Jis tragiškąją Sausio 13-osios naktį kartu su kolegomis sergėjo V.Landsbergio gyvybę. „Ruošėme „Molotovo kokteilius“, tam tikrose vietose rengėmės išdėstyti minų paketus. Realiai pasipriešinti sovietų daliniams būtų buvę sunku, tačiau, sakyčiau, aukų būtų turėję ir agresoriai“, - tą naktį prisimena S.Sabalius.
Iš graikų-romėnų imtynių į istorinių įvykių epicentrą pakliuvęs vyras valstybės vadovų apsaugoje dirba iki šiol – S.Sabalius vadovauja Vadovybės apsaugos departamento (VAD) Asmenų apsaugos valdybai. Su buvusiu V.Landsbergio apsaugininku – pokalbis apie 1991 metų sausio įvykius.
* * *
- Sovietiniais laikais jūs buvote imtynininkas, Sovietų Sąjungos graikų-romėnų imtynių varžybose esate užėmęs aukštas vietas.
- Gyvenau prie Marijampolės (Kapsuko). Ten nebuvo didelio sporto šakų pasirinkimo, todėl pasirinkau klasikines imtynes (jos tada taip vadinosi). Pradėjau sportuoti, atvykęs mokytis į Vilnių toliau sportavau.
- Kaip imtynininkas tapo apsaugininku?
- Iki tol apie dešimt metų dirbau graikų-romėnų imtynių treneriu Vilniaus miesto jaunių sporto mokykloje, Olimpiniame sporto centre, kuris tuo metu buvo Šeškinėje.
Atėjo Sąjūdžio, mitingų laikai. Daug sportininkų, mano pažįstamų, kolegų, kurie ir dabar dirba mūsų struktūroje, Krašto apsaugos ministerijoje, kitaip sakant, tvirtesni vyriukai, prižiūrėdavo mitingus, palaikydavo juose tvarką. Tuose renginiuose aš gal minimaliai dalyvavau, bet po to draugai pakvietė, nes reikėjo saugoti mūsų atkurtą valstybę ir jos vadovus. Taip ir pradėjome darbą.
Visuomet širdyje buvo gyva mintis, kad Lietuva turėtų būti nepriklausoma. Aišku, tam įtakos turėjo tėvai, nes jie buvo ištremti į Sibirą, aš pats gimiau Sibire. Kai susidarė tokia politinė situacija, Lietuva atkūrė Nepriklausomybę, nelikau nuošalyje. Taip ir tapau apsaugininku.
Tai, ką man draugai pavedė daryti ar buvo pavesta Artūro Skučo (tuometis Aukščiausios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovas – red.), reikėjo daryti gerai.
- Ar jus kas nors mokė apsaugininko amato, ar žinių, patirties įgydavote tik per praktiką?
- Mokymo ypatingo nebuvo. Reikdavo panaudoti tai, ką turi – nuovoką, gebėjimą reaguoti į tam tikrus dalykus. Tiesiog vieni kitiems perduodavome informaciją, vieni iš kitų mokėmės, kaip tai reiktų daryti.
Be to, atvyko Kanados lietuvių, kurie buvo dirbę tą darbą. Jie mus mokė. Vėliau atvyko ir amerikiečių slaptosios tarnybos atstovų, kurie suteikė informaciją. Vyko kursai, praktiniai ir teoriniai mokymai.
Į Apsaugos skyrių žmonės buvo priimami pagal patikimų žmonių rato principą: aš pažįstu vieną žmogų, tas pažįsta kitą. O su imtynėmis čia susiję tiek, kad tai individuali sporto šaka, kur ant kilimo išėjęs žmogus turi daryti viską pats, jam niekas nepadės, pats turi apsiginti ir nugalėti. Todėl imtynių atstovui būdinga padaryti viską vienam, o jeigu komandoje yra keli žmonės, gali daug ką padaryti.
- Ar pradėjęs dirbti nesijautėte lyg įmestas į vandenį – kapstykitės, kaip norite?
- Ne, nebuvo, visi buvome nusiteikę entuziastingai ir degėme noru tobulėti: kaip dirbti, kaip saugoti, kuo remtis, kas gali padėti.
Aišku, apsauga buvo mažas skyrius, todėl mums padėjo kitos struktūros, pavyzdžiui, tuometė milicija. O su mumis dirbo tokie žmonės, kaip dabartinis generolas Arvydas Pocius, Vytautas Žukas, imtynininkas Valentinas Mizgaitis, kurio sūnus Mindaugas dabar olimpiadoje iškovojo bronzos medalį, VAD dirbantis Giedrius Dambrauskas. Tai pagrindiniai entuziastai.
- Koks buvo darbo režimas dar iki sausio įvykių? Turėjote pamainas?
- Iš pradžių net tų pamainų nebuvo. Kas turėjo daugiau laiko, atvykdavo, nes juk turėjome tiesioginius darbus. Todėl darbo režimas nebuvo suplanuotas. Vienas gali vieną dieną dirbti, kitas – kitą. Paskui pradėjome sudarinėti darbo pamainas, grupes, kurios dirbdavo atskirais režimais.
- Artėjant Sausio 13-osios nakčiai asmeniškai pajutote, kad įtampa didėja? Gal keitėsi instrukcijos?
- Instrukcija buvo tokia, kad mūsų ir gyvenimas, ir poilsis, ir darbas, budėjimas buvo vienoje vietoje – Aukščiausioje Taryboje. Pagal galimybes žmonės pasikeisdami pailsėdavo, pamiegodavo, netgi buvo organizuojamas, kaip sakydavome, ketvirtas režimas – valgyti mums taip pat patiekdavo.
Mes visą informaciją sekėme ir tai buvo labai įdomu. Įvykiai taip greitai vystėsi, kad sunku buvo suvokti, kaip realiai viskas klostysis. Mes supratome, kad gali nutikti patys tragiškiausi dalykai, bet nebuvo galvojama, kas būtų, jei kažkas atsitiktų. Nebuvo minčių, kad bus blogiausia. Kirbėjo viltis, kad turime išlikti ir apsisaugoti. Jei sovietinės struktūros būtų puolusios, manau, būtų buvusios liūdnos pasekmės.
- Tačiau gal ne tokių rimtų, bet incidentų būta, pavyzdžiui, jedinstvininkai bandė veržtis į Aukščiausiąją Tarybą.
- Matėme ir tai, dar dabar tarsi gyvai viską matau.
Galiu pasakyti taip: mes, betarpiškai saugoję V.Landsbergį, buvome toliau nuo tų įvykių, mes nebuvome pirmosiose linijose, o asmeniškai jį prižiūrėjome. Visuomet žinojau, kad didžiausias pavojus gresia tiems žmonėms, kurie yra gatvėje – prie Aukščiausios Tarybos, prie Televizijos bokšto. Girdėjome šūvius, matėme blyksnius net iš savo patalpų.
Aišku, gavome informacijos, kad per Žvėryną žemyn leidžiasi tankai, važiuoja per tiltą ir nežinome, kur jie pasuks. Tuo metu, aišku, visi buvo įsitempę, savijauta nemaloni, bet nebuvo, kad kas bėgtų, išeitų.
- Kokį prisimenate Aukščiausios Tarybos pirmininką V.Landsbergį tą naktį?
- Nemačiau, kad jis būtų pasimetęs. Kiek prisimenu, jis skambino pačiam M.Gorbačiovui, tas neatsakė, tylėjo. Regis, skambino ir B.Jelcinui, skambino kitų valstybių vadovams. Jis darė tai, kas buvo įmanoma, kad sustabdytų agresiją. Kai bendraudavo su kitų šalių vadovais, V.Landsbergis kalbėdavo kaip lygiavertis jiems, nesakė, kad mes vargšai, padėkite mums, bet informuodavo, kad vyksta neteisinga agresija, prašydavo dėti pastangas, kad to nebūtų.
- Iš laiko perspektyvos, kuri Sausio 13-osios nakties akimirką atrodo buvusi grėsmingiausia?
- Kai pranešė, kad prie Televizijos bokšto yra aukų, o čia artėja tankai. Bet tuo metu net nepajutau, kad čia labai blogai, nors buvo blogai.
Dabar kažkaip prisiminiau tiesiogiai su Sausio 13-ąja nesusijusią akimirką, kai žuvo Alytaus rinktinės savanoris Artūras Sakalauskas (jis žuvo 1991 metų rugpjūčio 21 d., žlungant pučui, sovietų armijos provokacijos metu Aukščiausiosios Tarybos rūmų prieigose – red.). Kai sovietų daliniai važinėjo su „viliukais“, jie įvažiavo į teritoriją, išgirdome, kad šaudo, kažkas yra nušautas. Tada pajutau, kad kažkas „ekstra“ gali būti. Visi stipriai sujudo, užėmė savo pozicijas Seime ir laukė, kas toliau bus. Tą akimirką prisiminiau, nes tuomet pajutau, kad visa tai vyksta realiai čia pat, prie mūsų.
Bet niekada nepamiršau, kad mes esame viduje, o pavojingiausia – žmonėms gatvėje prie Aukščiausios Tarybos, Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos. Ten viskas vyksta, o viduje būtų paskutinis etapas.
- Tokia detalė iš Sausio 13-osios nakties: apie pusę trijų Aukščiausioje Taryboje deputatams ir kitiems pradėtos dalyti dujokaukės. Gal prisimenate, kodėl?
- Buvo manoma, kad gali būti surengta dujų ataka. Tuo metu buvo galvojama apie blogiausius scenarijus. Baisiausia buvo taikiems žmonėms, o mes bent šiek tiek turėjome ginklų: sovietinių „makarovų“, buvo keli „kalašnikovai“ – penkiems ar dešimčiai žmonių vienas. Buvo keistų dalykų: galvoji, jeigu žmogus su automatiniu ginklu žus, kitas pasiims.
Tuomet gal tai atrodė rimta gynyba, bet ji buvo daugiau simbolinė. Nors darėme „Molotovo kokteilius“, tam tikrose vietose rengėmės išdėstyti minų paketus. Realiai pasipriešinti prieš sovietų dalinius būtų sunku, tačiau, sakyčiau, aukų būtų turėję ir agresoriai.
- Ar buvo parengtas V.Landsbergio gelbėjimo planas?
- Buvo toks planas, bet mums buvo ne viskas žinoma, nes kuo mažesnis žmonių ratas žino, tuo planas gali geriau pavykti. Žinojau šiek tiek, kaip kas gali vykti, buvo keli planai. Galiu pasakyti, kad vienas apsaugininkas buvo rengiamas tapti V.Landsbergio antrininku, kad būtų galima suklaidinti išvežant pirmininką. O kur jį evakuos, šito dalyko nežinojau.
- Ta naktis, žinoma, buvo bemiegė. Kada po to nuėjote pailsėti?
- Neprisimenu, tikrai neprisimenu. Neprisimenu, kad būtų miegota, kai ten viskas vyko.
Į lauką iš Aukščiausios Tarybos išeidavome ir į namus nuvažiuodavome su artimaisiais pasimatyti, nusiprausti. Nors buvo sąlygos vietoje sudarytos. Nakvodavome patalpose šalia Seimo pirmininko kabineto. Ten yra „minimalios“ poilsio patalpos, dušai.
Kiek ten praleidome laiko, negaliu pasakyti – gal dvi savaites, kol ta įtampa atslūgo.
Vytautas Landsbergis pasižymėjo tokia savybe, kad galėjo eiti gulti ketvirtą ar penktą valandą ryto, o aštuntą keltis ir vėl važiuoti į darbą. Jeigu iš darbo į namus grįžta pirmą valandą, sėda ir dirba toliau namuose. O mes tuo metu būdavome ir prie jo namų, ir laiptinėje, ir aplink.
Prisimenu Kovo 11-ąją, kai buvo atkurta Nepriklausomybė. Tuomet transporto nebuvo, aš turėjau vienuoliktą „žiguliuką“, į kurį penkiese sulindę budėjome prie V.Landsbergio namų. Išlipame, pavaikštome, pasižiūrime, kad nesušaltume. Pirmininką vežiodavo su „Volga“, o apsaugos automobilis buvo mano „vienuoliktukas“, kuris, jei į kalną reikia važiuoti, tos „Volgos“ nepaveja, atsilieka kelis šimtus metrų. Tokia buvo pradžia.
- O kaip šeima reagavo, kai pirmą kartą grįžote po Sausio 13-osios?
- Šeima ramiai reagavo. Tokio dalyko, kad prašytų pasilikti, nebuvo. Tiesiog važiuodavai kaip į būtiną tarnybą. Tuo metu tai jau buvo darbas. Ir šitoje sistemoje likau. Aš toks žmogus, kad jei ką pradedu, darau iki galo. Sunku mane išjudinti iš tų pozicijų, kurias aš pasirenku.