Apie sausio įvykius – „Lietuvos ryto“ pokalbis su Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus vedėju Česlovu Laurinavičiumi.
- Kaip po 18 metų istorikai vertina Sausio 13-ąją?
- Į 1991-ųjų sausio įvykius visada turi būti žvelgiama kaip į nepaprastai reikšmingą ir kartu tragišką šalies istorijos datą.
Pridurčiau – dar ir pamokomą datą, kuri kiekvieną Lietuvos gyventoją turėtų paskatinti susimąstyti apie savo valstybės praeitį ir dabartį.
- Bet ar pasaulyje dar nepamiršti 1991 metų sausio įvykiai Lietuvoje?
- Mokslinėje literatūroje, politikų memuaruose ši data nepamiršta. Sausio įvykiai minimi ir kaip svarbus Sovietų Sąjungos istorijos momentas.
- Ar istorikų darbuose 1991 metų sausio įvykiai gali būti vertinami kaip lemtingas griūvančios SSRS imperijos istorijos posūkis?
- Istorikai dar aiškiai nesudėliojo visų taškų. Bet neabejojama, kad tragiški sausio įvykiai gerokai paveikė visos imperijos likimą.
Tai buvo SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo pradėtų demokratinių reformų susidūrimas su imperinėmis jėgomis, pirmoji šios priešpriešos kulminacija. Antroji – Sovietų Sąjungą galutinai sužlugdęs 1991 metų rugpjūčio pučas Maskvoje.
Jau vien todėl neįmanoma užmiršti Sausio 13-osios įvykių. Bet nereikia pamiršti, kad tarptautiniai vertintojai vengia Lietuvą laikyti išskirtinai teisia, o priešingą stovyklą – tik blogio įsikūnijimu.
Mat pripažįstama, kad būtent M.Gorbačiovas suteikė postūmį demokratijos procesams Sovietų Sąjungoje, todėl vengiama jį kritikuoti. Laikomasi nuomonės, kad M.Gorbačiovą slėgė didžiulė atsakomybė, nors kone vienu balsu teigiama, kad sausio įvykiai Lietuvoje – ir jo tragiška klaida, ir nelaimė.
Sausio įvykiai Lietuvoje prieštaravo toms M.Gorbačiovo nuostatoms, kurios įrašė jo vardą į pasaulio istoriją. Juk tuo metu jis buvo apdovanotas Nobelio Taikos premija. Baisiai disonavo ši išskirtinė garbė ir Lietuvoje pralietas kraujas.
Pats M.Gorbačiovas nelabai gali racionaliai vertinti sausio įvykius. Bet galima nujausti, kad net ir jis supranta, kaip šis faktas suteršė jo biografiją.
- O ar pati Lietuva šiandien gerai suvokia sausio įvykių įstorinę prasmę? Pavyzdžiui, ar normalu, kad kai kurie politikai Sausio 13-osios įvykiais pasinaudoja norėdami save išaukštinti?
- Tikrai nieko bloga, kad Sausio 13-ąją politikai deda gėles prie paminklų ir prisimena tragiškų įvykių aukas.
Bet būtų neteisinga susitelkti tik į aukos aukštinimą, kuris virstų raginimu visiems aukotis. Rytų Europai ir taip jau per daug būdingas kančios pabrėžimas. Mirtis neturėtų būti gyvenimo idealas.
Reikėtų taip minėti Sausio 13-osios įvykius, kad ši data taptų Lietuvos žmonių pasididžiavimo, tikėjimo ateitimi šaltiniu, žadintų optimizmą.
O kai politikai sausio įvykius pradeda naudoti asmeniniams viešiesiems ryšiams, atsiranda labai neskanus prieskonis.
Juk ne politikams, o tiems, kurie paaukojo savo gyvybę, bei jų artimiesiems turi būti reiškiama pagarba.
Svarbiausia, kad prisimindami 1991 metų sausio įvykius žmonės suvoktų save kaip Lietuvos idėjos, dėl kurios buvo aukojamasi, neatsiejama dalimi.
- Bet sausio įvykiai vis tiek naudojami sąskaitoms su politiniais oponentais suvesti. Kaip tai atrodo iš istorinės perspektyvos?
- Labai blogai istorines datas naudoti asmeniniams pasirodymams, sąskaitoms suvesti, politinėms spekuliacijoms.
Sausio įvykiai – visų Lietuvos žmonių, demokratijos idėjos pergalė prieš brutalią imperijos jėgą. Niekaip negalima šios pergalės priskirti atskiroms politinėms grupėms, partijoms ar atskiriems politikams.
Taip, didžiausias klaidas darė SSRS vadovybė. Bet neišvengė klaidų ir Lietuvos politikai. Jau vien todėl nerimti atrodo mėginimai vienas Lietuvos politines jėgas aukštinti, kitas žeminti.
Loreta Asanavičiūtė – ne kurios nors partijos, o visos Lietuvos simbolis.