas arčiausia širdies?
Antanas ne tas žmogus, kuris verkšlentų, kad Lietuva juos, kovotojus už laisvę, pamiršo ar per mažai davė. Vienintelė nuoskauda, nuskambėjusi per pokalbį šio vyro balse, buvo dėl to, kad dar vienas žmogus, radęs prieglobstį jo šeimoje, nuolat nuklysta į šunkelius.
„Sausį kojas skauda smarkiausiai“, — pasiguodė Antanas. Ir ne darganos, ne žiemos šaltis dėl to kaltas. Išgyvenimai. Jie ima deginti kaskart, kai, artėjant Sausio 13-ajai, ištraukiami iš atminties.
Tuomet, 1991-aisiais, gausi Antano šeima, kurioje jauniausiam vaikų buvo vos šešeri, gyveno Vilniaus Šeškinės rajone.
„Visą savaitę nuo sausio 6-osios, kai jedinstvininkai, paskelbus kainų kėlimą, norėjo užimti Aukščiausiąją Tarybą, žmonės buvo kviečiami jos ginti. Dirbau netoliese, tuometės Komunalinio ūkio ministerijos skaičiavimo centre inžinieriumi, ir mes su bendradarbiais, keisdamiesi tarpusavyje, visą savaitę budėjome prie Aukščiausiosios Tarybos“, — pasakojo A.Sakalauskas.
Bet šeštadienį, sausio 12-ąją, užuot važiavęs į miesto centrą, jis išsirengė prie televizijos bokšto.
„Apsirengiau paprastais drabužiais, net laikrodžio neėmiau. Vietoj asmens dokumentų įsimečiau tik pirkėjo kortelę su užrašyta pavarde. Maniau, visko gali nutikti, juolab kad incidentų iki tol jau buvo ne vienas. Juk šaudyta tikrais šoviniais: išvakarėse prie Spaudos rūmų buvo sužeistas savanoris Vytautas Lukšys. Matėme ir kaip buvo sumušti žmonės prie įėjimo į Spaudos rūmus“, — tai, ką Antanui teko išgyventi 1991-ųjų sausį, į užmarštį neįmanoma nustumti.
Taigi atbudėjęs dieną, o vakare pavakarieniavęs pas netoliese gyvenančius šeimos draugus, Antanas prie bokšto liko ir nakčiai.
Žmonių vienybė šildė. Be to, būryje buvo ramiau. Vienoje televizijos bokšto pusėje šurmuliavo jaunimas, kitoje dainas traukė vyresni žmonės. Pro langus buvo matyti ir sustatyti televizoriai, rodantys programas iš Lietuvos ir pasaulio.
Buvo gerokai po vidurnakčio, kai staiga iš bokšto išbėgęs žmogus per megafoną paskelbė pavojų — atvažiuoja tankai!
Gynėjai netruko susispieti kuo arčiau bokšto. Jie matė, kaip aplinkiniuose namuose ėmė mirksėti langų šviesos: žmonės davė ženklus apie pavojų ir skubėjo lėkti artyn.
Antanas atsidūrė vakarinėje bokšto pusėje. Vyrai, tvirtai susikibę rankomis, sustojo į pirmąją eilę. Jiems už nugaros telkėsi moterys ir jaunimas. Tokios taktikos imtasi prisiminus, kad tarp Gruzijoje 1989-ųjų balandį, „kastuvėlių naktį“, žuvusių mitinguotojų daugiausia buvo moterų.
Iš aplinkinių namų subėgus daugybei bokšto gynėjų, prieš A.Sakalauską susitelkė bene dešimt jų eilių. Dar tankų nebuvo matyti, vien girdėti jų gausmas, kai žmonės ėmė šaukti apie užleistus dūmus. Nuodingąsias dujas? Gynėjai suskubo telkšančiose balose vilgyti šalikų ir dangstyti jais veido vildamiesi nors taip sumažinti nuodų poveikį.
„Antanai, ko drebi?“ — bendradarbio klausimas nuskriejo į niekur: girdint riaumojančius tankus, šarvuočių džeržgėjimą, baimė kaustė visus. Bet tik tol, kol buvo laukiama antpuolio. Tankams privažiavus arti ir kilus realiam pavojui, paniką kelianti baimė dingo.
Per žmonių minią, susidariusią priešais, Antanas nematė kareivių. O jie ėmė šaudyti, šaukdami, kad gynėjai išsiskirstytų. Nuo tankų šūvių trenksmo pažiro administracinio pastato langai.
„Atsitraukėme šiek tiek atokiau bokšto, į pievą, ir skandavome toliau: „Fašistai! Lietuva! Lietuva!“ Tik staiga pajutau, kad nebėra man iš kairės stovėjusio draugo, — iš atminties vaizdus traukė Antanas. — Tą pat akimirką pamačiau, kaip tankas važiuoja į minią.
Žmonės šiek tiek prasiskyrė, bet netrukus prie tanko supuolė keletas vyrų ir ėmė jį stabdyti rankomis. Mane nutvilkė mintis: „Na, senis! Atėjau ginti bokšto ir dabar kaip peliukas spruksiu šalin?“
A.Sakalauskas atsidūrė prie tanko. Gal dėl to, kad vietos ten buvo daugiau („o gal, kad esu bailesnis“), jis atsistojo per patį vidurį. Bet tankas nestojo ir vyrai turėjo vieną, antrą, trečią žingsnį žengti atgal.
„Dingtelėjo mintis, kad tankas važiuos ir toliau. Bandžiau mestis į šoną, bet... Nežinau, kas tuo metu nutiko: galbūt tankas iššovė, galbūt paslydau“, — vyras trumpam pritilo.
Skausmas! Greta po vikšrais — klykianti moteris. Atgavęs nuovoką Antanas pajuto gulįs ant pilvo, tanko prispaustomis kojomis. Jis nematė, kas dėjosi tolėliau, kad čia pat, tanko prispaustos, klykė dvi merginos, — dvi draugės Loretos — Asanavičiūtė ir Tručiliauskaitė.
Nežinia, kuo viskas būtų baigęsi, jie ne dzūkas Vytautas, sovietų kariuomenėje tarnavęs tankistu. Žinodamas, kur yra mechaniko anga, jis atsistojo prieš ją ir sutartiniais ženklais pagaliau sustabdė tanką.
Šis pastovėjo, ėmė trauktis atbulas ir, atsisvėręs ant kelkraščio, pasisuko. Štai tuo momentu ir trakštelėjo visa, kas buvo po juo.
„Dabar žinau, kodėl tai įvyko, — atsiduso Antanas. — Betgi anuomet, nuo žvėriško skausmo gęstant sąmonei, praskriejo mintis: „Tankas mus pritrėškė, o dabar važiuos išilgai. Kad tik greičiau viskas baigtųsi, kad tik nesustotų, kad tik nereikėtų ilgai būti užspausta krūtine“.
Tankui atsitraukus, Antanas kažkaip sugebėjo keletą metrų nusiridenti šalin. Greta buvęs vaikinas griebė jį į glėbį ir pasileido nuo šlaito žemyn. Kur rasti pagalbos? Greitosios pagalbos automobiliai buvo sausakimši sužalotų, kruvinų žmonių.
Keletas žmonių, tarp jų — ir studentas medikas, A.Sakalauską paguldė į gynėjo iš Šiaulių automobilį, ir tas ėmė irtis tolyn. Tai nebuvo paprasta. Gatvės buvo užstatytos mašinomis: vyrai jas perkeldavo rankomis, kad ir ši, ir kitos sužalotuosius vežančios galėtų judėti pirmyn.
Vilniaus centre esančios Šv.Jokūbo ligoninės priimamajame skyriuje buvo daugybė sužalotų, kruvinų, vaitojančių žmonių. A.Sakalauską atgabenę vyrai teįstengė paguldyti ant grindų. „Gyvas. Dabar jau tikrai nemirsiu, — kai atbėgę medikai padarė Antanui lašelinę, jį apėmė ramybė. — Balso neturiu, klausos — taip pat, tačiau, kaip esu įpratęs, pradėjau dainuoti“.
„Nedainuok, — įspėjo greta jo ant neštuvų gulinti sunkiai sužeista moteris. — Laidotuvių giesmes juk reikia giedoti“. Tai buvo Angelė Pladytė, moteris iš po tanko, kurios kojos vėliau per daugybę operacijų bus sudėtos iš gabaliukų. Ir kurią Antanas, kaip ir to paties tanko ypač sunkiai sužalotą Loretą Tručiliauskaitę, nuo tol visąlaik vadina kovos drauge. Bet iš jų keturių mirtis vis dėlto išsirinko kitą Loretą.
Antanas buvo operuojamas paryčiui: jam buvo sulaužytos abi kojos, šeivikaulis, sutraiškyti raumenys. Per mėnesį, praleistą ligoninėje, pasikeitė ne vienas palatos kaimynas.
Sužeistus gynėjus keitė kitokių traumų patyrę žmonės: paslydę ar parkritę gatvėse. Ir kiekvienas jų, skausmo surakintas, trokšte troško įvykius pasukti atgal, tarsi būtų galima išvengti to, kas nutiko.
„O aš žinojau, kodėl man skauda: mano skausmas turėjo vertę. Žinojau, kad tai, ką patyrėme ir ką žurnalistai parodė Europai ir pasauliui, pagelbėjo Lietuvos laisvei.
Mūsų žaizdos bylojo: štai kas yra SSRS, štai toji jos pertvarka, štai kaip skiriasi SSRS žodžiai ir darbai. Ir tai, kad šiuo metu prie Jungtinių Tautų plevėsuoja ir Lietuvos vėliava, tam skausmui, neretai atsinaujinančiam, net ir dabar suteikia prasmės“, — kalbėjo A.Sakalauskas.
Mėnuo — ligoninėje, pirmieji žingsniai pasiramsčiuojant dviem, vėliau — vienu ramentu. Po metų, per antrąją operaciją, išėmus kaulus tvirtinusias plokšteles, jau vaikščiojo nesiramstydamas. Ir ėmėsi darbo, kurį mėgo ir puikiausiai išmanė: bendrovėje „Elsis biuro sistemos“ jis dirba kompiuterinės technikos inžinieriumi.
„Mirtis praėjo pro šalį, — sakė Antanas. — Vos per žingsnį: jei tankas, užuot atsitraukęs, būtų pajudėjęs pirmyn, turbūt būtų buvę kitaip“.
Mirtis bet kada, bet kokiu pavidalu gali prisiartinti, todėl gyventi geriau taip, lyg tai būtų paskutinė diena. Nieko nekeikiant, neįžeidžiant ir neskaudinant.
Ar Antanas laimingas? Šis klausimas, pamačius, kaip sužibo vyro akys, kai jis ėmė pasakoti apie į gyvenimą jau išleistus vaikus, taip ir liko nepateiktas.
Jauniausias sūnus Rimas, kuriam per Sausio įvykius buvo vos šešeri, dabar — Dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros ketvirtakursis.
26 metų Jonas Muzikos akademijos magistrantūroje vokalą studijuoja pas profesorių Virgilijų Noreiką. „Jį rečiau matome namie nei televizijos ekrane“, — nusišypsojo tėvas.
Dailės akademiją jau baigęs Jurgis — dizaineris. Už jį šiek tiek vyresnė Elena — menotyrininkė, Lietuvos instituto projektų koordinatorė. Vyriausias 32 metų Algis — elektronikos inžinierius, dirbantis lazerius gaminančioje bendrovėje „Ekspla“.
„Tais metais, po Sausio įvykių, turtingai gyvenome“, — ir Antanas ėmė vardyti turtus: tai kokia močiutė iš kaimo 20 kiaušinių, būdavo, atveš, kitas žmogus — medaus, Vilniaus pieno kombinatas atgabens dėžę sviesto. Ir drabužių siuntos kaip labdara iš užsienio nuolat pasiekdavo Sakalauskų namus. „Dalydavomės visu tuo su daugybe žmonių, bet dėl tos pagalbos buvo šiek tiek gėda. Juk ėjome ginti Lietuvos laisvės ne dėl to, kad ką nors už tai gautume“, — tarstelėjo Antanas.
Štai tuo metu jo žmona Vanda — geologė, geofizikė ir dar pedagogė iškrėtė jam staigmeną: vieną savaitgalį, o paskui — ir kitą iš vaikų namų parsivedė našlaitę. Vienuolikmetę Justiną, tuo metu besimokiusią A.Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokykloje.
Vyras prisipažino: širdies gilumoje jis buvo ne juokais pyktelėjęs. Lyg savų vaikų būtų buvę per maža? Ir ne tik savų: gerokai anksčiau, dar Sąjūdžio laikais, žmona (ir tuomet — su niekuo nesitarusi!) jau buvo priėmusi globotinį — Nerijų iš vaikų pataisos namų.
„Jis už mūsų vaikus vyresnis buvo. Ir prastokų genų: sunku jį buvo auklėti, — prisiminė Antanas. — Kiti vaikinukai prieš merginas pasipuikuotų kokiu laikrodžiu, o Nerijus, būdavo, brūkšt per venas, ir panos alpsta. Daktarai ne vieną kartą tas venas siuvo.
Ir prie darbo vaikis nebuvo pirmas“.
Kai jam gerai, jis metus kitus nesirodydavo akiratyje, kai blogai — ateidavo paprašyti pinigų ir vėl ilgam dingdavo, kol kartą pasirodė „visu gražumu“.
„Per žinias girdime pranešimą, kad kažkas sugautas pardavinėjantis ginklus. Ogi žiūrime: mūsų Nerijus! Taip keletui metų jis pakliuvo į kalėjimą. Atliko bausmę, o grįžęs vėl kuriam laikui įsitaisė pas mus“, — atsiduso Antanas.
Bet derėtų trumpam dar kartą grįžtelėti atgal: į 1991-uosius, kai namuose atsirado Justina.
„Tą vasarą mums tikrai nieko netrūko. Net ir senasis butas Šeškinėje buvo mums pamainytas į didesnį, penkių kambarių, butą kitame Vilniaus rajone, Pilaitėje.
Bet juk kiekvienas esame šiek tiek egoistas. Savo šeimą aprūpinti kiekvienam svarbiau. O čia — šmaukšt: mergaitė. Visiška našlaitė. Dar viena globotinė savaitgaliams? Ne, ne, tik ne tai! Tikrai nenorėjau namie dar vieno svetimo žmogaus“, — ir vis dėlto Antano pasakojime nebuvo nė krislo pykčio. Priešinimąsi pamažu pakeitė kita mintis: „Jei vienąsyk vaikas neteko tėvų, tai tebūnie, iškęsiu“. Vėliau dar kita: „Ogi nieko tas vaikas“.
Pamažu atėjo laikas, kai Antaną, Justinai ilgėliau nepasirodžius, imdavo smelkti nerimas. O jei kas bloga atsitiko? Jei susirgo? Galop visus taškus ant i sudėjo Jonas, iš akiniuotos mergaitės besišaipantiems kaimynų vaikams pareiškęs, kad „gaus į snukį“ visi, kurie tik prie jo sesės prilįs!
Dabar, po tiek metų, A.Sakalauskas Justinai susakytų viską, ką gera jai yra išauginęs širdyje. Kad ši mergina puikiai išmoko gyventi šeimoje ir kad ji iš visų sakalauskiukų — pirmoji magistrė.
Pridurtų ir tai, kad ji — labai darbšti, valinga, sąžininga ir ypač teisinga. Kad yra pašėlusiai stipri ir kad visa galva šiuo metu yra pasinėrusi į kinologiją. Ir kad jos širdžiai niekada nepristinga gerumo.