Saugomų teritorijų įstatymas - supuvęs

Deja, suvažiavimo darbą trikdė gamtos saugotojais save vadinantys piliečiai. Pranešimus skaitę garbūs profesoriai ir delegatai buvo priversti klausyti visuomeninės organizacijos „Lietuvos žaliųjų judėjimas” aktyvistų įžeidinėjimų, o aukšto rango valdininkės ir net Seimo narė sulaukė įspėjimų dėl nekultūringo elgesio.

Suvažiavimas dėl Krekenavos regioninio parko statuso prasidėjo dundant būgnui ir užgauliems šūksniams, skriejantiems krekenaviškių adresu. „Tulpiniais, kiaulininkais, vertelgomis, organizuotais nusikaltėliais ir stribais” išvadino suvažiavimo delegatus žalieji, organizavę nesankcionuotą ermyderį prie kultūros namų, nešini plakatais „Šalin purvinas rankas nuo Rūtos Baškytės”, „Kebabai valdo” ir pan.

Gyventojams ir žurnalistams ėmus teirautis, ar mitinguotojams žinomos Krekenavos regiono problemos, triukšmadariai iš Šiaulių, Kauno, Vilniaus neturėjo ką pasakyti. Tik žaliųjų judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis pritarė minčiai, kad ūkininkų problemas reikia spręsti, „bet sukčiai tuo neturi manipuliuoti”. Kas tie sukčiai, žurnalistams palikta spręsti patiems.

Suvažiavimo darbui pirmininkavę Lietuvos miškų savininkų asociacijos (LMSA) valdybos narys, buvęs trijų vyriausybių miškų ūkio ministras Rimantas Klimas ir Panevėžio r. moterų klubo pirmininkė Aldona Juozapaitienė nuolat prašė rimties ir krikščioniško pakantumo pranešėjams. Tačiau salėje sėdėję žalieji, kurių grupę teko išprašyti iš salės, Seimo narė Aurelija Stancikienė, Panevėžio r. tarybos narė Violeta Grigienė, Krekenavos regioninio parko direktorė Alma Kavaliauskienė ir net Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) direktorė Rūta Baškytė šaipėsi ir pusbalsiu replikavo beveik visiems kalbėtojams. Ūkininkė ir gydytoja Vilija Ramonienė iš tribūnos sugėdino aukštas pareigas užimančias, bet nekultūringą elgesį demonstruojančias moteriškes.

Į suvažiavimą atvyko beveik visų šalies regioninių parkų atstovai, gyventojų įgalioti paviešinti, kokius nuostolius ir nuoskaudas patiria žemę draustiniuose atgavę žmonės. Norinčiųjų pasisakyti registravosi per 40, todėl pranešimams ir kalboms buvo skirta nuo 2 iki 10 min. Anot R. Klimo, „ir per tris minutes galima pasakyti pasaulį apverčiančią kalbą”, tad oratoriams teko sukoncentruoti tik svarbiausias mintis.

Dalykiškos kalbos pavyzdžiu tapo Panevėžio r. mero Povilo Žagunio įžanga. Akcentavęs, kad problema egzistuoja, ir prašosi įstatyminio sprendimo, kitaip nebūtų krekenaviškių sąjūdžio už parko statuso naikinimą. Meras priminė, kad 33 proc. Krekenavos regionio parko žemių - žemės ūkio naudmenos, čia vystoma intensyvi žemdirbystė. Tėvų ir senelių žemę atgavę žmonės dėl biurokratinių suvaržymų patiria nuostolių. Suskaičiuota, kad vien jaunas ūkininkas Laisvūnas Valikonis prarado jau apie 600 tūkst. Lt. „Saugomų teritorijų įstatyme neišlaikyta pusiausvyra tarp ūkininkavimo ir įstatyminių draudimų”, – teigė meras, pateikęs VSTT kelias dešimtis siūlymų, kaip reikėtų koreguoti įstatymą.

R. Klimas teigė, kad įstatyme neliko gamtos profesorių Jurgio Bučo, Stasio Karazijos ir R. Klimo idėjų, suformuluotų pagal parkuose gyvenančių žmonių poreikius, tik R. Baškytės ir prof. Pauliaus Kavaliausko nuostatos. Kiti įstatymo rengimo grupės nariai, pasak R. Klimo, nuolaidžiavo ar rūpinosi artėjančiais Seimo rinkimais.

„Patirti nuostoliai neatlyginami, kompensaciniai mechanizmai neveikia“, - sakė rekreacinės architektūros ir kraštotvarkos habil. dr. prof. Jurgis Bučas. Iš esmės profesorius pasisakė už parkų išlikimą, bet kvietė netrukdyti žmonėms, į kuriuos pirmiausia turi atsižvelgti įstatymų kūrėjai. J. Bučas akcentavo gyventojų švietimo stoką, dialogo su aplinkosaugininkais nebuvimą, vien draudimus naudoti gamtos išteklius, - visa tai formuoja neigiamą žmonių požiūrį net į kilniausius tikslus.

Jei Europoje 25 proc. gyventojų, kur mokamos kompensacijos, patenkinti parko statusą turinčiomis teritorijomis, tai Lietuvoje - vos 9 proc. Kitaip ir būti negali, nes gyventojų pelnas iš ganiavos dėl draudimų sumažėjo 55 proc., iš miškų – 48 proc., iš žemdirbystės – 36 proc., žvejybos, miško gėrybių – apie 16 proc., - pateikė tyrimų duomenis J. Bučas.

Kolegos mintį tęsė prof. Stasys Karazija, nurodęs, jog dėl pernelyg uolaus miškų saugojimo per metus Lietuvoje prarandama per pusantro milijono kubinių metrų medienos! Nuostoliai ne tik žmonėms, bet ir gamtai tęsiasi nesureguliavus ekologinių, ekonominių ir socialinių poreikių. Visoje Europoje ima ryškėti, kad daugelyje šalių saugomose teritorijose nieko nedaroma. Profesorius citavo šio įstatymo stilistinius, teisinius ir loginius formuluočių trūkumus, o tai, kad žmonės išstumiami iš saugomų teritorijų, pavadino ūkininkų genocidu. „Gamta tuštumų nemėgsta: kai iš tėvų žemės išstumiami savininkai ir jų vaikai, ten įsiveržia kiti žmonės”, - kalbėjo profesorius.

Pavyzdžiais tai patvirtino Labanoro seniūnas Vincas Jusys, pasisakęs už parkų ir net rezervatų steigimą, bet negalintis sutikti su visais „iš viršaus” nuleidžiamais įstatymais, kuriuos privalo vykdyti „vietos valdžios kareivėliai”. Žemės kilnojimo rezultatas – turtuolių iš didmiesčių okupuotos gražiausios parko vietos, kai tremtiniams, kurių sodybos jau mišku apaugo, neleidžiama jų atkurti. „Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 16 str. 7 d. pataisa sustabdė žemės grąžinimą parkuose ir įkaitais padarė visus: žemę jau atgavusius ir nebegalinčius to padaryti“, - kalbėjo seniūnas, siūlęs remtis gerais „smetoniniais” žemėlapiais atstatant teisingumą.

Trakų r. bendruomenių įgaliotas Vytautas Eidukaitis piktinosi visokių „zonų” – buferinių, rekreacinių ir kitokių pavadinimais ir jų gyventojus palygino su Pravieniškių „zonos” kaliniais. Trakų nacionaliniame parke per 200 ežerų, bet įrengti vos trys paplūdimiai. Ketverius metus bendruomenės mėgina realiai įteisinti savo „viešąjį interesą” ir įkurti dar vieną pliažą, bet jiems draudžiama. Tiems, kurių kišenėse vaikšto dideli pinigai – statybai leidimai išduodami. Aistringai kalbėjęs V. Eidukaitis perėjo prie tiesioginių kreipinių: „Ponia Baškyte, nebus taip, kaip pasakysit jūs ir valdininkai! Bus taip, kaip žmonės pasakys!” Oratorių pertraukė iš vietos pašokęs žaliųjų lyderis V. Braziulis, pareikalavęs jo pasiaiškinti dėl asmeninės paežerių žemės ir išvadinęs „stribu”.

Suvalkijos gyventojų atstovas Algimantas Antanas Greimas prikišo parkų steigėjams demagogiją, tikinant, kad regiono autoritetą pakeltų parko statusas, kuriam aktyviai pasipriešino gyventojai. „Suvalkijai to nereikia, ji garsėja ūkininkavimu, be to, tik 15 proc. Alvito seniūnijos ploto yra saugotinos, kita dalis, per 40 tūkst. ha – dirbama žemė, tai ką mes joje saugosime?” - ketinimu pažeisti ūkininkų interesus neabejojo buvęs parlamentaras.

Aplinkosaugininkai saugo tik savo kišenes – žodžių nevyniojo į vatą Miško savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis, kvietęs iš politikos ir įstatymų kūrimo „išravėti susireikšminusius ekokratus, kurie siekia sau naudos”, ir jau penkiolika metų klesti negirdėdami žmonių.

„Lietuva tapo svarbi ropliams ir varliagyviams, bet tik ne žmogui, - citavo A. Gaižutis to paties prof. P. Kavaliausko frazę ir skyrė ją R. Baškytei. – Nebus naujų saugomų teritorijų, nebus ir jums pinigų – štai kur jūsų veiklos variklis. Tuo tarpu žmogui, kurio miške stovinčios trobos šiferio stogą subraižė šakos, be jūsų leidimų jo net pakeisti negalima!”

Pasak A. Gaižučio, kilusio iš Labanoro, ir parkuose galima daug ką gero padaryti, bet kai jų vadovai gali elgtis ir vienaip, ir kitaip, dažniausia dėl kompetencijos stokos ir iš baimės netekti šiltos kėdės uždraudžia viską. Valdininkams pranešėjas linkėjo netapti kinivarpomis topografais, parazituojančiais po medžių žieve ir palankiomis sąlygomis nugraužiančiais visus medžius – ne tik sergančius, bet ir sveikus.

Užuot atrėmusi kaltinimus, R. Baškytė poetiškai prakalbo apie tos pačios žemės sielos brolius – žmones ir gyvūnus. Priminė, kad žmonija per ilgai gyveno ateinančių kartų sąskaita ir protu nesuvokiamu vadino reikalavimą naikinti saugomas teritorijas. Žmonių, kurie savo nelaimei atsiėmė žemę parkuose, direktorė nepaguodė, esą, jie turėjo patys susivokti, kad atgauna žemę ribotam naudojimui. Žmogaus teisių gynėjui Petrui Storastai beliko priminti, kad su piliečių teisėmis net sovietmečiu buvo kur kas labiau skaitomasi. Dabar gi tenka kovoti, kad žmogus prilygtų vabalui ar bent grybui.

Signataras Kazimieras Motieka palinkėjo įstatymo balose įklimpusiems krekenaviškiams nenusileisti, nes valstybė – pirmiausia žmonės. „Negali būti, kad žmogaus-šeimininko buvimas teritorijoje taip kenktų tai teritorijai, jog beliktų žmogų iš jos išstumti”, - mojavimo vėzdu politikai nepritarė žinomas teisininkas.

Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas, kantriai laukęs suteikiamo žodžio, pasidžiaugė išgirdęs problemas iš kone visų šalies regionų, ne vien Krekenavos, bet pasigedo konkretumo ir tikėjosi įteiktuose raštuose rasti daugiau faktų.

Suvažiavimo rezoliuciją organizatoriai ketina parengti artimiausiu laiku, kai tik gaus informaciją iš visų šalies parkų apie pažeidžiamas žmonių teises.