Kai susitikome Pekino olimpiadoje, „Rocky Mountain News“ žurnalistas Chrisas Tomassonas atsisveikino iki vasario: „Pasimatysime Vašingtone“. Neabejojau, kad susitiksime NBA rungtynėse, kuriose žais Linas Kleiza, nes Chrisas jau septynerius metus kasdien Denverio dienraščiui rašo apie „Denver Nuggets“ ir visada skraido su komanda.
Bet į mačą Vašingtone jis gali nebeatskristi. Amerikos laikraščių pasaulį taršo finansų krizės ir interneto sukeltas uraganas. Vieni užsidaro, kiti tampa panašesni į sienlaikraščius, treti virsta savaitraščiais arba interneto portalais. Jungtinių Valstijų laikraščių redakcijose darbo neteko jau daugiau nei 15 tūkstančių žmonių.
Denverio dienraštį „Rocky Mountain News“ vis dar galima nusipirkti už 50 centų, jo tiražas (apie 250 000) vis dar didesnis nei didžiausio Lietuvos dienraščio, bet visa tai gali baigtis jau po kelių savaičių.
„Daugiau nei metus žinojome, kad dirbame miegančioje industrijoje, bet niekas nesitikėjo, kad viskas ims ristis žemyn taip staigiai“, — „Ekstrai“ sakė 45 metų sporto apžvalgininkas Ch.Tomassonas.
„Rocky Mountain News“ savininkai iš žiniasklaidos grupės „E.W.Scripps Company“ gruodžio pradžioje pranešė, kad nori atsikratyti skolų (pernai laikraštis turėjo apie 15 mln. JAV dolerių nuostolių).
Jei iki sausio vidurio neatsiras pirkėjo, seniausias Kolorado valstijos laikraštis „Rocky Mountain News“, įkurtas 1859 metais, gali išnykti.
„Visi bandome suprasti, ką reiškia sausio vidurys. Ar tai 15, 16, o gal 12 diena? — kreivai šyptelėjo Ch.Tomassonas. — Bus sunku, nes kas rytą kelsimės spėliodami, ar dar turime darbą“.
Laikraščiams — išbandymų metas
Nuotaikos JAV spaudos pasaulyje primena šermenis. Susitikę redaktoriai, laikraščių direktoriai ir reporteriai pirmiausia aptaria naujienas: kuris laikraštis suplonėjo ar išnyko, kas atleido daugiau darbuotojų.
Labiausiai rinką sudrebino „Tribune“ žiniasklaidos grupė, gruodį paprašiusi apsaugoti ją nuo kreditorių. Pakibo „Chicago Tribune“, „Los Angeles Times“ ir dar šešių JAV pirmaujančių dienraščių likimas.
Laikraštis paminklas „New York Times“ daugiau nei šimtmetį nekeitė šrifto, o pirmajame puslapyje niekada nėra spausdinęs reklamos. To neprireikė daryti nei per didžiosios depresijos metus, nei kitais sunkmečiais.
Tačiau išmušė 2009-ieji. Sausio 5-ąją „New York Times“ pasidavė ir pirmą kartą istorijoje pirmojo puslapio apačią atidavė reklamai. Laikraščio vadovai tai pateikė ne kaip pralaimėjimą, o kaip geras žinias.
„Ši itin veiksminga pozicija suteikia nuostabių galimybių mūsų reklamos užsakovams pasiekti išsilavinusius, pasiturinčius ir įtakingus skaitytojus“, — pareiškė „New York Times“ koncerno viceprezidentė ir vyriausioji reklamos vadovė Denise Warren.
Ką jai liko daryti, kai lapkritį pajamos iš reklamos laikraštyje sumažėjo 21 procentu. Baigėsi katino dienos, per kurias „New York Times“ prisiskolino tiek, kad dabar nebežino, kaip grąžinti 400 mln. dolerių kreditą. Koncernas pasiryžo įkeisti savo patalpas viename Manhatano dangoraižių ir galvoja parduoti legendinio beisbolo klubo „Boston Red Sox“ akcijas.
Krizė įsisuko ir į mažesnius leidinius. Pavyzdžiui, darbo neteko 151 Naujojo Džersio dienraščio „The Star-Ledger“ darbuotojas. Hakensako miesto dienraštis „The Record“ tuoj kraustysis iš savo redakcijos ir jau dabar prašo žurnalistų dirbti namie.
Kadaise galingas dienraštis „St.Louis Post-Dispatch“ gruodžio viduryje savo interneto puslapyje pranešė, kad ir jis greitai gali išnykti. Leidinį valdančio koncerno „Lee Enterprise“ vertė per mėnesį nukrito 65 proc. Šis koncernas valdo daugiau nei 50 dienraščių, 300 savaitraščių ir kitokių leidinių.
Keli Detroito dienraščiai jau pradėjo eiti tik triskart per savaitę. O Kanzas Sičio gyventojai, nuo 1921 metų gaudavę vietos „Kansan“, nuo šeštadienio jo neberanda pašto dėžutėse. Laikraštis persikraustė iš realaus pasaulio į virtualųjį. „Kansan“ nusprendė gyvuoti tik internete ir taip sutaupyti pinigų. Ta proga, žinoma, iš aštuonių nedidelio laikraščio darbuotojų liko tik keturi.
„Dabar yra blogiausias metas laikraščiams nuo tada, kai XV amžiuje Johannesas Gutenbergas sukūrė spaudos presą, — liūdnai juokavo Ch.Tomassonas. — Kas mus žudo? Mažėja reklamos, mažėja skelbimų. Niekas nebenori už juos mokėti ir skelbiasi nemokamai internete. Sumažėjo ir prenumeratorių, nes įsijungęs kompiuterį viską gali rasti nemokamai“.
Ar internetas nugalės spaudą?
Kalbos apie spaudai gresiantį išnykimą prasidėjo sukūrus telegrafą ir telefoną. Tačiau nieko neįvyko. Jos sustiprėjo atsiradus radijui ir televizijai. Šitos priemonės tai jau tikrai turėjo reikšti laikraščių mirtį. Bet laikraščiai vis dar davė pelno. Praėjo 50 metų ir į areną įžengė internetas. Ar jis tikrai padarys tai, ko nesugebėjo kiti?
Naujienos internete tarsi nekainuoja. Lankytojai sumoka už turinį pirkdami prekes, kurias, jiems to nesuvokiant, įbruka reklamos, išnyrančios kiekviename portale. Bet šios išlaidos nekeičia naujojo amžiaus šūkio: noriu turėti viską, dabar ir už dyką.
Vis dėlto tai gali likti utopija. Jei laikraščiai negaus pelno, nebus kam kurti geros kokybės produkto.
„Jau kurį laiką skaitytojai gauna viską, kas geriausia abiejuose pasauliuose. Iš senojo pasaulio — tiriamuosius reportažus, patyrusius redaktorius ir panašiai. Nauda iš naujojo — viskas mažomis kainomis. Bet tai negali ilgai trukti, — „New Yorker“ puslapiuose tikino Jamesas Surowiecki. — Netrukus imsime gauti tik tai, už ką mokame. Tada suprasime, kiek tai yra mažai“.
Jokių paslapčių, iš kur kilo problemos: pasaulį apėmė finansų krizė, todėl pajamose iš reklamos — sausra. Palyginti su 2007-aisiais, vien trečiajame ketvirtyje Amerikoje jos sumažėjo 18 proc., tai yra 2 milijardais dolerių. Ekonominė krizė privėrė plačias pagrindinių reklamos užsakovų, pavyzdžiui, prekybos centrų, kišenes. Dar blogesnė padėtis nekilnojamojo turto reklamos puslapiuose.
„Mūsų vietovėje nekilnojamojo turto reklama buvo pagrindinis pajamų šaltinis, — pasakojo Kolorado valstijos dienraščio „Aspen Daily News“ leidėjas Davidas Cookas. — Sustojo prekyba namais, krito nekilnojamojo turto kainos, žmonės turėjo mažiau išlaidų. Iki tol jautėmės saugūs būtent dėl nekilnojamojo turto rinkos. Pasirodė, kad klaidingai“.
Čikagiečiai turi ką keikti
Amerikos lietuvis Markas Masulonas išsaugojo savo darbo vietą „Chicago Tribune“ redakcijoje. Bent jau kol kas. Kol savininkai derasi su kreditoriais, dienos redaktorius Markas kas vakarą važiuoja į aukštą „Tribune“ bokštą Čikagos centre, kuris ten stovi nuo 1922-ųjų.
Visi kalba apie bankrotą, bet M.Masulonas vis dar ieško klaidų puslapiuose, kurie naktį virsta 75 centus kainuojančiu „Chicago Tribune“.
„Negaliu pasakyti daug žinąs apie tai, kas vyksta dėl laikraščio bankroto. Esu tik paprastas dienos redaktorius“, — „Ekstrai“ sakė M.Masulonas.
Galbūt istorinis Čikagos dienraštis bus išgelbėtas ir šio Amerikos lietuvio kėdė baigs klibėti. Bet kol kas padėtis nieko gera nežada, o senieji čikagiečiai, šimtą metų skaitę „Chicago Tribune“, turi ką keikti.
Pikčiausi žodžiai lekia į nekilnojamojo turto magnato Samuelio Zello daržą. Prieš metus šis verslininkas sugalvojo įsigyti koncerno „Tribune“ leidinius ir perimti beveik visas 13 milijardų dolerių skolas. Tuomet S.Zellas visus patikino, kad turi pakankamai grynųjų, todėl 12 laikraščių (tarp jų ir „Los Angeles Times“), 23 televizijos stotys ir kitos „Tribune“ grupės žiniasklaidos priemonės toliau gyvuos. Turtuolis pažadėjo nemažinti atlyginimų ir nenukirpti priedų.
Kaip buvo iš tiesų? S.Zellas liepė išmatuoti kiekvieno žurnalisto rašinių plotą laikraštyje ir nusprendė, kad galima išsiversti su gerokai mažiau žmonių. Prasidėjo atleidimai. „Los Angeles Times“ redaktorius Jamesas O’Shea buvo išmestas todėl, kad atsisakė atleisti dalį savo žurnalistų.
„Negalima mažinti redakcijos ir tikėtis, kad nepablogės produkto kokybė“, — savo nuostatos J.O’Shea nepakeitė ir liko bedarbis.
Naujajam „Tribune“ savininkui atrodė kitaip. Jokios patirties žiniasklaidos versle neturintis S.Zellas pusę laikraščio puslapių atidavė reklamoms, tarp kurių naujienos ėmė skęsti. Planas nesuveikė. Pasaulį apėmė finansų krizė, reklamos rinka sumažėjo ir trečiąjį metų ketvirtį „Tribune“ laikraščiai patyrė 26,2 mln. dolerių nuostolių.
Kai gruodžio pradžioje ši žiniasklaidos grupė kreipėsi į bankroto teismą, savo interneto puslapyje paskelbė, kad nutraukiamas kompensacijų mokėjimas atleistiems laikraščių darbuotojams. Išmesti iš darbo turėjo stoti į ilgą kreditorių eilę.
Apie inauguraciją — dienoraščiuose
Dažniausiai JAV laikraščiai problemas sprendžia atleisdami žmones ir mažindami reportažų skaičių. Pirmiausia nukentėjo skyriai šalies sostinėje. Žiniasklaidos grupė „Advance Publications“, kuri leidžia Klivlando dienraštį „The Plain Dealer“, uždarė savo biurą Vašingtone, kuriame dirbo 20 žmonių. Koncernas „Cox Newspapers“, valdantis 17 dienraščių, pranešė, kad išnyks iš Vašingtono balandį.
„Jaučiame milžinišką ekonomikos spaudimą. Esame ištikti krizės. Visi laikraščiai yra ištikti krizės“, — neslėpė Sandy Schwartzas, „Cox Newspapers“ prezidentas.
Amerikiečiai nusprendė, kad miestų laikraščių ateitis — regioninės naujienos. Nesvarbu, kad Amerika išsirinko naują prezidentą, pasikeitė jėgų pasiskirstymas Kongrese, šalis kovoja dviejuose karuose, rinkas krečia didžiausia ekonomikos krizė.
„Paprastai permainų ir krizių laikotarpiu spaudos Vašingtone daugėja, — stebėjosi JAV Senato istorikas Donaldas A.Ritchie. — Kai Franklinas Rooseveltas tapo prezidentu, laikraščiai atsiuntė daugiau žurnalistų nei iki tol“.
Iki Baracko Obamos inauguracijos likus vos daugiau nei savaitei jau aišku, kad apie jo prezidentavimą daugiau pranešinės ne JAV spauda, o paprasti žmonės savo interneto dienoraščiuose. Naujų technologijų eroje atsirado daug galimybių. „Oakland Press“ net nusprendė savo skaitytojus išmokyti rašyti. Laikraštis pradėjo nemokamas žurnalistikos pamokas.
Žurnalistikos dėstytojas Ouklando universitete Alanas Fiskas įsitikinęs, kad šis judėjimas kilo ne iš gero gyvenimo: „Akivaizdu, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios vietos laikraščių turinį leidžiama kurti bet kam, yra taupymas. Tie, kurie aiškina, kad tai sustiprina žurnalistikos įvairovę, kalba kvailystes. Laikraščiai paprasčiausiai desperatiškai griebiasi bet ko, kad tik išliktų“.
Atrodo, netrukus turės būti perrašytas žodžio „konkurencija“ apibrėžimas. „The Dallas Morning News“ ir „Fort Worth Star-Telegram“ nuo lapkričio pradėjo dalytis nuotraukomis ir koncertų recenzijomis — kam siųsti atskirus reporterius, kai galima sutaupyti ir dėti tą patį?
Visi trys didžiausi Pietų Floridos dienraščiai net oficialiai susitarė dėl partnerystės, panašiai pradėjo dirbti ir penki laikraščiai Meino valstijoje, aštuoni — Ohajuje.
„Žinoma, tai nelengva, nes daugybę metų konkuravome labai agresyviai. Bet reikia taikytis prie naujos padėties“, — atsiduso „The Dallas Morning News“ redaktorius Bobas Mongas, savo 400 darbuotojų redakciją sumažinęs iki 350.
„Idealiame pasaulyje gali būti keturi ar penki dienraščiai, rašantys apie tuos pačius renginius. Tada žmogus gali lyginti informaciją ir sužinoti ką nors nauja kiekviename rašinyje. Bet šiais laikais mes priversti bendradarbiauti su konkurentais“, — sakė Meino valstijos „Bangor Daily News“ laikraščio vyriausiasis redaktorius Markas Woodwardas.
Žinoma, bendradarbiavimas daugiausia vyksta iš anksto numatytuose renginiuose: spaudos konferencijose, įvykiuose valstijos senate. Bet kuriuo atveju interneto laikais naujienos pasiekia žmones gerokai anksčiau nei rytinis laikraštis. Todėl amerikiečiai, priversti mažinti žurnalistų skaičių, likusiems verčiau leidžia pasikapstyti giliau ir rašyti geriau, o ne greičiau.