Turgeliai po angelo sparnu?

Tiesa, padedant Žemės ūkio rūmams, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos ir Vilniaus Užupio bendruomenės iniciatyva pernai su didžiuliu pasisekimu startavo Ūkininkų turgelis Kauno ir Tymo turgelis Vilniaus senamiesčiuose, kuriuose vien lietuviškomis gėrybėmis prekiauja vietiniai ūkininkai. Tačiau šie du turgeliai – lašas jūroje.

Problemą spręsti iš esmės ėmėsi Žemės ūkio rūmai, prieš kelis mėnesius pradėję vykdyti Žemės ūkio ministerijos finansuojamą projektą „Turgelis“ (oficialus projekto pavadinimas „Lietuvos ūkininkų gaminamos produkcijos propagavimas mugėse“).

Pirmieji žingsniai, gaivinant senąją prekybos tradiciją „Iš ūkininko rankų – į miestiečio krepšį“, jau sėkmingai žengti: sukurtas mobilaus turgelio modelis, suburta prekiauti pasiryžusių ūkininkų grupė, Kalėdų išvakarėse Vilniuje prie ŽŪM pastato vyko pirmoji parodomoji prekyba, o nuo šio mėnesio pabaigos mobilūs ūkininkų turgeliai turi pradėti veikti keliose Vilniaus, vėliau – Kauno bei kitų miestų vietose. Tačiau šiuo metu neaišku, ar Žemės ūkio ministerija tęs projekto „Turgelis“ finansavimą.

„Projektas tik įsibėgėja, todėl būtų labai skaudu, jei jis nutrūktų šioje stadijoje. Nepramoninis produktų perdirbimas nėra „vakarykštė diena“. Žemdirbiai savo pagaminta produkcija prekiauja daugumoje ES šalių ir, apskritai, visame pasaulyje – tiek besivystančiuose, tiek klestinčiuose kraštuose. Ir Lietuva neturėtų būti išimtis. Ne paslaptis, kiek šiuo metu išeivijoje gyvena daug jaunų mūsų žmonių iš kaimo. Anglijoje, Airijoje sklando gandų, kad Lietuvoje nėra ką veikti.

Šiandien drąsiai galiu pasakyti: tik važiuokite namo ir dirbkite“, - pasakojo Žemės ūkio rūmų projekto „Turgelis“ koordinatorius Mindaugas Maciulevičius, pats grįžęs gyventi į Lietuvą po aštuonerių metų, praleistų Airijoje. (Ten gyvendamas jaunas vyras Žemės ūkio rūmams visuomeniniais pagrindais padėdavo organizuoti mūsų šalies ūkininkų išvykas į Airijos ūkius ir maisto perdirbimo įmones.)

Pasak jo, Lietuvos ūkininkai, įdedantys daugiausia triūso, gauna palyginti mažą pelną, nes parduoda neapdorotą produkciją. Perdirbėjai, savo ruožtu, pelnu dar turi pasidalyti su prekybos centrais, todėl ūkininkas tegauna 30-40 proc. tikrosios produkto vertės. Kartais įsiterpia ir daugiau grandžių, superkančių produkciją iš ūkininkų, po to ją perparduodančių perdirbėjams ar didmenininkams. Dėl to ūkininko dalis dar labiau sumažėja. „Suprantama, žmogui patogiau priduoti pieną perdirbėjams, kurie patys jį išsiveža, juolab kad didelė dalis ūkininkų jau turi įsigiję šaldytuvus pienui laikyti. Panaši situacija ir su mėsos, duonos produktais, netgi vaisius bei daržoves tik pavieniai ūkininkai pasiryžta perdirbti patys. Žodžiu, pinigų gaunama mažiau, bet ir vargo mažiau“, - teigė M. Maciulevičius.

Priežasčių, kodėl žemdirbiai nenori prekiauti turguje, yra ne viena. Dauguma ūkininkų teigia, kad perdirbti produktus jie neturi galimybių, nes kaime katastrofiškai trūksta darbo jėgos, o vien šeimyninės darbo jėgos resursų neužtenka. Kaimo vietovėse nebeliko patikimų samdomų darbuotojų.

Kitas stabdys – žemdirbių nuogąstavimai, kad kontroliuojančios valstybės institucijos vis tiek neleis plėtoti veiklos ir anksčiau ar vėliau gamybą sustabdys. „Dažniausiai tokie samprotavimai remiasi pavienių ūkininkų ar verslininkų patirtimi. Dauguma anksčiau bandžiusiųjų prekiauti savo gamintais produktais buvo išstumti iš turgų. Kitiems savivaldybių valdininkai uždraudė prekiauti namų kiemuose, kadangi prekyba vyko be leidimų. Dar kitiems teko patirti rimtų nemalonumų dėl vartotojams sukeltų sveikatos sutrikimų. Kai kas finansiškai nepajėgė prisitaikyti prie naujųjų ES reikalavimų“, - teigė M. Maciulevičius.

Didžiulė problema – ir lėšų stoka, nes perdirbti produkciją ir patiems organizuoti prekybą sunku ir brangu: reikia pirkti įrangą, prekybai pritaikytą transportą, statyti cechą, samdyti darbuotojus. Ir visa tai turi būti daroma nuolat brangstant energijai ir didėjant bankų palūkanoms. O produktai, parduodami turguje, turi būti dar ir konkurencingi rinkoje.

Pasak pašnekovo, ūkininkai nuolat kelia klausimą, kur ir kaip pagamintą produkciją realizuoti. Turguose, nors jų Lietuvoje visas šimtas, vietos jau nebėra – visas jas ar bent jau didžiąją dalį ilgam laikui yra išsipirkę importinės produkcijos perpardavinėtojai arba imantieji produktus iš stambiųjų Lietuvos perdirbimo įmonių ir apsiribojantys mažu antkainiu.

Projekto „Turgelis“ tikslas – skatinti bei padėti ūkininkams perdirbti savo produkciją ir ją realizuoti. Siekiama surasti geriausią produkcijos realizavimo būdą, kuris būtų priimtinas ūkininkui ir kurį būtų galima kontroliuoti, kad parduodama produkcija yra vietinio ūkio ir tikrai natūrali.

„Pradiniame etape turgūs būtų organizuojami skirtingose miesto vietose šešias dienas per savaitę, o šios vietos parenkamos didžiųjų miegamųjų rajonų centruose, populiariose aikštėse ar skveruose. Ne tik Vilniaus, bet ir kitos savivaldybės į tokių turgelių atsiradimą šiandien žiūri labai palankiai. Taigi ūkininkai patys atvyktų pas pirkėjus, o ne šiems reikėtų specialiai važiuoti į miesto turgų. Tai daroma stengiantis pritraukti didžiausius pirkėjų srautus. Toks turgelis dirbtų nuo vidudienio iki vakaro. Labai svarbu garantuoti, kad jei, tarkime, pirmasis turgelis pirmadienį įvyko konkrečioje vietoje, tai būtent čia pirkėjas kiekvieną pirmadienį šį turgelį vėl ras. Taip pirkėjas būtų pratinamas konkrečią dieną ateiti apsipirkti į tą pačią vietą. Mobilių turgelių automobilinėse parduotuvėse būtų parduodamas visas prekių, skirtų kasdieniam vartojimui, asortimentas.

Prekiaujant šešias dienas per savaitę skirtingose, tankiai gyvenamose miesto vietose pirkėjų srautas bus didesnis nei vykdant visos savaitės prekybą viename stacionariame turguje. Mobilios turgavietės privalumas yra ir tas, kad joje nesunkiai galima įgyvendinti visus maisto saugos reikalavimus“, - įsitikinęs M. Maciulevičius.

Pasak jo, garantas, kad turgeliuose prekiaujama išskirtinai lietuviška ūkininkų produkcija, turėtų būti prekės ženklas. ŽŪR jau sukūrė „Lietuviško ūkio kokybės“ prekės ženklą – etiketę, kurios centre – trispalvės spalvomis nudažytas obuolys.

„Suprantama, dabar nėra pats geriausias ekonominis laikotarpis. Tačiau mobilus turgelis turėtų funkcionuoti kaip kooperatyvas. Tiek darbo jėgos, tiek materialinių išteklių problemą nesunkiai galima išspręsti veiklą plėtojant kartu su keliais kaimynais – kooperuojantis“, - įsitikinęs pašnekovas. Kooperacija remiama valstybės, galimi įvairūs finansavimo šaltiniai pradiniam etapui. Kooperuojantis ir finansinė našta, ir rizika yra kur kas mažesnė. Be to, galima nesunkiai pasidalyti darbus: kas gamins, kas prekiaus. Kaip vienas galimų finansavimo šaltinių yra ir parama kaimo bendruomenėms: jau dabar Lietuvoje įgyvendinta keletas sėkmingų kaimo bendruomenių projektų ir veikia nedidelės perdirbimo įmonės.

„Modernizuotis irgi galima po truputį. Svarbiausia – susigrąžinti vartotojų pasitikėjimą turgumi, kad gaminama produkcija taptų paklausi ir populiari. O ateityje ir projektas „Turgelis“ gali peraugti į stacionarią parduotuvę netgi tuose pačiuose prekybos centruose. Vakarų Europoje tai jau seniai įprasta“, - teigė ŽŪR projekto „Turgelis“ koordinatorius.

Pasak jo, bėda ta, kad didžiajai daliai ūkininkų stinga noro ką nors keisti savo gyvenime. Tačiau pirmam mobiliam turgeliui grupė entuziastų jau susibūrė. Žmonės įsigijo automobilines parduotuves ir planuoja prekiauti pienu ir jo produktais, daržovėmis, duona, rūkytais mėsos gaminiais. Dabar svarbiausia sulaukti skaičių, kiek pirmiesiems šešiems ūkininkams ši prekyba yra naudinga. Prieš Kalėdas prie ŽŪM Vilniuje vykusiame turgelyje ūkininkai per dieną vidutiniškai prekiavo už 1000 Lt. Manau, tai neblogai, net ir atmetus savikainos kaštus“, - kalbėjo M. Maciulevičius.

Šiuo metu bazinė litro pieno kaina 50–70 ct. Pagal projektą „Turgelis“ jau pagaminti plastikiniai 2 l talpos buteliai, kurių kaina – 27 ct. Vieną tokį natūralaus pieno butelį, paženklintą etikete, mobiliame turgelyje planuojama pardavinėti po 4 Lt. „Akivaizdu, kad tai ir ūkininkui apsimoka, ir vartotojui patrauklu. Paprastai tariant, įpakavimas, ženklinimas, švarios rankos – sėkmės garantas“, - neabejojo M. Maciulevičius.

Pašnekovo nuomone, supaprastinti higienos reikalavimai pieno ūkiams šiuo metu labai nesudėtingai įgyvendinami: pakanka švarios, tvarkingos patalpėlės lengvai valomomis grindimis. Tiesa, reikalingi vandentiekis ir kanalizacija, tačiau brangių valymo įrenginių nereikalaujama, o pusiau pramoninis separatorius kainuoja apie 500 Lt. „Susikooperavus 5-6 ūkininkams, manau, ir viena, ir kita nėra neįkandamai brangu. Apie mėsos perdirbimą namų sąlygomis šiandien turbūt kalbėti dar anksti, bet ateityje, manau, ir tai bus pasiekiama“, - teigė jis.

M. Maciulevičiaus manymu, galbūt neverta turėti iliuzijų, kad visi ūkininkai taps perdirbėjais, nes tam reikia ir ypatingos žmogaus atsakomybės, ir verslumo gyslelės. „Naiviai galvojome, kad ŽŪR pakaks susitarti su savivaldybėmis ir užvirs prekyba. Paaiškėjo, kad vien Vilniuje yra 70 potencialios prekybos erdvių, bet prekiauti jose nėra kam. Tad projekto „Turgelis“ įgyvendinimo metu visas darbas buvo važinėti po kaimus ir įtikinėti žmones, kad jie pradėtų perdirbti produkciją patys, nes tai išties pelningas verslas. Aišku, jei įdėtų sąnaudų nenorėsi atsiimti per vieną dieną. Aukšta kokybė ir protinga kainodara šiuo atveju turėtų būti pagrindinis varomasis variklis“, - teigė M. Maciulevičius.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Kazimieras Lukauskas taip pat įsitikinęs, kad kartelė ūkininkams, kurie patys perdirba savo ūkių produkciją ir ja prekiauja, tikrai nėra pakelta per aukštai. Ūkininkams privalu laikytis elementarių higienos normų, jokių brangių įrenginių įsigyti nereikia. Be abejo, ūkininkai turi rūpintis, kad jų gaminama produkcija būtų kuo saugesnė. Todėl minimalūs reikalavimai kartu yra ir pagalba siekiant išsaugoti pirkėją ir garantuoti veiklos tęstinumą.

Kiekvienos produktų rūšies gamybai ir prekybai paruoštos atskiros rekomendacijos, ir norint gauti informacijos, tereikia kreiptis į Žemės ūkio rūmus ar į VMVT regioninę tarnybą.

„Tiesa, kol kas nekalbame apie prekybą šviežia mėsa. Ją parduoti leidžiame tik sugriežtinta tvarka. Priešingu atveju gali kilti trichineliozės pavojus. Visa analogiška tvarka jau dveji metai galioja kaimo turizmo sodybose, todėl, manome, kad ir kitiems ūkininkams neturėtų būti problemų“, - teigė VMVT direktorius.

Anot jo, pagrindinis sėkmingos prekybos garantas – gera gaminio kokybė ir ūkininko bei pirkėjo tarpusavio pasitikėjimas. „Šiuo metu Lietuvoje, deja, yra tik 260 registruotų pieno ūkių, kuriems suteikta teisė prekiauti pienu ir jo gaminiais. Todėl pirkėjas savo ruožtu visuomet turėtų pasidomėti, ar tokio ūkio produkciją perka. Pirkdamas kitokius produktus taip pat turėtų paprašyti ūkininko pažymėjimo, užsirašyti jo pavardę. Esant reikalui, savo informaciniame registre šį ūkininką rasime, kurioje Lietuvos vietoje jis begyventų. Kita vertus, jeigu iš pluoštelį krapų parduodančios močiutės reikalausime, kad ji juos prieš tai neštų į laboratoriją, vargu ar tokia prekyba bus pelninga. Tačiau turgavietėje močiutė taip pat privalo užsiregistruoti“, - sakė K. Lukauskas.

Pasak jo, Lietuvai stojant į ES buvo siekiama, kad prekybos sąlygos turgavietėse taptų ne prastesnės negu parduotuvėse. Jos tokios ir tapo, tačiau liko be ūkininkų. „Norėtųsi, kad ūkininkai sugrįžtų į tikruosius turgus, o ne tik vargtų laikinuose turgeliuose. Todėl visiškai pritariu minčiai, kad iš turgaviečių prekiautojų užsienine produkcija būtų pareikalauta įsigyti kasos aparatus. Tuo tarpu Lietuvos ūkininkams, prekiaujantiems pačių išaugintais ir pagamintais produktais, turi būti suteikta privilegija prekiauti be kasos aparatų“, - įsitikinęs K. Lukauskas.

Vilniaus Užupio bendruomenės administratorius Evaldas Kubilius – vienas Tymo turgelio atsiradimo iniciatorių. Pašnekovas prisimena, kad Tymo kvartalas buvo sukurtas kaip erdvė, į kurią turėjo persikelti suvenyrų pardavėjai iš centrinės sostinės Senamiesčio gatvės. Bet prekiautojai su tokia „evakuacija“ nesutiko, todėl nauja prekyvietė kelerius metus stovėjo tuščia.

Praėjusį pavasarį pati Užupio bendruomenė inicijavo idėją, kad šioje vietoje galėtų rastis ekologiškų ir paprastų kaimiškų produktų turgelis. Šiuo metu šio turgelio veikla jau įsibėgėjusi – jis vienodai populiarus ir tarp eilinių miestelėnų, ir tarp visuomenėje žinomų asmenų. „Vis dėlto bendruomenės aktyvas – nesame daug laiko turintys pensininkai – visi esame verslininkai ar menininkai. Vien savo entuziazmo dėka subūrėme žmones, tačiau tam tikrų problemų yra, nes buvo paskubėta, norėjosi, kad turgelis kuo greičiau pradėtų veikti, todėl iki šiol nesutvarkytas jo juridinis statusas. Viskas vyksta asmeninių lėšų ir laiko sąskaita“, - neslėpė E. Kubilius.

Pasak Vilniaus Užupio bendruomenės vieno lyderių Vytauto Ratkevičiaus, didžiausia problema šiandien – moralinės vertybės. „Dažnas gamintojas įsivaizduoja, kad ekologija - tai sertifikatas. Svarbiausia, kad žmogus turėtų sąžinės sertifikatą. Prie kiekvieno tikrintojo nepastatysi, todėl kvietėme prekiauti visus, kurie maistą gamina sąžiningai ir tausojančiai“, - pasakojo pašnekovas.

Tymo turgelyje vyksta ne tik prekyba, bet ir vystoma edukacinė bei socialinė veikla. Prie Užupio mikrorajono aikštėje stovinčios Angelo skulptūros po kiekvieno turgaus prekeiviai kviečiami nemokamai palikti dalį prekių tiems, kas jų nusipirkti neišgali. Turgelio teritorijoje stovi vadinamoji „švarios kalbos bačka“. Pasilypėjęs ant pakylos kiekvienas gali išreikšti savo nuomonę. Taip siekiama ugdyti pagarbą kitaip mąstančiam žmogui. „Mūsų tikslas – plėsti ne turgų, o idėją“, - kalbėjo V. Ratkevičius. Jo teigimu, šiuo metu Tymo turgelyje pirkėjų yra netgi daugiau negu pardavėjų. Neretai prekių pakanka tik užsirašiusiesiems iš anksto. Jos nuo prekystalių dingsta per pusvalandį.

„Turime nemažos patirties organizuojant prekybą, tačiau ir mes neišvengiame problemų“, - „Ūkininko patarėjui“ sakė Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas Vidas Juodsnukis, Kauno Senamiesčio turgelio atsiradimo iniciatorius.

Anot jo, Kauno miesto savivaldybė ūkininkų turgelių atžvilgiu nusiteikusi labai geranoriškai. Nestinga juose ir pirkėjų. „Visa bėda, kad Lietuvos ūkininkas visiškai nebuvo rengiamas perdirbti, paruošti produkcijos ir jos pateikti vartotojui. Turime galimybę savo turgelius atidaryti Marijampolėje, Vilkaviškyje, Panevėžyje, bet negalime surasti ūkininkų, kurie juose prekiautų. Dėl to išties labai skaudu“, - teigė Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas V. Juodsnukis.